BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gelgaudiškio dvaras

Šakių savivaldybė, Gelgaudiškio seniūnija

Gelgaudiškio vietovardis kildinamas nuo piliavietės įkūrėjo Jurgio Gedgaudo, dešiniajame Nemuno krante tuoj po Žalgirio mūšio pastačiusio pilį. To amžiaus pabaigoje dabartinė dvarvietė buvo karališkojo Gedgaudų dvaro padalinys (turėjo palivarko statusą) ir buvo vadinamas Gedigaudiškiu. Ir dešiniojo kranto Gelgaudai, ir Užnemunės Gelgaudiškis, pirmąkart aiškiai įvardinti 1517 gruodžio 14 d. dokumente, kuriame aprašomas velionio Jono Sapiegos (1431 - 1517) vaikų bylinėjimasis su pamote - pastarajai priteisiamas ir Gelgaudiškio palivarkas.
Kai dvarą valdė jau kiti didikai (dažniausiai Sapiegos), tai Gedgaudų pavardė užsimiršo ir užnemuniečiai savo vietovę XVI a. pabaigoje praminė Gelgaudiškiu. 1566 m. Gelgaudiškio palivarkas išsprūsta iš motininio dvaro globos - jis atitenka Zapyškio dvaro savininkui Povilui Sapiegai (apie 1480 - 1579), priklausiusiam tai pačiai Sapiegų giminei. Iš 1567 m. dvaro inventoriaus surašymo matyti, kad šalia dvaro būta ir miestelio, turėjusio šiokių tokių laisvių. 1579 m. Sapiegai Gelgaudiškio dvarą užrašė sūnui Andriui, kuris tuoj pat viską išnuomavo Kauno ir Telšių seniūnui Jonui Chodkevičiui.
Nuo to laiko dvaro savininkai keitėsi gana dažnai. Motiejus Dembinskis buvo didikų Sapiegų žentas ir išgarsėjo Livonijos kare; Gelgaudiškį jis valdė 1584 - 1585 metais. Irgi vienerius metus dvaro ir bažnyčios savininku pabuvo Gardino žemės teisėjas Grigalius Masalskis. 1586 m. dvarą nupirko mažiau pasiturintis žmogus, žemininkas Kasparas Oziemblovskis. 1599 m. jo keturi sūnūs pasidalino tėvo turtus. Šiame pasidalijimo dokumente jau minimas šiuolaikinis Gelgaudiškio pavadinimas. Tuo metu Gelgaudiškio dvaras užėmė 15 valakų; juose gyveno 31 žmogus.
Gelgaudiškio bažnyčios knygoje, aukotojų sąrašuose, 1640 m. minimi du dvarininkai broliai Motiejus ir Andrius Oziemblovskiai, Kasparo sūnūs. Tai patvirtina, kad šie bajorai jau nuolat gyveno Žemutinio Gelgaudiškio dvare. Vis tik pagrindiniu dvaro savininku reikėtų laikyti Ukmergės voiskį Stanislavą Oziemblovskį.
Vieną iš dvarininkaičių - Elžbietą Ozemblovską (Oziębłowska) - vedė žemaičių ginklininkas Danielius Chžonstovkis (Chrząstowski). Šioje santuokoje trumpiausiai gyveno moteris - tuomet naujasis Gelgaudiškio „žentas” vedė antrąkart. 1665 m. mirus ir dvaro savininkui D. Chžonstovskiui, buvo sudarytas Gelgaudiškio dvaro inventorius. Dvaro rūmai vadinami naujais. Daug mažesnis senasis gyvenamasis namas, stovėjęs dvarvietėje, jau buvo per mažas. Praturtėjęs ginklininkas spėjo pasistatyti naujus kryžiaus formos rūmus su nemaža veranda. Priemenėje tilpo dvi krosnys, virtuvė, laiptai į viršų (pastogėje būta dviejų neįrengtų salių), o po laiptais - sandėliukas. Dešinėje pastato pusėje buvo įrengta valgomasis ir pakyla orchestrui, stovėjo žalių koklių krosnis, raižyta spinta, liepos masyvo stalas žvėrių letenų formos kojomis. Iš valgomojo galima buvo patekti į pereinamą kamarą, iš kurios durys vedė į kitą kamarą bei taip vadinamą „šoninę”, kurioje langai „žvelgė” į Nemuną. Prieš maisto sandėliuką būta dar dviejų kamarų ir rakandų sandėliuko.
