BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Suvalkija? - Ne. Sūduva? - Irgi ne!

Suvalkija? - Ne. Sūduva? - Irgi ne.

Kai šįmet sausio 13 dieną minėjome nesenus tragiškus įvykius, į tolimą planą nuplaukė prieš 150 metų Rusijos caro priimtas sprendimas, kurio liūdnas pasekmes jaučiame ir dabar. Per keletą 1867 metų sausio mėnesio dienų buvo suformuota Suvalkų gubernija, į kurią įėjo daugiausia lietuvių gyvenamos žemės; taip mums buvo primestas ir „Suvalkčiznos” (ar lietuviškiau „Suvalkijos”) terminas.
Pastaraisiais metais vyksta ne tik poleminė kova tarp terminų „Sūduva” ir „Suvalkija” vartojimo šalininkų. Kol kas šioje kovoje yra lygiosios 1:1; t.y. oficialiai pripažįstama abiejų terminų bendrystė, išreiškiama Sūduva (Suvalkija). Bet man atrodo, kad abu „įvarčius” vieni ir kiti įsimušė į savo vartus. 2016 metais leidykla „Terra publica” išleido daugiau pramoginio turinio knygą „Suvalkija. Sūduva”; vienu iš autorių (bet ne knygos pavadinimo!) esu ir aš. Kurių - suvalkiečių ar sūduvių - šalininku esu aš? Atsakau nedviprasmiškai - nė vienų. Net daugiau - esu ir vienų, ir kitų nedraugu.
Nenoriu vardinti ir numeruoti šių dviejų terminų privalumų ir trūkumų, nes trūkumai (ar blogybės) akivaizdžiai nusveria privalumus. Trumpiau paaiškinsiu, kuo šie terminai yra netinkami ir netgi politiškai kenksmingi Lietuvos valstybei. Etnonimą „Suvalkija” prieš 150 metų daliai lietuviškų (ir ne tik) žemių primetė carinė Rusija. Nors kai kurie Lenkijos lietuviai jo neišžada ir nori pabrėžti, kad Suvalkus reikėtų sieti su lietuvių etninėmis žemėmis, bet … Džiaukimės, kad Lenkija mūsų nekaltina jos teritorijos savinimusi ir neskelbia mums … karo. Neabejoju, kad mums nekiltų noro iš praeities kelti Sūduvą, jei Suvalkai dabar priklausytų Lietuvai. Bet istorikui neverta toli nukrypti į pamąstymus „kas būtų, jeigu būtų”.
Kuo man nepatinka Sūduvos pavadinimas? Atsakysiu klausimu: o jums patinka, kad vokiečiai, XIII a. nukariavę prūsus, pasivogė išnaikintos tautos pavadinimą ir iki 1918 metų pabaigos šventvagiškai ir akiplėšiškai okupuotą teritoriją vadino Prūsija?
Tik 1934 metais vienas liūdnai pagarsėjęs ūsuotas vokietis Adolfas oficialiai išbraukė „Prūsiją” iš Vokietijos teritorinių - administracinių ir net politinių darinių. Mes, lietuviai, nuo sūduvių išvalytame krašte elgėmės tik šiek tiek „švelniau” (jei tikėsime Bychovco kronika) negu vokiečiai ar Lenkijos karalius Boleslovas V Drovusis. Galime manyti, kad kraštą aneksavome ir kolonizavome taikesnėmis priemonėmis (arba gal nutylime tai, kas mums nedėkinga! - tuomet užsiėmę karais ir užrašyti įvykių negebėjome). Taip - teisingai perskaitėte: LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) ne tik Mindaugo valdymo metais aneksavo žemes, kuriose iki tol gyveno sūduviai. Šį faktą švelnesne formuluote vokiečiai ir lietuviai pripažino tik 1422 metais Melno sutartimi, nors realiai čia įsitvirtinti LDK pradėjo XIII a. penktame dešimtmetyje (tuomet sūduviai ir prūsų gentys pateko arba LDK, arba Vokiečių ordino priklausomybėn). Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Artūras Dubonis taikliai pastebi: „Besikurianti Lietuvos monarchija irgi prisidėjo be skrupulų plėšdama sau gabalą”.
Įžvelgiu, net paralelę su 1940 vasara … Po pralaimėto prūsų sukilimo ne viena sūduvių delegacija vyko į rytus (matyt, ta „Maskva” tuomet buvo Kernavė) ir prašė draugiškos ir broliškos pagalbos. Labiausiai išgarsėjo vienos sūduvių žemės valdovo Skomanto vizitas pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Traidenį. Po to jis vėl sugrįžo į Sūduvą, lėkė prašyti tokios pat „broliškos” pagalbos pas rusus, vėliau Vokiečių ordino ir neišaiškintomis aplinkybėmis ištirpo istorijoje.
Per šią lėtai suveikusią „rytų saulės” pagalbą vokiečių ordinas spėjo sumušti paskutinius kovinguosius sūduvių kunigaikščius (ar dalinių žemių valdovus) ir pats nusilpo. Tuomet atėjo (pati švelniausia išsireiškimo forma) lietuviai ir jau … neišėjo. To paties Skomanto anūkai, vesdami sūduvių likučius ir vokiečių riterius, dar pusšimtį metų nenurimo ir kariavo dėl savo tėvų žemių prieš … lietuvius. Taigi, jei vieni sūduviai lietuvius „sutiko su gėlėmis”, tai kiti juos aiškiai traktavo tokiais pačiais priešais, kaip ir lenkus, rusėnus ar vokiečius.
Kadangi mums užgrobiant Sūduvą (jotvingius) dalyvavo ir dar du - trys valstybiniai dariniai, tai kodėl neprisiminti paralelių su vėlėsniais Abiejų Tautų Respublikos padalijimais? Mes XVIII a. antrosios pusės padalijimus vertiname vienareikšmiai neigiamai - juk netekome valstybingumo. Tai kodėl XIII - XV a. padalijimus, kurių iniciatoriais ir laimėtojais buvo Lietuva, pateikiame kaip lietuvių karių pasivaikščiojimus atostogų metu po žvėrimis turtingus Sūduvos miškus?
Į buvusį sūduvių kraštą savo ir ne savo noru kėlėsi ar buvo keliami žemaičiai, lietuvninkai, mozūrai, lenkai, rusėnai, vokiečiai. Labai derlingos iš miškų atkovojamos žemės jau neišsprūdo iš LDK; sienos buvo budriai saugojamos karinių formuočių, kurioms vadovavo Valavičių ir Radvilų giminės. XVII a. čia susikūrė jau visai kitoks etnosas, kuris esme buvo labiau artimas dabartinės Lietuvos Respublikos gyventojams. Lietuviai, matyt, suprato, ką pridirbo ir sąmoningai patylėjo. To krašto žemės LDK laikais daugiausia buvo įvardijamos seniūnijų ir parapijų terminais, bet ne Sūduva. O kalbininko J. Jablonskio darbingiausiais metais tik keliolika sūduvių žodžių panašiai skambėjo į dabartinius lietuviškus žodžius.
Iki XIX a. pabaigos nė vienas dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenęs visuomenės veikėjas nenaudojo termino „Sūduva” (jei ir kažkurio nepastebėjau, tai viena dvi išimtys nieko nekeičia). Lietuviai sąmoningai iš atminties ištrynė nukariautos genties pavadinimą. O vokiečiai jį vartojo; ir net lietuviai, gyvenę to meto Vokietijoje (daugiausia buvusiose prūsų žemėse). Dzūkas kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas iškart po lietuviškos spaudos atgavimo išleido knygelę „Suvalkų rėdybos pilekalniai” (pile - nuo tuo metu vartoto žodžio „pilė”), kurioje vengė termino Sūduva. Matyt, pirmasis nuo šio vietovardžio dulkes nupūtė kalbininkas Antanas Salys, tačiau ir jis šiek tiek po 1905 metų demokratėjančias carų valdymo laikais jokios žemės nesiūlė „krikštyti” Sūduvos vardu.