Į kairę pusė nuo pagrindinio įėjimo savininkas įrengė pagrindinę salę, iš kurios vedė laiptai į aludę, paprasta krosnis, trys liepos stalai, lova ir spinta, prikrauta įvairių darbo įrankių. Iš jų durys ėjo į kairiąją šoninę „alkierių”. Didžioji dalis patalpų buvo pereinamos. Paprasčiau pasakius, rūmuose būta dviejų šoninių ir dviejų pagrindinių kamarų, kurios, kartais pertvertos, galėjo būti ir miegamaisiais kambariais. Tik iš rakandų sandėliukų nebuvo įmanoma nueiti kur nors toliau. Visos durys medinės, puoštos raižiniais, turinčios spynas ir raktus; reikalui esant galima buvo užsirakinti praeinamose patalpose, kad netrukdytų pašaliniai. Virtuvė, kurioje buvo ruošiami valgiai, turėjo ir atskirą virtuvėlę, kurioje buvo galima pašildyti troškintą mėsą. Įdomu, kad tuo metu dvare mėsos gerąsias savybes išsaugodavo ją sūdydami ar užpildami actu. Maistą šildydavo dviejuose sidabriniuose užvožuose, kuriuose buvo įspausti ankstesnio indų savininko žymenys; prie šio komplekto priklausė ir sidabrinis samtelis ir net 24 „skardos” mėsai kepti. Dvare būta specialių sidabrinių indų rankoms plauti, net naktipuodis.
Gal išskirtiniausiais statinio elementais buvo langai, praleidžiantys didelį srautą šviesos, reikalingos ginklakalio darbui. Didžiojoje salėje - 4, valgomajame - 5 varstomi langai; vienoje šoninėje - 1 nevarstomas, o kitoje 3 nevarstomi langai; šoninėje troboje buvo du langai ir dar po vieną ar du - kamarose. Trijose kamarose nebuvo jokių langų. Beveik visi langai - įstiklinti, ir tik trys - iš plono popieriaus.
Dvarininkas ir jo žmona miegojo abejose šoninėse atskirai, o svečius priglausdavo kamarose. Daugiausia baldų - skrynios, spintos, stalai - stovėjo dešinėje kamaroje.
Čia daugiausia laiko ir praleisdavo ginklininko žmona Sofija Golmont Chžonstovska. Kai ponia sukosi buities reikaluose, tai D. Chžonstovskis, atidėjęs į šalį darbus, nusileisdavo į aludę, kurioje buvo įvairiausių gėrimų. Pačiu prabangiausiu rūmų baldu laikyta raižyto medžio vitrina, kurioje laikė stalo reikmenis. Prie baldų galima priskirti ir pakabas, ant kurių džiaudavo bebrų kailius. Kambariuose dar stovėjo kelios tinklo pintinės. Mirusio dvarininko dukros naudojosi mieste pirktais veidrodžiais, laikytais stalčiuose. Būta ir dar dviejų mažesnių veidrodėlių, įmontuotų juodų plunksnų vėduoklėse.
Ponios Sofijos miegamajame stovėjo skrynia, kaustyta jos giminės herbu su spindinčiais auksiniais lapais. Joje laikė tris pagalves ir kelis jų apvalkalus baltos arba juodos spalvos. Tiesa, tokių pagalvių kasdien nenaudojo - pakako ir kuklesnių, puoštų siuvinėtomis karūnomis, užvalkalėlių, kurių būta apie 20. Kitose ponios skryniose buvo sukrauta daugiau patalynės: dvi mažos pagalvėlės, šešios didelės pagalvės, trys siuvinėtos pūkinės aksomo antklodės, stora antklodė iš kinų audinio (matyt, šilko), ir stora antklodė, apvilkta atlasu. Dokumente gana smulkiai aprašyti ponios rūbai, kailiai, audinių ritiniai, siūlai. Inventoriuje užfiksuota ir apie 17 visokių dėžių ir dėžučių. Iš įdomesnių aptiktų rūbų galima paminėti sidabrinį bažnytinį kieliką, atsivežtą iš ponios giminaičių.
Kukliau atrodo ginklininko rūbų aprašymas. Dvare būta šešių taurių, septynių šaukštų su Danieliaus Chžonstovskio ir jo pirmosios žmonos, Elžbietos Ozemblovskos (Oziębłowska), tuzinas šaukštų su Sofijos Golmont giminės herbais ir vieno šaukšo su išgraviruota dvarininko Danieliaus Chžonstovskio pavarde. Suprantama, kad surašinėtojai pas ginklininką rado ir vertingų ginklų. Šeimininkas turėjo muškietą, laikomą sidabru apkaltame įdėkle, kardą, trylika medžioklinių šautuvų. Prie ginkluotės paminėti ir du husarų balnai, iš kurių vienas buvo puoštas audiniu, paveldimas šalmas, trys nepilni šarvų komplektai, kažkoks iš kazokų kaip užstatas gautas ginklas „drugelis”. Verta pabrėžti, kad tarp ginklų minimas vienašmenis ginklas palašas buvo didžiulė naujiena daugelio Europos valstybių ginkluotėje.