1920 metais po konflikto su Lenkija dar energingiau ėmėme eksploatuoti žodžiu „Suvalkija”; juk nenorėjome atsisakyti Suvalkų. O terminas „Sūduva” visuomet plaukiojo kažkur trečiame plane. Gal ir gerai? Juk reikia būti labai įžūliems, kad su prūsų, rusėnų, lenkų pagalba (ar pasinaudojus jų kariniais veiksmais) nukariautose sūduvių teritorijose mes dabar „žaistume” lingvistinius žaidimus, peraugančius į politinį diskursą. Ir kaip vieni „didesni broliai” iš rytų visus aplinkinius vadintume mums artimais broliais. Krikščioniška? Nelabai - netoli buvome pažengę nuo pagonybės. Tik tarpukariu kovingiau prašnekome apie sūduvius. Prie kalbininko Kazimiero Būgos iniciatyvos istoriniuose tekstuose vartoti „Sūduvos” terminą vėliau prisijungė istorikai Jonas Totoraitis, Antanas Kučinskas, Vanda Daugirdaitė - Sruogienė.
Po 1940 metų Sūduvos terminas emigracijoje buvo vartojamas, bet Lietuvoje nebūta oficialių ar tik buitinių pamąstymų taip vadinti tam tikrą tuometinės okupuotos valstybės teritoriją (nors niekas lyg ir nedraudė). Buvo kalbama ir rašoma apie sūduvius bei Sūduvą praeityje, bet niekam nekilo minties pasivogti mūsų pačių nukariautos genties ar jos žemių vardo.
Lietuvoje tik 1983 metais išleistoje „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje” vėl atsiranda išsami Sūduvos, kaip istorinio (bet ne realaus) regiono pozicija. Taip palaipsniui, ypač nuo Atgimimo metų, vėl formuojasi ir šio termino šalininkų, siekiančių „dabar ir čia” reikia turėti Sūduvą, armija. Va, tik niekaip negaliu suprasti, kodėl reikia nuo vienos blogybės „Suvalkija” bėgti prie kitos blogybės „Sūduva”? Ir nereikia į šį reikalą painioti Užnemunės termino - tai geografinė sąvoka, mums primesta užkariautojų. Ir ne tokia jau tobula. Jotvą irgi atiduokime romantikams. Seniai čia negyvena nei sūduviai, net jotvingiai. Palikime juos ramybėje.
Sakau kategorišką „Ne” ir Sūduvos, ir Suvalkijos terminams, taikant juos dabartiniui etnografiniui regionui įvardinti. Tai istoriniai terminai. Kalbėdami apie praeitį vartokime juos. Bet aš irgi esu už tai, kad dabar, o ne praeityje klestėtų sporto klubai, kavinės, organizacijos, turinčios „Sūduvos” vardą - tai europinė išnykusių teritorijų ar miestų įamžinimo praktika. O šiandien čia negyvena nei sūduviai, nei suvalkiečiai, nei jų etninių išskirtumų palaikytojai ar tradicijų perėmėjai, todėl negali būti ir Sūduvos bei Suvalkijos, kaip realiai funcionuojančio teritorinio, administracinio, etninio ar dar kokio kitokio vieneto.
Ką nors kritikuojant istorijos interpretacijose nėra būtinybės siūlyti joms pakaitalus. To istorikams nereikėtų daryti. Ir politikams. Būtų sveikintina, jei pradėtume diskutuoti apie mažesnių teritorijų įvardijimą kokiais nors pasirinktais aspektais (pvz. potarmių). Nepyksiu, jei iniciatyvą parodys Kapsijos (net Arūnas Kapsevičius nelabai galės paprieštarauti!), Tauruvos (etnografinio regiono herbe atgimęs gyvūnas), Novužės (bet ne Zanavykijos) šalininkai. Tokie vietovardžiai nors blogomis asociacijomis ir istorijos paralelėmis nekvepia. Pirmiausiai mums reikėtų „atšalti” nuo šių dviejų, čia plačiau aprašytų ir „nurašytų” terminų, nes dabartinėje kovoje tarp „suvalkiečių” ir „sūduvių” nematau jokių perspektyvų - tik mėgėjišką entuziazmą „darom ką nors patys, nes ir kiti jau pridarė”. Optimizmo įkvepia tai, kad istorikai ir politikai į tą kovą nesikiša. Todėl sakau: kur du pešasi, telaimi trečiasis!

Benjaminas Mašalaitis

Rodyk draugams

TRUMPA MARIJAMPOLĖS MIESTO ISTORIJA

Miesto įkūrimas.
Marijampolės savivaldybėje yra nemažai kaimų ar gyvenviečių, senesnių už dabartinę Marijampolę; jų vardai paminėti gerokai anksčiau. Gal būt seniausia data pasigirti gali Buktos gyventojai - dvaras žinomas nuo 1520 - 1525 m. Senas ir Bukonių kaimas, aprašytas 1559 m. O dar daugiau kaimų pirmą kartą aptinkami XVII a. dokumentuose: Nartas, Degučiai, Triobiškiai ir Trakiškiai - 1677, Mokolai - 1683, Meškučiai - 1684, Puskelniai - 1687, Nartelis ir Netičkampis - 1690 m.
Ilgą laiką Marijampolės miesto pirmtako įkūrimo data nepagrįstai buvo laikomi 1667 metai. Tokią datą į vartoseną tarpukariu įvedė kunigas, istorikas Jonas Totoraitis, teigdamas, kad čia, dešiniajame Šešupės krante stovėjo Pašešupio(ų) kaimas. Deja, gerbiamas profesorius klydo ar buvo samdomų pagalbininkų suklaidintas. Tuo įsitikinau dar 1982 m., kai dirbdamas Marijampolės kraštotyros muziejaus direktoriumi, tyrinėjau Sūduvos krašto dvarų istoriją. Tuomet paaiškėjo, kad Kataučiznos laikiniui (2 km į rytus nuo Kudirkos Naumiesčio) ir priklausė J. Totoraičio minimas Pašešupio kaimas. Jame mokesčius rinko ne tik dvarui pavadinimą davęs Stanislovas Kotovskis, bet ir Adomas Narbutas, ir J. Vyšniauskas (beje, Vyšniauskus, mini ir J. Totoraitis). Taip, 1667 m. data nuo Marijampolės istorijos „atkrito”.
2005 m. istorikus sudomino kita data, išlindusi į dienos šviesą. Paaiškėjo, kad 1626 m. „Kvarta simpla” mokestį (skirtas kariuomenei išlaikyti) mokėjo Jonas Višnevskis nuo Paširvinčio tenutos Pašešupio kaimo. Buvo vėl pamėginta miesto įkūrimo datą pasendinti. Deja, nesunku pastebėti, kad ir šiame dokumente kalbama apie tuos pačius Višnevskius (Vyšniauskus), kurie aprašomi istorijoje, susijusioje su 1667 m. Taigi, ir šis dokumentas kalba apie mokesčius, rinktus už pusšimčio kilometrų nuo dabartinės Marijampolės.