Kadangi ši šeima išpažino kalvinistų tikėjimą, tai pasistatė atskirą giminės laidojimo koplyčią, apie kurios likimą žinių nerasta. 1664 m. tvartuose laikė 44 jaučius, tarp kurių būta ir naujovės - keletas mėsinių jaučių. Turėjo ir 19 arklių, o kūdroje augino karosus. Dvarininkas uždarbiavo ir iš lapių gaudymo spąstais. Gana juokingai dabar atrodo skaičiai, bylojantys apie vaismedžių kiekį. Sode augo paprastos vyšnios, slyvos, 3 vengriškos slyvos, kriaušė ir dvi obelys. Tarp šių medžių stovėjo keli aviliai, o vaisius ir daržoves laikė specialiuose rūsiuose.
Iš 1666 m. inventoriaus surašymo žinoma, kad į dvarą buvo galima patekti pro keturiais stulpais sutvirtintus vartus. Prie vartų glaudėsi sūrinė. Dvare dar stovėjo keli gyvenamieji namai, klėtis, maža klėtis, dideli grūdų sandėliai, tvartai, klojimas, salykla, kepykla, pirtis ir kiti statiniai. Toliau pievose - daržinė šienui saugoti.
Nuo 1691 m. dvaras priklausė Kazimierui Oziemblovskiui, pastačiusiam antrąją medinę bažnyčią. Iš šios giminės dvaras perėjo Gelgaudams. XVIII a. antroje pusėje (o gal ir anksčiau) Gelgaudiškį ir girias valdė Čartoriskiai.
1797 m. Gelgaudiškį iš kunigaikščio Adomo Čartoriskio nupirko vokiečių baronas Teodoras Henrikas Frydrichas Kioidelis (von Keudell), gimęs 1751 m. Jis lengvatinėmis sąlygomis (jas vokiečių tautybės baronui sudarė kraštą okupavusi Prūsija) už 75000 dukatų įsigijo tik Žemutinįjį Gelgaudiškį, užėmusį 22000 margų. Aukštutinįjį Gelgaudiškį nupirko Otonas Melkė. Žemutinis Gelgaudiškis priklausė keturioms Kioidelių kartoms. Žymesnieji iš jų buvo: Teodoras, Gustavas ir paskutinis savininkas Fransas (kitaip ir Frydrichas). Kai 1809 m. Kioideliai prisijungė ir Plieniškių dvarą, visai tikėtina, kad tai buvo pati didžiausia valda visoje Užnemunėje. Jau Teodoras pradėjo valstiečius nuvarinėti nuo žemių ir jose steigti palivarkus. Tam reikėjo daug plytų, todėl pastatė ir plytinę. Taip Teodoras (mirė 1820 m.) įkūrė 22, o jo sūnus Julijus (mirė 1814 m.) ir anūkas Gustavas Henrikas (mirė 1864 m.) - 14 palivarkų. Kai kur tyrinėtojų minimas Julijus Kioidelis šio dvaro savininku niekuomet netapo, nes mirė anksčiau už savo tėvą.
1818 m. dvaro savininkas Teodoras Kioidelis kreipėsi į Augustavo vaivadijos valdžią, kad gautų leidimą steigti naują evangelikų liuteronų parapiją. Toks leidimas buvo duotas, bet bažnyčią pastatė Šakiuose, kurie taip pat įėjo į Gelgaudiškio dvaro sudėtį.
1823 m. gruodžio 31 d. Leopoldas Kioidelis (irgi Leopoldo Kioidelio sūnus) viešai skelbė, jog, norėdamas susimokėti skolas, parduoda daug savo valdų, įsigytų 1797 m. Tuo metu dvaras turėjo 296 margus ariamos, 486 margus valstiečių apdirbamos žemės ir 312 margų pievų. Pažymima, kad Žemutinio Gelgaudiškio iš dalies mūriniai rūmai yra naujai pastatyti ir geros būklės. Pastato ilgis - 143, o plotis - 55 žingsniai. Tai beje, vienintelis paliudijimas apie senesnius dvaro rūmus, statytus irgi Kioidelių valdymo laikais. Visi kiti pastatai yra mūriniai ir tinkami naudojimui: oficinos, klojimai, arklidės, spirito varykla su karčema. Taip pat užveisti dideli vaisus vedantys sodai ir daržai bei parkas su oranžerija svečiams. Įvardintos net kelios sėjomainos rūšys. Yra galimybės plėsti arklides, o avidės pagerintos. Laikomi anglų ir Jutlandijos veislės galvijai. Valstiečiai turi sudarę samdos sutartis arba moka činčą. Išvardinti ir kiti parduodamo ūkio privalumai.
1830 m. sukilimo metai, matyt, išgąsdino ir prie jo neprisidėjusį vokietį, dvaro šeimininką. Kad jo arkliai neatitektų vienos ar kitos kovojančios pusės vyrams, jis spaudoje paskelbė, kad parduoda visus arklius ir arklidę.
1834 m. mirė Veiliškių dvaro savininkas, Šakių dvaro posesorius ir dalinis Žemutinio Gelgaudiškio bendrasavininkis (tai nėra įrodyta) Leopoldas Kioidelis. Jo našlė žmonaVilhelmina Filipina Kristina Hartman negalėjo deramai pasirūpinti keliais nepilnamečiais vaikais, kurių vardai, susidedantys iš kelių žodžių, įvairiuose šaltiniuose pateikiami nevienodai. Visus juos globoti valdžia patikėjo Zyplių dvarininkui J. Bartkovskiui. Mirusio Kioidelio turtus paveldėjo ne tik nepilnamečiai vaikai, žmona, bet ir jo suaugę bei vedę vaikai, gyvenę Gelgaudiškio dvare. Dalis Veiliškių turtų atiteko vaikams Rudolfui ir Otonui. Pagaliau 1836 m. Gustavui Henrikui Kioideliui, Teodoro Kioidelio anūkui, pavyko susitvarkyti dokumentus ir tapti teisėtu Gelgaudiškio dvaro savininku. Jis vedė Elizą Keyserlingk (g. XVIII a. pab.); jų šeimoje gimė dukros Ana, Eliza, Ema, Malvina ir sūnūs Francas Gustavas, Francas Teodoras Rudolfas, Hermanas Johanas, Valteris bei Johanas. Dvarą paveldėjo sūnus Francas Gustavas.
Gustavas Kioidelis, dar būdamas mažamečiu gavęs dvarą, 1842 - 1846 m. pastatė pagrindinius mūrinius dvaro rūmus, apsuptus 300 margų ploto parko, senuose aprašuose vadinamo mišku. Antrajame aukšte palaipsniui įrengė biblioteką, darbo kabinetą, valgomąjį, aikštelę lipti į „stoginę”, baronaitės kambarį, kelis miegamuosius, ponios kambarį, vonią. Iš originalesnių pastatų dvaro sodyboje stovėjo šeimos koplyčia; šalia jos glaudėsi giminės kapinės, dabar vadinamos Baronkapinėmis. Mirus dukrai, Gustavas kaip savotišką paminklą pastatė prieglaudą beglobiams vaikams. Dvaro samdiniai vaikščiojo į kitą - medinę bažnyčią, o jai sudegus, į 1868 m. pastatytą naują mūrinę.
Dvarvietėje stovėjo daugiau kaip dešimt ūkinių pastatų, iš kurių didžiausiomis laikytos arklidės, maniežas ir sūrių gamykla. Įdomu, kad sūriai iš vietinio pieno buvo gaminami pagal šveicarišką technologiją; šiuos skanumynus pardavinėjo net Varšuvoje. Kasmet parduodavę sūrių už 8000 rublių. 7 dešimtmetyje Kioideliai kasmet iš sūrių gamybos turėjo po 5000 rublių pelno. Naujovių besivaikantis dvarininkas Gustavas Kioidelis 1855 m. į ūkį pasikvietė vienos aukštosios mokyklos absolventus; būsimieji agronomai čia atliko praktiką. Tai buvo negirdėtas dalykas … O žemių būta daug: 1864 m. Kioidelių dvarui priklausė 21637 margai. Šiuo rodikliu joks Užnemunės ūkis jiems neprilygo.
Gelgaudiškio žirgai buvo labai paklausūs ir Rytprūsiuose, ir laimėjo daug apdovanojimų Varšuvoje rengiamose lenktynėse. Kioideliai vertėsi ir galvijų veisimu. Tolokai nuo rūmų, panemunėje, turėjo didelius daržus, laistomus Nemuno vandeniu. Beveik visi ūkiniai pastatai buvo išdėstyti simetriškai nuo pagrindinės ašies, nusileidžiančios link Nemuno. Dvare buvo įvesta labai griežta baudžiavos forma.
1831 m. sukilėlius vedė ir dvarininkas Antanas Gelgaudas. Tačiau 1863 m. sukilėliai, kovoję prieš carizmą, įsiveržė į Gelgaudiškio dvarą ir pasisavino visą jo iždą - apie 1500 rublių. Reikėtų priminti, kad link Gelgaudiškio sukilėlių būrius nukreipė ne vienas jų vadas, norėjęs pasitraukti į Prūsiją.
Apie 1875 m. dvare lankėsi lenkų politikas, keliautojas Napoleonas Orda, kuris nutapė priešingame Nemuno krante stūksojusią Gedgaudų pilį. Nuo maždaug 1875 m. Kioideliai, netekę Rusijos pilietybės, Gelgaudiškyje beveik nebuvojo - gyveno Drezdene. Kai 1887 m. caras Aleksandras III uždraudė užsieniečiams turėti dvarus Rusijos imperijos pasienio zonoje, Fransas Kioidelis ėme ieškoti dvaro pirkėjų. Matyt, norėdamas pakelti ūkio vertę, panemune nutiesė naują kelią. 1888 m. dvare gyveno 474 lietuviai ir 22 žydai. Kažkuriame toli vykusiame kare žuvo F. Kioidelio sūnus. Ši nelaimė ir didelis žmonos Marlene von Sanden išlaidumas paspartino ūkio pardavimą.