Taip Marijampolė lyg ir liko be konkrečios datos, kuria galėtume laikyti seniausia šios vietovės (ar jos pirmtako) paminėjimo data. Istorikas Rimvydas Urbonavičius nesitenkino tokia situacija ir ieškojo naujesnių duomenų! Juk istorikas J. Totoraitis dar 1925 m. miesto pradžią siejo tik su Starapolės miesteliu, o apie Pašešupio kaimą pirmąkart prasitarė 1933 metais, bet nepagrindė jokiu tuo metu matytu dokumentu.
Pašešupio koplyčios, minimos nuo 1717 m., populiarinta istorija irgi yra sunkiai įtikinanti. Net jei tokia Pašešupio koplyčia ir egzistavo, tai neįrodo, kad šalia buvo ir Pašešupio kaimas. Nebuvo jokios prasmės Stara Būdos kaime, 1712 m. neturėjusiame gyventojų, ar ne ką daugiau gyventojų turinčiuose kaimyniniuose kaimuose statyti koplyčią, kuri minima 1717 metais. Tai kur tokia koplyčia galėjo būti? Iš XVII a. vidurio vienuolių marijonų ir Prienų seniūno žmonos Pranciškos Butlerienės laiškų aiškėja, kad kalbama apie medinę koplyčią, stovėjusią Kvietiškio dvare. Tai ne koks vos krutantis „kaimas”, o ekonominis ir politinis centras, kuriame neretai lankėsi Prienų seniūnų Butlerių giminė. 1730 m. dokumentuose vėl patvirtinamas koplyčios Kvietiškio dvare buvimo faktas. 1755 m. ši Pašešupyje (Šešupės ir Garnupio santakoje) stovėjusi koplyčia sudegė, o nauja buvo įrengta rūmų antrajame aukšte ar mansardoje.
Panašu, kad teisiausias buvo istorikas Jonas Reitelaitis, aiškiai pasakęs, kad Marijampolei pradžią davė Stara Būdos kaimas, buvęs dabartinio miesto centre. Belieka, tik apsispręsti, kurią Staros Būdos paminėjimo datą, reikėtų laikyti miesto įkūrimo data.
Tik XXI a. 2 dešimtmečio pradžioje aptiktose Prienų bažnyčios metrikose yra nedatuotas, Stara Būda kaimą minintis dokumentas, kuris įsegtas tarp kitų dokumentų, žymimų 1709 - 1710 metais. Iš „kaimyninių” įrašų datų atrodytų, kad pirmąkart Stara Būda minima net 1709 metais; tiesa, šiai datai pagrįsti trūksta … pačios datos. Ir vis tik pasirodo, kad yra data, nuo kurios būtų galima pradėti skaičiuoti miesto dienas!
Prienų seniūnijos 1710 metų inventoriuje, sudarytame karaliaus iždininko padėjėjo Pavelo Dlugovenskio po Prienų seniūno Aleksandro Butlerio mirties, kurį istorikas R. Urbonavičius aptiko Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve, paminima ir Stara Būda. 1710 m. kovo 15 d. joje būta 21 dūmos, t.y. sodybų. Jos sutilpo dviejų margų žemėje. Nuo gegužės mėnesio bažnytinės knygos jau nepildytos - prasidėjo maras. Pasibaigus baisiai epidemijai, 1712 m. knygos rašymas buvo atnaujintas. 1712 m. žolėmis ir krūmais apaugusiame Stara Būdos kaime surašinėtojas nerado nė vienos sodybos - gyventojai buvo išmirę arba išsikraustę. 1738 m. Stara Būda kaimas jau turėjo gyventojų, bet jie buvo ekonomiškai silpni ir todėl nereikėjo mokėti mokesčių. Taigi, šiandien seniausias žinomas ir arčiausiai dabartinio miesto centro buvęs kaimas Stara Būda pirmąkart buvo paminėtas 1710 metais. Kol neturime senesnių duomenų, šią datą reikėtų laikyti ir Marijampolės miesto pradžios data.
Miesto vystymasis LDK laikais
Prienų seniūnas Markas Antonijus Butleris, Lenkijoje 1718 m. įkūrė Franopolę, pavadintą žmonos Pranciškos vardu. Tiesa, per daug metų pavadinimas transformavosi į Frampolį.
Matyt, jis kiek vėliau gyventi patogiausioje Stara Būdos kaimo dalyje, Šešupės ir Jevonio upių santakoje, įkūrė seniūno miestą, t.y. Staropolę (nuo lenkiško žodžio „starosta” - seniūnas). Taigi, Staropolės miestelio pavadinimo nereikia kildinti iš Staros Būdos kaimo vardo; grafas siekė urbanizuoti šią jo tėvo valdymo metais merdėjusią vietovę ir šį siekį pabrėžė kuriamo miesto vardu. Tokio miesto gyventojai gaudavo įvairių lengvatų: kurį laiką nemokėjo mokesčių, rengė turgus. Panašiai turėjo atsirasti ir Staropolė. Beje, Staropolės pavadinimą vartojo ir istorikas J. Totoraitis ir monografijos apie Marijampolę autorius Algimantas Miškinis.
Kol kas neįmanoma pasakyti, kada atsirado Staropolės pavadinimas. Prienų parapijos sąrašuose jis pirmąkart minimas 1744 m. Kitos datos yra pateikiamos jau naujesniuose dokumentuose, todėl jais labai pasitikėti negalima. Pavyzdžiui, marijonai vienuoliai apie 1825 metus manė, kad Staropolė egzistavo jau XVIII a. 3 dešimtmetyje.
Pranciška Butlerienė 1750 m. naujam miestui Marijanpolei kurti pasikvietė vienuolius marijonus. Jie iki 1758 metų pastatė vienuolyną, bažnyčią ir dar kelis medinius trobesius. Kadangi marijonų miestelis vystėsi sparčiau ir gavo Butlerių paramą, tai jis tapo reikšmingesnis už Staropolę. Ir taip Staropolės pavadinimas palaipsniui „ištirpsta”. XVIII a. 4 ketvirtyje jau šalia „Marijanpolės” atsiranda ir pavadinimas pakitusia šaknimi - Marijampolė (vis tik tokia vietovardžio rašymo forma nusistovi tik po 1815 metų, t.y. patekus į Rusijos sudėtį). Per 1765 m. gaisrą sudegė didesnioji miestelio centro dalis. Centre nuspręsta suformuoti keturkampę aikštę, kurios kai kurie perimetrai matomi ir dabar. 1775 m. mieste buvo 81 dūmas/sodyba. Du malūnai buvo vienintelės miesto įmonės.
Iš išsamaus 1782 m. inventoriaus surašymo matyti, kad Marijampolė, jau vadinta miestu, auga - joje būta 99 dūmų ir 5 gatvių. Tuomet galėjo gyventi apie 400 žmonių, iš kurių 8 vertėsi amatais. Jau veikė senosios kapinės (maždaug tarp dabartinių A. Civinsko ir Alyvų gatvių). Dar senesnių kapinių būta Staropolės aukštumoje (maždaug dabartinio Kultūros centro aikštelėje). Netoli Jevonio užtvankos, dabartinių P. Kriaučiūno ir Bažnyčios gatvių sankirtoje, stovėjo mūrinė koplyčia. 1791 m. marijonai pastatė vieno aukšto mūrinį vienuolyną, tarpukariu paaukštintą ir stovintį ligi šiol.
1782 m. Prienų seniūnu ir Marijampolės bei Kvietiškio dvaro valdytoju tapo artilerijos generolas Kazimieras Sapiega. 1785 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė 6 prekymečių privilegijas. Iš kai kurių kitų duomenų galima spręsti, jog panašių privilegijų miestas galėjo turėti ir anksčiau. O Magdeburgo miesto teises Marijampolė gavo 1792 m. vasario 23 d. Tuomet miestui buvo suteiktas ir Šv. Jurgio herbas.