1892 m. (Z. Gloger teigia, kad 1894 m.) Gelgaudiškio dvarą už 80000 rublių nusipirko bendrovė, kurios savininkais buvo garsus Vilniaus bankininkas, milijonierius Juozas Montvila, gydytojas Jonas Svida, Aleksandras Baltutis ir Žemosios Panemunės dvarininkas Abdonas Zanas; realiai ši bendrovė čia šeimininkavo jau ir anksčiau. Vėliau prie savininkų prisijungė ir Steponas Vereščiakas. Tuo metu dvarui priklausė 25 palivarkai. 1898 m. (kitais duomenimis 1897 m. lapkričio mėn.) iš lietuvių - lenkų bendrovės dvarą nupirko kelių Kauno gubernijos dvarų savininkė Ona Konča - Komarienė, Medardo duktė (1850 - 1900) ir sumokėjo beveik vieną milijoną rublių. Jai 1899 m. valdant dvarą, surašinėtojai aptiko 20467 margus žemės. Pagrindimo neturi versija, teigianti, kad pirmiausiai šį dvarą pirko Vladislovo Komaro žmona Rožė Voroneckaitė ir padovanojo jos vyro broliui Medardui.
Po jos mirties 1900 m. dvarą paveldėjo sūnus Medardas Vladislovas (1881 - 1937), likęs paskutiniuoju Gelgaudiškio dvaro savininku. Jo giminės herbas - Korczak. Jis vedė Mariją - Ritą Komar (1881 - 1956) iš Baisogalos, ir susilaukė sūnaus (tiesa, jis, matyt, anksti mirė, nes apie jį nerandama daugiau duomenų). Komaras važinėdavosi keturiais arkliais kinkytu fajetonu. 1907 m. laikraštis „Lietuvos ūkininkas” (Nr.35) gana palankiai atsiliepia apie šį žmogų: „Šįmet Zyplių valsčiuj buvo dveji rinkimai: teisdario ir vaito. Senuoju teisdariu buvo dvarininkas Komaras žmogus geras ir teisingas, bet gero žnonėms nebuvo iš jojo, nes nepildė savo tarnystės reikalų, viską palikdamas ant sekretoriaus Krasaucko rankų”.
Istorikas J. Totoraitis teigia, kad XX a. pradžios dvaro rūmų statyboje (tikriausiai remonto darbuose) dirbo Kauno mūrininkai. Komarai savo žinioje laikė beveik visus aplinkinius palivarkus. 1901 metais dvaro statinių kompleksą sudarė 4 mediniai ir net 25 mūriniai statiniai. Žemės irgi turėta labai daug - 9511 margų. Tiesa, apdirbdavo gerokai mažiau - 1074 margus. Tuomet dvare gyveno 200 vyrų ir 296 moterys. Pagal kitus duomenis dvarą sudarė dvi sodybos, kuriose gyveno 409 žmonės.
Veikė, turbūt, didžiausia visoje Užnemunėje plytinė, gaminusi plytas, koklius, pratakų drenas. Kasdavo durpes. Verslui pagyvinti dvarininkas nutiesė su siauruosius geležinkelius į „Šiliuką” ir Pankliškių miškelį; vagonus traukė arkliai. Iki karo numelioravo didesnę dalį dirbamos žemės. Nors Komarai ir labai išnaudojo samdinius, tačiau neleido jiems svaigintis - dvaras neturėjo nė vienos karčemos - ją iškėlė į Plokščius. Samdiniai gyveno prastuose namuose, kurą (kelmus, pūvančius gluosnius) galėdavo parsivežti tik vakarais ir naktimis. Atlyginimus mokėdavo retai; tik 2 - 3 kartus per metus. Rudenį užrakindavo parką, kad samdiniai iš jo neneštų malkų gyvulių pakratui. Dėl skleidžiamos smarvės neleido laikyti avių. O ir avies kailiniais galėjo dėvėti tik turtingieji - taip manė Komaras. Dvarininkas planavo samdinius visai atpratinti nuo gyvulių laikymo ir duoti pieno iš savo pieninės. Kai ponas būdavo blogo ūpo, tai samdiniai ir lupti gaudavo. Ypač nepatenkinti gyvenimo ir darbo sąlygomis buvo Narkūnų palivarko, kuriame prievaizdu dirbo Gudaitis, gyventojai.