Miestas okupacijų metais
1795 m. nustojo egzistuoti LDK ir Marijampolė atiteko Prūsijai. Burmistro valdžia nebuvo atkurta, o miestus valdyti ėmė apskričių viršininkai. Tačiau minties visai atsisakyti burmistrato, neturėta - prūsai net planavo miesto centre statyti rotušę. Šiaip miestelis niekuo nesiskyrė nuo kitų lietuviškų Užnemunės miestelių: gyveno apie 1200 gyventojų ir pagal šį rodiklį buvo tryliktas. Du trečdalius gyventojų sudarė žydai, o tarp naujai atvykstančiųjų daugiausia buvo vokiečiai. Stovėjo pusantro šimto medinių namų.
Kadangi mieste 1797 m. apsistojo prūsų armijos formuotė, tai miestiečiai ėmė gauti pašalpas mūriniams ar pusiau mūriniams namams statyti. Valdžia iš marijonų atėmė dalį žemių, kuriose pastatė prieglaudą (dabar Bažnyčios g.42), ligoninę (dabar P.Armino g.3) ir nutiesė Liudvinavo kelią (dabar P. Armino gatvė). Miesto centre 1802 m. pastatė ilgakromius, sugriautus per II pasaulinį karą. Vokiečių kolonistai dažniausia kūrėsi šiaurinėje miesto dalyje (abipus dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios) ir pastatė mūrinį grūdų sandėlį. Dar vieną mūrinę gatvę nutiesė palei Jevonio žemupį.
Nuo 1807 m. vasaros mieste jau šeimininkavo kiti užkariautojai - prancūzai. Jiems statybos nerūpėjo - kariškiai ir administracija įsikūrė jau stovėjusiuose pastatuose: vienuolyne, sodininko name, Kvietiškio dvare. 1809 m. kilo didelis gaisras, per kurį sudegė medinė bažnyčia, aplinkiniai namai. Per šią suirutę žmonės išgriovė Jevonio užtvanką. Pats imperatorius Napoleonas po Rusijoje pralaimėto žygio bėgo namo ir Marijampolės pašte nesėkmingai mėgino pasikeisti arklių karietą į roges. 1812 m. pabaigoje miestą okupavo Rusijos armija, kuri oficialiai Užnemunę gavo 1815 m. Prasidėjo šimtą metų trukusi carinės Rusijos okupacija.
Pirmuoju lemtingu miesto vystymosi ženklu tapo 1815 metų gaisras. Miesto reputaciją gelbėjo sprendimas jį 1817 m. skelbti apskrities centru. Kadangi vėtra tuo metu sugriovė laikinus maldos namus, tai teko statyti naują mūrinę bažnyčią. Ji buvo konsekruota 1824 m. Kitais metais mieste apsilankė caras Aleksandras I. Tai buvo ne vienintelė Rusijos valdovų viešnagė mieste.
Apie 1829 m. per Marijampolę nutiestas kelias į Suvalkus ir Varšuvą. 1835 m. baigtas tiesti kelias į Karaliaučių. Šis kelias ėjo jau ne pro bažnyčią, o tiesiai iš turgaus aikštės, link Šešupės. Tuo metu buvo iškasta nauja Jevonio žemupio vaga. 1833 m. miesto šiaurinėje dalyje, prie naujojo plento, pastatyti pašto rūmai, o šalia jų 1838 m. - evangelikų liuteronų maldos namai (dabar Kauno g.11). 1847 m. paruoštas šios bažnyčios bokšto projektas - statinys buvo reikalingas optiniam ryšiui priimti ir perduoti. Tačiau technologijos tobulėjo, ir 1854 m. Marijampolėje buvo pastatyta pirmoji laidinio telegrafo stotis Lietuvoje.
Miesto planai rodo, kad jau 1843 m. stovėjo mūrinė sinagoga (dabar Kauno g.4), nors tikėtina, kad ji matoma ir 1828 m. labai prastos būklės planuose. Vietoje kiemo šiaurės rytinėje dalyje stovėjusios medinės sinagogos pastato 1890 m. sumūrytas kitas, dar aukštesnis. 1857 m. aapskrities statybininkas Karolis Kaminskis suprojektavo ir antrą sinagogą (dabar P.Butlerienės g.5), tikrai pastatytą iki 1870 m. Akcentuotina, kad iki šiol tyrinėtojai nurodinėjo klaidingas šių statinių atsiradimo datas. 1850 m. mieste gyveno 2372 žydai ir 601 krikščionis. Kadangi senosiose kapinėse jau nebuvo laidojimų vietų, tai 1850 m. prie Liudvinavo kelio pradėjo veikti naujos (dabar P. Armino g.38) kapinės, o 1872 m. prie pagrindinio tako pastatė įspūdingus mūrinius vartus. 1861 m. Marijampolėje buvo 272 namai (iš jų 43 mūriniai), gyveno 3718 gyventojų (iš kurių 3015 žydų).
Po 1863 m. sukilimo į šiaurę nuo miesto, Degučių kaimo laukuose, iš rąstų surentė kareivines. Tuoj po 1868 m. gaisro Antanavo dvaro savininkas Viktoras Šabunevičius miesto centre pastatė dviaukštį namą, vėliau gavusį V. Bartlingio vaistinės vardą ir tapusį miesto simboliu. Kito dvarininko Leono Geištoro, nuomojusio ir Kvietiškio dvarą, noru architektas Leonas Boguckis suprojektavo ir 1874 m. pastatė įspūdingą vienaaukštį mūrinį namą su mediniu priestatu tarnams (dabar Vytauto g.31). Miesto valdžia nusausino priešais šį statinį buvusius pelkėtus, krūmais apžėlusius Jevonio krantus ir įkūrė miesto sodą (dabar Vytauto g.26A). Dar vienas didesnių miesto namų, priklaususių gydytojui Tomui Smolskiui, tuo metu jau stovėjo Kauno gatvėje (dabar Kauno g.14 pastato vidurinė dalis).
1866 m. valdžia atidarė valstybinę berniukų gimnaziją, kurios nuomotas pastatas po dviejų metų sudegė. Teko statyti naują - taip 1870 m. iškilo mūriniai gimnazijos rūmai (dabar Kauno g.7). 1877 m. jį trečdaliu pailgino, o 1894 m. pietinėje dalyje pristatė cerkvę, skirtą gimnazistams. Taip per 25 metus susiformavo didžiausias mieste statinys, kuriame mokslus baigė daug žymių lietuvių, vėliau kūrusių ir garsinusių Lietuvos valstybę.
1884 m. Marijampolėje stovėjo 360 namų ir gyveno 5389 gyventojai. Dar veikė 5 alaus bravorai, 2 degtinės varyklos, 2 vario apdirbimo fabrikai. 1884 m. miesto centre, Kauno gatvės pradžioje, priešais sinagogą, pradėjo veikti Karolio Vitmozerio fabrikas. Tuo pat metu jau baigė formuoti naują prekyvietę (dabar maždaug V.Kudirkos g.30). Dar po maždaug dešimtmečio Juozas Bliūdžius Tarpučiuose atidarė žemės ūkio padargų fabriką (dabar Mokolų g.3).
XX a. 9-10 dešimtmečiuose miesto pietinėje dalyje pastatė karinį miestelį, marijampoliečių vadintą „kapkazu” (pagal Kaukazą). Labiausiai konstrukciniais sprendimais stebina maniežas (kareivinių kompleksas, dabar Vytauto g.70-72). 1890 m. mieste atidarė kazokų karininkų ramovę (dabar V.Kudirkos g.37). Mieste nuolat augant karininkų ir valdininkų skaičiui prireikė statyti stačiatikių cerkvę. Cerkvė, raudonų plytų statinys, buvo pašventinta 1901 m. (dabar Vytauto g.31A). Mažesnė stačiatikių koplyčia iškilo 1907 m. kapinėse (dabar P.Armino g. 38A). Kadangi seniau statyta ramovė buvo toli nuo kareivinių, tai prie Varšuvos kelio 1911 m. pastatė naują vienaaukštį mūrinį ramovės pastatą (dabar Vytauto g.45). 1906 - 1914 metais lietuvių periodinėje spaudoje miestui įvardinti buvo naudojami „Senapilės” ar „Senapilio” pavadinimai.
Prieš pat karą dar spėjo nutiesti plento Marijampolė-Prienai tris kilometrus. 1914 m. pradėjo kursuoti autobusas maršrutu: Marijampolė-Virbalis. Marijampoliečiai galėjo keliauti ir maršrutiniu autobusu Kaunas-Marijampolė-Suvalkai. Knygelėje „Suvalkų gubernijos atmintinė” pateikami patikimesni gyventojų skaičiai: 1910 m. mieste gyveno 2489 vyrai ir 2618 moterų. Reikia atkreipti dėmesį, kad carizmo metais nebuvo sukurta jokia stambesnė pramonės įmonė, vyravo amatininkiškos dirbtuvės, įdarbinusios iki dešimties žmonių.
Miestas Nepriklausomoje Lietuvoje
1918 m. lapkričio mėnesį Marijampolėje gyveno apie septyni tūkstančiai gyventojų. Nors miestas per I pasaulinį karą ir nebuvo sugriautas, marijampoliečiai net kelerius metus „gydė” jo padarinius: sudarkytus grindinius, spygliuotomis vielomis apraizgytus statinius, sudegintas skelbimų lentas. 1922 m. pabaigoje mieste dar būta parduotuvių, dirbtuvių, kurių iškabos į klientus „kreipėsi” išdarkyta lietuvių, rusų ar net žydų kalbomis.
Po karo Marijampolėje liko tik apie 160 stačiatikių, todėl jie nepajėgė išlaikyti didžiosios cerkvės ir pamaldas rengė kapinių cerkvėje. Jų pagrindinę šventyklą palaipsniui perėmė vienuoliai marijonai, pašventino Šv. Vincento Pauliečio vardu ir sielovadai duris atvėrė 1924 m. Pirmoji didesnė to laikmečio statyba - marijonų vienuolyno antrasis aukštas. Visai netoli vienuolyno 1923 m. iškilo trijų aukštų mūrinė marijonų gimnazija (dabar J. Bendoriaus g.11).
1922 m. pabaigoje į Marijampolę iš Kazlų Rūdos atpūškėjo pirmasis traukinys, o dvejus metus pagal Edmundo Alfonso Fryko projektą statyta geležinkelio stotis (dabar Stoties g.2) duris atvėrė 1925 metų rudenį. Nutiesus geležinkelį, nustojo tarp Kauno ir Marijampolės kursuoti karietos, o į Kalvariją jos vykdavo vis rečiau. Pirmuosius 5-6 pokario metus miestiečiai naudojosi ir siauruku geležinkeliu, gabenusiu juos į Vilkaviškį.
1923 m. visuotinio gyventojų surašymo metu mieste buvo 9488 žmonės. Kai po metų prie miesto prijungė kai kurias buvusių Kvietiškio ir Mikalinės dvarų žemes, tai gyventojų skaičius turėjo gerokai šoktelėti. Šiose naujose žemėse 1924 m. rudenį pašventino mokytojų seminarijos rūmų pamatus (dabar Vytauto g.47). Ją visiškai įrengė per trejus metus. 1925 m. pagal architekto Prano Markūno projektus per Šešupę nutiesė gelžbetoninius tiltus į Vilkaviškį ir Kalvariją. Tais pačiais metais miesto centre atidarė savivaldybės vaistinę.
1926 m. pagal architekto Karolio Reisono projektus paaukštino marijonų gimnazijos pastato pastogę, o kitais metais šalia pastatė „Šaltinio” spaustuvę (dabar J. Bendoriaus g.5). 1926 m. mieste buvo 143 mūriniai, 862 mediniai ir 29 mišrių medžiagų namai. Grįstos gatvės sudarė 7350, o negrįstos 14400 m ilgio. 1927 m. jau veikė 4 spaustuvės: A. Aguševičiaus, „Šešupės” (nuo 1914 m.), „Dirvos” (nuo 1919 m., nors bendrovė buvo įkurta 1918 m.) ir „Šaltinio”. Prie Prienų kelio 1927 m. pastatė pradžios mokyklą (dabar Gedimino g.29). 1929 m. vienuolyno žemėse iškilo baldų fabrikas (dabar parduotuvės „Maxima” teritorija), o rytinėje geležinkelio pusėje pradėjo veikti naujas linų perdirbimo fabrikas.
1930-ieji — didesnių statybų mieste metai. P. Vaičaičio gatvėje pradėjo statyti garinę pieninę, baigtą kitais metais (dabar P.Vaičaičio g.5). Vietoj sudegusio ugniagesių pastato 1930 m. pastatė naują, kurį 1933 m. dar paaukštino (dabar Kęstučio g.1). Iš miesto centro į Nepriklausomybės aikštę (dabar teritorija tarp V.Kudirkos, Laisvės ir Vasario 16-osios g.) iškėlė turgų. 1930 m. miesto sodą aptvėrė gelžbetonine žaliai nudažyta tvora, kurios vidury pastatė puošnius vartus. Vartų kolonas puikiai reprezentavo skulptoriaus Petro Rimšos sukurti bronziniai bareljefai. Sudegus senajam kalėjimui, buvusiam Kęstučio gatvėje, 1930 m. architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis Degučių kaime pradėjo statyti naują. Jis baigtas 1932 m. (dabar Sporto g.7).
1931 m. per pusmetį mieste pastatė didžiausią statinių kompleksą - cukraus fabriką (dabar P.Armino g.65). Ypač daug miestui nusipelnė apskrities inžinierius Juozas Dragašius, pareigas pradėjęs eiti 1931 m. Pagal jo projektus iškilo dešimtys namų. Taip 1931 m. prie Vytauto Didžiojo sodo iškilo modernus dviejų aukštų gydytojo V.Bagdono gyvenamasis namas (dabar Vytauto g.26). Už keliasdešimt metrų nuo jo, miesto sodo šiaurės rytiniame pakraštyje, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1931 m. pradėjo statyti dviejų su puse aukštų kunigų emeritų prieglaudos namą, įrengtą ne anksčiau kaip 1936 m. (dabar P.Kriaučiūno g.17).
Marijampolėje 1931 m. pabaigoje gyveno apie 12000 gyventojų, iš jų 60% lietuvių. Tuo metu miestas užėmė 600 ha plotą. 1932 m. marijampolietis matininkas Jurgis Gužys sudarė Marijampolės miesto planą-schemą. Tai vienintelis žinomas miesto planas, atliktas tarpukariu. 1932 m. Vytauto ir Vasario16-osios gatvių kampe iškilo dviejų aukštų mūrinis namas, priklausęs vienam žymiausių miesto fotografų J. Vindsbergui; po karo šiam namui (dabar Vytauto g.17) pristatė trečiąjį aukštą. 1932 m. pagal Juozo Dragašiaus projektą miesto sode per Jevonio upelį nutiesė gelžbetonio tiltelį (nugriautas 1979 m.), aptvarkė upelio krantus ir įrengė tris sporto aikšteles. Ir vis tik didžiausiais 1932 m. darbais reikėtų laikyti autobusų stoties (dabar V.Kudirkos g.2 ) ir turgaus halės (dabar V.Kudirkos g.30 ) statybą.