Kai 1905 - 1906 metų neramumai pasiekė apogėjų, ponas išbėgo į užsienį. Įvykiams aprimus grįžo į dvarą, ir ryžosi įdiegti užsienyje patirtą malonumą - tenisą (kitais duomenimis - badmintoną). Darbininkai pakalnėje įrengė aikštelę, kurioje ponas su ponia gainiojo kamuoliuką. Abu sutuoktiniai Komarai gyveno viršutiniame rūmų aukšte, kur turėjo atskirus miegamuosius, puoštus aukštais veidrodžiais, pakabintais tarpukangėse. Pirmajame aukšte šeimininkai negyveno ir labai retai beužsukdavo. Ten daugiausiai miegodavo svečiai ir medžiotojai. Laikantis senų šio dvaro tradicijų pirmajame aukšte būta ir ginklinės, kurioje dvarininkas, pats ir nemėgęs medžioklių, turėjo ginklinę, t.y. tokią ginklų saugyklą, ne medžioklės metų primenančią muziejinę ekspoziciją. Kai kurie ginklai trijose spintose ir ant sienų rūmuose „gyveno” net nuo XVII a.; perstačius rūmus, ginklams vėl atsirasdavo juose vietos. Iš tokių senesnių reliktų reikėtų paminėti šarvus, palašą, trofėjus, atimtus iš kazokų. Beje, ginklinė nebuvo atskira patalpa: viename pietinės pusės pirmojo aukšto kambaryje jo sienas suformavo ir trijų skirtingo stiliaus aukštų vitrininių spintų, nudažytų tamsia ruda spalva. Kelios širmos sudarė laikiną koridorių, kuriuo buvo patenkama į ginklinę. Prigužėjus svečių, tas širmas sulankstydavo ir pristumdavo prie sienos. Pono rūmuose dažnai suvažiuodavo daug svečių, o ypač medžiotojų. Juos apgyvendindavo rūmų apačioje, kur netoliese būdavo ir tarnų kambariai.
Amžininkai gyrė Komarienė už jautrumą, gerumą, o jos vyras dažniausiai buvo chrakterizuojamas priešingai. Kartais nenuspėjamo elgesio ponas savo tarnams atleisdavo ir gana nemažus nusikaltimus. pvz. prarastus žirgus ar pamestus raktus. Abu sutuokltiniai nemažai laiko praleisdavo ant rūmų stogo įrengtoje kalto metalo aikštelėje. Ten jų patogumui stovėjo stalelis metaline koja ir marmuro stalviršiu stalelis, pora kėdžių. Ponia ant kelių pasidėdavo šunelį ir kartu su vyru stebėdavo dešiniąją Nemuno pakrantę ties Vytėnų pilimi. Beje, tarnai čia jų neturėjo blaškyti: Komarams apžvalgos aikštelėje nereikėjo jokios kavos, vyno ar vandens … Tik žiūrėjo į tolį ir tylėjo. Kartais panašia pramoga užsiimdavo ant vieno parko kalnelio - ten naudodavosi prie stovo pritvirtintu žiūronu.
Šie pamaldūs žmonės Gelgaudiškio bažnyčioje lankydavosi labai dažnai. Į ją atvažiuodavo karieta; nors jie mėgdavo daug vaikščioti pėsčiomis, bet eiti į bažnyčią neleido etiketo supratimas. Abu Komarai bažnyčios altoriuje turėjo specialius medinius pussuolius, kuriuose ir sėdėjo. Paprastai į tuos pussuolius dar pasikviesdavo ir kitus gerbiamus miestelio žmones. Po pamaldų bažnyčią palikdavo pirmieji.
Giedrė Gerulaitytė 1988 m. užrašė pasakojimą, apie Uliavonės kalną, kuriame kartais lankėsi dvaro savininkas, bet ypač mėgo ten šėlti iš kitur atvykę vyrai dvarininkai. Pateikiame tą pasakojimą:
„Buvo miške toks kalnas, vadinamas Uliavonės kalnu. Bet į tą kalną buvo uždrausta eiti. Sugalvojo kartą merginos nueiti į tą kalną, pasižiūrėti, kas ten dedasi. Susitarė eiti du vakarus iš eilės. Buvo dar prieš dvylika, kai jos priėjo tą kalną. Išgirdo cypimą, kaukimą ir išsigandusios grįžo. Kitą naktį vėl susiruošė, bet tik joms priėjus prie kalno pamatė velnius ir baisiausiai išsigandusios grįžo atgal. Papasakojo jos apie visa tai vaikinams. Ir tie nutarė nueiti pasižiūrėti. Išėjo kitą naktį. Jau buvo po dvylikos. Tik priėjus tą kalną, iš Šilupės pusės poasirodė mergelės. Vienas vaikinas atsiskyrė nuo kitų ir nuėjo prie jų. O tos apsupo jį ratu ir ėmė kutenti. Ir užkuteno. Bet tik užgiedojo gaidys ir mergelės pradingo. Šiaip ne taip draugai jį atgaivino. Kitą naktį vėl išėjo, tik jau pasiėmė vėzdus. Priėjus kalną juos užpuolė velniai, bet tik išmušus dvylikai vėl pasirodė mergelės. Dabar jau visi vaikinai ėjo būriu, kad kurio neužkutentų. Viena mergelė priėjo taip arti, kad vienas vaikinas mušė ją vėzdu, bet vėzdas perėjo per ją kaip per orą. Mergelės pradėjo vytis vaikinus. Tie tekini bėgti. Pribėgus vieną trobą, joje užgiedojo gaidys ir viskas pradingo. Dar ir dabar šis kalnas vadinamas Uliavonės kalnu. Kiti jį vadina Velnio kalnu.”
Apie 1908 m., grįžęs iš Amerikos, dvare medžiokliu įsidarbino Pranciškus Martinaitis. Tuomet pirmuosius žingsnius į želdininkystę žengė jo sūnus Pranas Martinaitis (1898 - 1972), šio amato prieš karą ir pirmaisiais karo metais mokęsis iš vietos sodininkų, lenkų Varšuviako, Michalskio ir Zajančkovskio. Gilinti sodininkystės žinias Gelgaudiškyje buvo geros sąlygos: plytėjo didelis pavyzdinis vaismedžių sodas, trys oranžerijos daržovėms ir dekoratyviniams augalams, daugybė šiltadaržių ir gėlynų. Rūmų parterį juosė retų veislių medžiai ir krūmai. Beje, šiltnamiuose augino net ankstyvų bulvių veisles. Sodas (o tiksliau trys sodai - Bomšiūrė, Teresai ir Agrodninko) garsėjo retų veislių vyšniomis ir kitais vaismedžiais. Beje, Teresuose medžiai ir krūmai augo ant laiptuotų terasų. Prasidėjus I pasauliniam karui, P. Martinaitis kartu su tėvais ir kitais Komaro dvarininko tarnautojais pasitraukė į Rusijos gilumą.
Apie 1910 m. dvarvietėje būta dviejų kūdrų; išliko tik Veizaprūdis (lietuviškai skambėtų kaip „Veidrodžio tvenkinys”), pavadinimą gavęs nuo skaidraus vandens. Trečiajoje, „prastojoje” kūdroje maudė tik kiaules, todėl ją praminė Kiauliniu. Beveik visi šie tvenkiniai buvo mediniais vamzdžiais sujungti su upeliu ar grioviais, kuriais nuleisdavo perteklinį vandenį. Maumedyne, kurį vietiniai vadino Lerkėmis, stovėjo apvalus, nedideliais langais paįvairintas, namelis, kuriame augino fazanus. Šalia maumedyno, jau palaukėje, riogsojo neaukšta ilgoka šunidė; joje šunis laikė ir pirmajame, ir antrajame aukštuose. Šunidę juosė vielos tvora. 1911 m. sudegė mūrinis tvartas. 1914 m. dvarininkas Medardas Komaras davė daug medienos Kaimelio bažnyčios bokšto statybai.
Suvalkų valstybiniame archyve yra įdomios medžiagos apie naujokus, 1914 - 1915 m. šauktus rinktis Gelgaudiškio dvare į caro armiją. 1918 m. į dvarą buvo atsiųstas besikuriančios Lietuvos valdžios įgaliotinis J.Budrys. Neilgai trukus, dar iki Žemės reformos starto, Gelgaudiškio dvarą išparceliavo. Dabartiniai lenkų istorikai teigia, kad tuo metu į dvarą pretenzijų turėjo ir dvarininko našlė Marija Komar, nors abu sutuoktiniai į Lenkiją pasitraukė dar karo metais. Tik 1921 m. M.Komaras susirūpino dvaro likimu ir kreipėsi į vieną Klaipėdos notarą, kad naujai pasirašytu aktu dvaro turtu rūpintųsi buvęs Komarų kaimynas, Aukštutinio Gelgaudiškio dvarininkas Mečislovas Šemeta. Pastarasis kitais metais dar vienu turto tvarkymo įgaliotiniu apiformino savo sūnų Tadą. 1922 m. balandžio 3 d. valstybė 479 ha žemės valdą perėmė savo žinion, bet dvarininkams paliko 80 ha žemę, kurioje stovėjo lentpjūvė ir plytinė. Šias žemes Šemetos galutinai perėmė 1927 m. ir jų panaudą pagal galimybes atsilygindavo Komarams.
Žinoma, kad apie 1920 m. pas ją automobiliu atvykdavo brolis Bogdanas Komaras, valdęs Palėvenės dvarą, netoli Kupiškio.
Valstybė 1922 m. dvaro rūmus pardavė Amerikos lietuvių vienuolėms Gailestingosioms seserims (dar kitaip šaritėms). Jos visą dvarą padovanojo Kauno kurijai, kuri, padedama Lietuvos Moterų Globos Komiteto, įkūrė vaikų našlaičių prieglaudą, veikusią iki 1941 m.
1923 m. dvare gyveno 141 žmogus; rūmuose - 7. Iki žemės parceliacijos dvaras turėjo 400 ha žemių.
Vokiečių okupacijos metais rūmuose buvo įsikūręs karinis štabas, vėliau - karo ligoninė. Po karo iki 1961 m. čia buvo vaikų namai, iki 1966 m. mokykla - internatas, o vėliau - pagalbinė mokykla. 1979 m. kilo gaisras, bet pastatą restauravo. Jau XXI a. pradžioje ėmė griūti kolonos.