1933 m. iškilo modernus dviaukštis namas (dabar Vytauto g.19), o 1934 m. įrengė naują P.Armino pradžios mokyklą (dabar P.Armino g.27). Gerai uždirbantys cukraus fabriko darbininkai netrukus užstatė naujamiesčio gatves: Maironio, J. Jablonskio, Aušros, Žemaitės, Lauko ir kitas. Kilo namai ir prie Šešupės, už kapinių, vadinamoje Kalkinyčioje. Čia 1934 m. pavasarį buvo padėti kertiniai akmenys vienuolių seserų namui (dabar Alyvų g. 9), kurį užbaigė 1938 m .
Kai 1934 m. inžinierius ir architektas J. Dragašius išvyko iš Marijampolės, sumenko reikalavimai, kelti architektams ir statybininkams. 1934 m. pastatė apygardos ligonių kasos rūmus (dabar V. Kudirkos g. 61), skerdyklą Degučiuose. Tuo metu iš 1506 namų net 1136 buvo mūriniai, ir tik 274 mediniai. Mieste dar buvo 6 mūriniai garo ir vienas medinis vėjo malūnai, 12 dirbtuvių ar fabrikų, 7 maldos namai. 124 sklypai dar buvo neužstatyti. Ant slenkančio smėlio grunto 1935 m. pagal Nikolajaus Milenskio projektą pastatė įdomių formų namą Vytauto gatvėje (dabar Vytauto g.28). 1936 m. Tarpučiuose, Šaltinio aikštėje, užbaigė audimo fabriko statybą. (dabar Šaltinio gatvės šiaurinė pusė)
1936 m. vasarą oficialiai atidarė stadioną Degučiuose (dabar Sporto g.1). Pradėjo ir parapijos salės, projektuotos Romano Steikūno, statybą, pabaigtą jau 1942 m. (dabar P. Armino g.2). 1937 m. pagal architekto Adolfo Lukošaičio projektą pradėjo statyti ligoninę, kurią įrengė 1939 m. (dabar rūmai prie Šv. Margaritos gatvės). 1938 m. prie Jevonio žemupio iškilo „Žagrės” draugijos duonos kepykla, o prie Viešosios aikštės (dabar V.Kudirkos gatvės pradžia ir šalia esančios parduotuvės „Maxima” teritorija) - žydų gimnazijos rūmai. 1940 m. pradėjo hidroelektrinės statybos paruošiamuosius darbus, bet pabaigė ją jau karo metais (dabar Bažnyčios g.48B).
Nuo 1938 m. gražiausi miesto vaizdai, užfiksuoti įrėmintose nuotraukose, kabojo Lietuvos laive „Marijampolė”. Miestas tapo jaukesnis ir gyvesnis. Turininga ir 1939 m miesto laikraščių charakteristika: „Marijampolės mieste yra: 16000 gyventojų, 2000 gyven. namų, 73 gatvės bendro ilgumo 33 km, apie 18 km gatvių išgrįsta tašytais ir paprastais akmenimis, 8 pradžios mokyklos, 4 gimnazijos, mokytojų seminarija, 2 amatų mokyklos, 530 prekybos įmonių, 16 kirpyklų, 2 ligoninės ir kt. Marijampolės miesto ribos užima 700 ha plotą”.
Miestas sovietmečiu
Per II pasaulinį karą miestas neteko 45% gyventojų ir 220 namų. Gatvių ir sklypų griuvėsių valymas buvo baigtas 1948 m. Marijampolę buvo galima laikyti agrariniu miestu, atlikusiu žemės ūkio produktų perdirbimo ar prekyvietės funkcijas: veikė skerdykla, cukraus fabrikas, linų apdirbimo fabrikas, baldų fabrikas ir keli malūnai.
1950 m. Marijampolė tapo rajono pavaldumo miestu, įėjusiu į Kauno sritį. 1955 m. mieste jau buvo pastatyti restoranas-valgykla „Midaus ragas” (dabar Laisvės g.26), universalinė parduotuvė (dabar Laisvės g.11), kino teatras „Sūduva”. Tais pačiais metais miestas neteko savo istorinio vardo ir buvo pavadintas čia epizodiškai gyvenusio komunistų partijos veikėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardu, t.y. Kapsuku.
Miestui trūko elektros energijos, todėl 1955 m. prie veikusios elektrinės iškilo priestatas, kuriame sumontavo naują elektros dyzelį. Vilkaviškio gatvės pradžioje pastatė autobusų stoteles, skambiu autobusų stoties pavadinimu. Vykusiu architektūriniu sprendimu reikėtų laikyti pašto pastatą (dabar J. Basanavičiaus a.9). 1962 m. miesto centre pastatė antrąją vidurinę mokyklą (dabar Vasario 16-osios g.7).
Kūrėsi ir kelios stambesnės įmonės: gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, daržovių-vaisių konservų fabrikas, duonos kombinatas, tačiau stambiausia pirmąja įmone tapo maisto pramonės automatų gamykla (nuo 1960 m.). Netoli iškilo aukščiausios įmonės - grūdų produktų kombinato - bokštai. 1963 m. Marijampolėje jau gyveno 22 400, o 1976 m. - 35 600 žmonių.
Kitas stambus sovietmečio laikų pramonės statinys - putliųjų verpalų fabrikas veiklą pradėjo 1976 m. Tačiau geresnes startines sąlygas augti Marijampolė gavo tik 1977 metais, kai tapo respublikinio pavaldumo miestu. Tuomet buvo suformuotas savarankiškas ir veiksmingas vykdomasis komitetas, sprendęs ūkines, socialines ir kultūrines problemas. Pagal respublikos valdžios planus Marijampolei buvo lemta tapti svarbiu pramonės centru - ta linkme buvo kuriama miesto infrastruktūra.
1977 m. miesto centre pradėjo veikti viešbutis ir restoranas „Sūduva”. 1978 m. ėmė statyti K. Būgos, o 1981 m. Mokolų gyvenamuosius kvartalus. Jau veikė pieno konservų kombinatas. Buvo galima ilsėtis parke prie marių. Autobusų stotį 1984 m. iškėlė į naujai pakoreguotos V.Kudirkos gatvės pradžią. Tais pačiais metais padėjo kertinį akmenį ir savivaldybės rūmams, atidarytiems po trejų metų. 1985 m. nutiestas tiltas per Šešupę leido miestą apvažiuoti šiaurine dalimi. Tais metais lankytojams atvėrė erdves Poezijos parkas. 1986 m. Degučiuose atidarė modernią ligoninę, o netoli ir Pašešupio parką su atrakcionais.
Augančioje Marijampolėje 1987 m. įregistravo 50 000-ąjį gyventoją. 1988 m. tikintiesiems sugrąžino Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią. 1989 m. kovo 12 d. referendume miestiečiai pasisakė už istorinio Marijampolės vardo sugrąžinimą. Respublikos valdžiai beliko jų valią patvirtinti.
Benjaminas Mašalaitis

Rodyk draugams

Marijampolėje išliko namas, kuriame gyveno Jonas Basanavičius

Benjaminas Mašalaitis

Rašyti šį straipsnį paskatino permainos, vykstančios Marijampolėje, Žemaitės ir Gedimino gatvių kampe. Tvarkant erdves, labiau išryškėjo ir remontuoti pradėtas namas, stovintis Gedimino g.23. Apie šio namo gyventojus prieš daugelį metų jau esu ir rašęs, ir kalbėjęs, tačiau verta dar kartą tai prisiminti.
J.Basanavičius Marijampolės gimnazijoje mokėsi 1868 - 1873metais. Per tą laiką nuomojo penkis - šešis butus skirtingose miesto vietose. 1927 m. vasarį, po tautos patriarcho mirties, mieste vyko įvairūs renginiai šiam žymiam žmogui pagerbti: ėjo simbolinė laidotuvių procesija Bažnyčios gatve, skaityta paskaita gimnazijoje ir kitose patalpose, visuomenė lankė su jo gyvenimu susijusias miesto vietas.
Buvęs Rygiškių gimnazijos mokytojas Julius Čiūta man parodė daug Marijampolės pastatų, kuriuose gyveno žymesni moksleiviai. Jo kolega, lietuvių kalbos mokytojas Jonas Bernotas, 1927 m. mirus J. Basanavičiui, po paskaitos apie buvusį gimnazijos auklėtinį, netgi vedžiojo moksleivius po miestą ir rodė su jo gyvenimu susijusias vietas. Tokias ekskursijas jis kartojo ir vėliau, kai į miestą atvykdavo tautos šviesuoliu besidomintys svečiai. J. Čiūta paliudijo šio mokytojo pasakojimus apie tai, jog name, Gedimino g.23, yra gyvenęs Jonas Basanavičius ir dar keli garsesni asmenys. Tačiau anais laikais imtis žygių įamžinti J.Basanavičiaus vardą nebuvo prasmės - man pavyko suorganizuoti tik konferenciją, skirtą „Aušros” laikraščio 100 metų jubiliejui.
Iš tų keleto namų, kuriuose gyveno šis garsus gimnazistas, vieną senesnėje nuotraukoje pavyko pamatyti 2003 metais, kai pasirodė Lietuvos nacionalinio muziejaus išleista knyga „Dr. Jonas Basanavičius, 1851 - 1927″ (ją sudarė A. Bieliūnienė, B. Kulnytė, R. Subatniekienė). Joje ir buvo pateiktas mane sudominęs namas, J.Basanavičiaus fotografuotas apie 1907 metus (matyt, vykstant pas rinkėjus į Vilkaviškį ar iš jo), kuriame jam teko gyventi mokantis Marijampolėje. Knygos autoriams gal ir nerūpėjo išsiaiškinti, ar tas nuotraukoje įamžintas namas šiandien dar stovi.
Šią naujai pamatytą nuotrauką palyginau su 1925 m. birželį, per Pavasarininkų kongresą, Z.Tezbos daryta nuotrauka, kurią saugojau savo kolekcijoje (deja, nuotrauka prapuolė leidykloje, kuri žadėjo išleisti mano knygą apie Marijampolę). Per 18 metų namas pasikeitė labai nedaug: dėl gresiančios nemažos baudos buvo nugriautos „gonkos” (t.y. verandėlė), kurios pernelyg išsikišo į gatvę. Į Z.Tezbos nuotrauką tilpo ir vakarinė pastato dalis - jos nėra senesnėje nuotraukoje.
Abiejų nuotraukų duomenis palyginau natūroje: langai buvo išdėstyti tomis pačiomis proporcijomis. Labiau į rytus buvusios verandos durys išliko, tačiau laiptelių nebuvo (matyt, 1925 m. vyko tvarkymo darbai); „brandžiu” sovietmečiu pro šias duris nevaikščiojo. Sienų rąstai buvo apkalti vertikaliomis lentomis, o pamatą dengė vieną horizontali storlenčių eilė. Stogą Abelis Panemunskis irgi apdengė nauja skarda, bet jokių didesnių naujovių neįnešė. Jau XXI a. pradžioje atsirado dar vienas įėjimas į pastatą nuo rytų pusės. Per beveik šimtą metų gerokai „pakilo” ir šaligatvis, uždengęs dalį pamatų, kažkuriuo metu nekokybiškai padengtų tinku.
Namo senbuvių tvirtinimu taip vadinamoje „Namų knygoje”, grafoje „pastatyta” ir „rekonstruota” buvo nurodyti 1891 metai, t.y. vėlesni metai, negu jame gyveno J.Basanavičius. Tokia data galėjo atsirasti dėl kelių priežasčių: 1.Namas visai neseniai buvo įtrauktas į Marijampolės miesto ribas 2.Valdininkai statiniams tokias datas neretai suteikdavo patikėję gyvu žodžiu - didžioji dalis senųjų miesto namų kažkodėl datuoti 1891 - 1903 metais! Tačiau labiausiai tikėtina, kad žydai Panemunskiai, apie 1890 m. namą nusipirkę iš vokiečių pirklių Hofmanų, jį tuoj pat suremontavo ir kieme ėmė statyti malūną, aliejaus spaudyklą, knygrišyklą ir sandėlius.
„III-je ir IV klasėje kvatierą turėjau pas Hofmann’ą gale miesto nuo Prienų šono” -teigia J. Basanavičius („Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851-1922″) autobiografijoje, parašytoje 1922 m. Iš šių prisiminimų paaiškėja, kad „nuo Velykų 1870 iki vasario 15 d. 1871 m. gyvenau Hofmano bendrabutyje drauge su S.Zienkavičium”. Tuo metu rytinė Marijampolės miesto riba ėjo naujai išmatuota lauko Lauko gatve. Prienų gatvė (t.y. dabartinė Gedimino gatvė) baigėsi ties Lauko gatve (dabar - Žemaitės); rytinis jos tęsinys jau buvo vadinamas Prienų keliu - taip J.Basanavičius ir apibūdino šio namo koordinates. Pirkliai Hofmanai buvo vieninteliai stambesnio ūkio, stovėjusio to kelio pradžioje, savininkai; visi kiti sklypai, buvę į rytus nuo ir dabar pratekančio upelio, buvo atiduoti daržininkams. Jų sklypas pažymėtas ir miesto rekonstrukcijos 1869 metų plane, septintame kvartale.
Beje, gimnazistams nuomoti namus buvo leidžiama tik miesto teritorijoje, o pas gerą vardą turinčius Hofmanus, gyvenusius prie akmenimis grįsto kelio, ir turėjusio tvarkingą gyvenamąjį namą prie pat miesto ribos, buvo galima įsikurti gavus gimnazijos direktoriaus sutikimą. Moksleiviai  įsikūrė namo pastogėje - pro suapvalintą arkinį stogą į kambarį krito šviesa. Stoglangis išliko, bet vidinė namo struktūra nemažai pakito XX a. 3 dešimtmetyje Panemunskiams remontuojant statinį.