Pagrindiniai klasicistinio stiliaus rūmai yra pailgo stačiakampio plano, vienaaukščiai, bet neatrodo žemais - pakylėti ant aukštų pusrūsių. Juos pagyvina keturių kolonų (dvi iš jų keturkampės, o dvi - apvalios) portikas, viršuje užbaigtas frontonu. Šiaurinės pusės portikas dar įspūdingesnis - jis dviejų pakopų ir turi daugiau kolonų. Abiejuose galuose yra du rizalitai ir fligelis (matyt, pristatytas vėliau). Bokštelį puošia geros kalvystės tvorelė ir kiti kalti elementai. Moderno stiliaus dekorą sunaikino laikas, tačiau daug ką užfiksavo kraštotyrininkai ir paveldo specialistai. Išorės restauracijos darbai jau baigti; meistrai persikėlė į rūmų vidų.
Plati sidabrinių klevų alėja, šlaitų pakopomis, leidžiasi Nemuno link. Parkas skirstomas į du sektorius: senąjį (sudėtingos konfigūracijos) ir naujesnįjį. Įspūdingiausia parko dalis yra ąžuolynas. Iki 2010 metų čia augo ir aukščiausia Sūduvos krašto eglė, siekusi beveik 42 metrus; 155 metų žaliaskaris medis nupjautas dėl prastos būklės ir keliamo pavojaus aplinkiniams. Parko paribiu prateka Šilupė, už kurios prasideda sengirė.
Iš ūkinių pastatų paminėtini: dviejų aukštų raudonų plytų svirnas ir vandentiekio bokštas su iš dalies išlikusia autentiška įranga. Oranžerijos, kurios stogo konstrukcijos sudegė 2000 metais, būklė avarinė. Prastai atrodo ir kumetynas. Oficina jau gerokai perstatyta. Patenkinamos būklės yra tik požeminiai mūriniai rūsiai. Senieji tvenkiniai, sujungti į vieną sistemą, dar gyvybingi, bet skendi mauruose ir dumbliuose.
Išlikusios Kioidelių kapinaitės. Spėjama, kad kapinaitės buvo įkurtos XVIII a. pabaigoje ir jose laidojo tik Kioidelių giminės atstovus. Nors šie kilmingi vokiečiai iš Gelgaudiškio pasitraukė XIX a. pabaigoje, bet teigiama, kad net apie 1920 metus čia atgulė paskutinio dvaro savininko Franso Kioidelio žmona Marlene (jai paminklo pastatyti jau nebuvo kam). Kapinių sklypo viduje stovėjo keturkampė mūrinė koplyčia, kurios viduje, vienoje sienoje, būta didžiulio kryžiaus ir altoriaus. Karstus dėdavo į nišas kriptose. Įspūdingiausiai atrodė iš balto marmuro pagamintas antkapinis paminklas Fransui Kioideliui. Lauke buvę paminklai turėjo ketaus lenteles su palaidotojų duomenimis; kai kuriuose akmenyse buvo iškalti giminių herbai, palaidotojo vardas,npavardė, gyvenimo datos (keletas tokių akmenų išliko). Į koplyčią vedančio tako neleido užlaidoti. Kapinaites juosė juodai dažyta medinė tvora, turinti aukštus juodus vartus. Iš šiaurės ir rytų pusės „ramybės oazę” ribojo upeliukas, o pietuose supo terasomis apsodinti sodai Teresai; juos nuo kapinių tvoros skyrė plati alėja. Į kapines vedė ir dar viena Eglių alėja.
Nepriklausomybės metais kapines prižiūrėjo vietos moksleiviai, bet apie 1937 metus Gelgaudiškio valsčiaus viršaitis nusprendė nugriauti koplyčią ir vartus; plytas leido paimti vienam vietiniam gyventojui, besistačiusiam būstą. Laidojimo kriptas užmūrijo, o sklypą aptvėrė spygliuota viela (nors ir buvo nurodyta aptverti medine tvorele). Tokios būklės kapinaites 1938 m. išvydo Kioidelių palikuonys, apsilankę giminės dvare. Pokario metų sovietų aktyvistai susprogdino visus didesnius paminklus ir nutempė toliau ant parko šlaitų. Lobių ieškotojai irgi nerimo - ieškojo ne tik jauno amžiaus mirusio baronaičio kapo (šnekama, kad karste būta auksinio kardo), bet ir kitokių vertybių. Buvo aptikti net paskutiniųjų baronų kapai ir jie išniekinti.
Šiuo metu kapinaitės sutvarkytos: pastatytas simbolinis paminklas, išlikusiuose akmenyse galima įskaityti pavardes, įžiūrėti įvairius heraldinius ženklus.

Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Kestas2015-10-20 16:27

Puikios medines lauko durys

Rašyti komentarą

Tavo komentaras