Aš, dirbdamas Marijampolės kraštotyros muziejuje, apie 1985 metus lankiausi buvusiose Panemunskių valdose (jie nukentėjo 1940 - 1941 metais labai įvairiai) ir kalbėjausi su žmonėmis dirbusiais rišykloje ar kitokios paskirties įmonėse. Moteris ir vyras buvo dirbęs pas Panemunskius ir iki karo bei su tėvais gyveno jiems priklausančiame ūkiniame pastate. Savininkai, t.y. Panemunskiai pasakojo, kad vyresnių klasių (bet ne „žaliukai - kaimiečiai”) gimnazistai pas juos gyveno iki pat Pirmojo pasaulinio karo - į toliau nuo miesto centro stovėjusį namą atsikraustyti leisdavo tik nepriekaištingo elgesio, gerai besimokiusiems moksleiviams. Tokiu buvo ir čia 1870 - 1871 m. gyvenęs būsimas gydytojas Jonas Basanavičius. Savininkai buvo dosnūs, nes kiekvienam nuomininkui per mėnesį duodavo po litrą šviežio sėmenų aliejaus. Aišku, ir gimnazistai turėjo daugiau įsipareigojimų Panemunskiams…
J.Basanavičius kruopščiai rinko įvairią korespondenciją, kuri išliko ir saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (yra net dienoraštis, pradėtas rašyti Marijampolės gimnazijoje) bei Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Tarp dokumentų turėtų būti ir gimnazistui siųstų vokų su maždaug tokiu adresu: Marijampolės apskritis, Marijampolės paštas, Marijampolė, Prienų kelias, Hofmanų namas, p. Jonui Basanavičiui. Tai dar kartą patvirtintų čia aprašomą faktą. Beje, labai tikėtina, kad Marijampolėje, Kauno gatvėje, dar stovi vienas namas (man jo adresas žinomas - B.M.), kuriame irgi gyveno J.Basanavičius. Šiuos faktus daug paprasčiau galėtų patikrinti tyrinėtojai gyvenantys Vilniuje ir neturintys didesnių bėdų lankytis archyvuose.
Na, o dabar šis namas gražėja, ir tikrai neatrodo, kad jo neliks ant žemės paviršiaus.

Rodyk draugams

Marijampolės burmistras Antanas Staugaitis

Benjaminas Mašalaitis

Gimė 1876 m. vasario 8 d. Tupikų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje (dabar Šakių rajono savivaldybė) vidutinių ūkininkų šeimoje (turėjo 40 ha žemės); sodybvietė išliko. Pradžios mokslus „krimto” savo kaimo mokykloje. Ketverius metus mokėsi Varšuvos amatų mokykloje, kurioje įgijo ne tik vidurinį išsilavinimą, bet ir siuvėjo specialybę. Čia besimokydamas susipažino su dviem metais jaunesne Punsko lietuvaite Ona ir ją vedė; žmona tapo ištikima jo gyvenimo palydove iki pat gilios senatvės. Pragyvenęs Varšuvoje 10 metų, apie 1900 metus grįžo Lietuvon ir apsistojo Marijampolėje.
Spaudos draudimo metais ir vėliau rašė lietuviškoje spaudoje: „Tėvynės sarge”, „Ūkininke”, „Tėvynės žiniose”, „Šaltinyje” ir kitur. Į visuomeninę veiklą A. Staugaitis įsijungė paskatintas brolio Justino ir Vinco Kudirkos. Jis ir vėliau labai didžiavosi savo pažintimi su V. Kudirka, net savo išvaizda stengėsi būti panašus į mūsų „tautos žadintoją”. Ta paliudija ir viena A. Staugaičio nuotrauka, išlikusi šeimos albume. Beje, jis ir pats gal nežinojo, kad buvo labai panašus į … JAV prezidentą A. Linkolną.
Prieš lietuviškos spaudos draudimą kovojo ne pasyviomis, o naujomis ir kovingomis formomis. Daktaras Kazys Grinius prisiminė 1903 metų įvykius: „Iš po nakties Marijampolėje atsirado prie A. Staugaičio ir Jono Gavėno masties krautuvės graži iškaba „Vienybė”. Kitur buvo didžiulė lentu su parašu „Varšavinės siuvėjas A. Staugaitis”. Už tokį poelgį siuvėją užtampė teismai. Istorikas Vytautas Merkys rašė: „Visiems žemės savininkams teismas uždėjo po 20 ar 25 rb. pabaudos”. Tuomet minėti asmenys ir J. Kačergius pasiskundė taikos teisėjų suvažiavimui, kurie kaltinamuosius išteisino. O A. Staugaičio skundą nagrinėjo net Senato teismas, kuris taip ir neįžiūrėjo nusikaltimo - siuvėjas baudos nemokėjo.
1906 m. sausio 6 d. į steigiamąjį „Žiburio” draugijos susirinkimą, vykusį Vinco Penčylos namuose, suėjo apie 40 aktyvių marijampoliečių. Į jos valdybą išrinko ir Antaną, tapusį sekretoriumi, o pirmininku - brolis Justinas. Draugija tuoj atidarė dvi pradžios mokyklas. Siuvėju dirbantis A. Staugaitis rasdavo laiko vakarais drauge su kitais „žiburiečiais” repetuoti mėgėjiškame teatre, tačiau, anot atsiliepimų, scenoje „jautėsi suvaržytas ir be komizmo”.
Į 1907 m. balandžio 7 d. vykusį Lietuvos Mokslo draugijos steigiamąjį suvažiavimą jis buvo pakviestas, bet negalėjo atvykti - todėl pasiuntė suvažiavimui sveikinimą ir sutiko būti draugijos nariu. 1909 m. kovo 27 d. Marijampolėje įsikūrė Krikščionių darbininkų draugija, kuri įgijo teises steigti skyrius visoje Užnemunėje. Šio sąjūdžio organizatoriumi ir faktiniu visų reikalų vedėju tapo Antanas Staugaitis.
Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Marijampolės nesitraukė. 1917 m. jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą ėmė dar labiau domėtis tautos ir valstybės reikalais. Jo brolis jau buvo žinomas kaip Telšių vyskupas, Lietuvos tarybos vicepirmininkas ir Nepriklausomybės akto signataras. Jiedu dažnai lankėsi vienas pas kitą - sutapo pažiūros ir siekiai. Todėl Antanas įstojo į tautininkų partiją. Dalyvavo Steigiamajame Seime, o dviejuose kituose Seimuose priklausė Darbo federacijos frakcijai.
Nuo 1918 m. vasaros vadovavo „Žiburio” draugijos knygynui, bet netrukus jį perleido vienuolėms vargdienių seserims; knygynui prigijo „Šešupės” pavadinimas.
1922 m. jį išrinko Marijampolės miesto burmistru; šias pareigas ėjo labai sąžiningai. Rūpinosi miesto statybomis ir tvarkymu. Šis tolerantiškų pažiūrų žmogus visus besikreipiančius interesantus priimdavo nuoširdžiai. Jau pirmaisiais darbo mėnesiais jam teko priimti aukštus svečius: 1923 m. sausio 13 d. į Marijampolę atvyko ministras pirmininkas E.Galvanauskas su keliais ministrais. Juos atgabeno pirmasis traukinys, patekęs į Marijampolę - vyko trasos Kaunas - Marijampolė - Šeštokai atidarymas. Burmistras pasidžiaugė šiuo reikšmingu įvykiu ir pasveikino svečius su tokia dovana miestui ir Lietuvai.
1924 metais prijungus prie miesto buvusias Kvietiškio ir Mikalinės dvarų žemes susiformavo Naujamiesčio gatvių ir nuosavų namų tinklas, o Tarpučiuose sklypus gavo mokytojai. Vis tik šiuo laikotarpiu miesto savivaldybės pastangomis neiškilo jokių reikšmingesnių statinių; visų didesnių rūmų statybą finansavo arba ministerijos, arba privačios ir visuomeninės organizacijos.
A.Staugaitis 1929 m. pradėjo J. Basanavičiaus ir Kęstučio gatvių kampe statyti savivaldybės rūmus, kurių pirmajame aukšte 1930 m. įsikūrė valdiška vaistinė. Pamačius, kad ir šių patalpų savivaldybei yra maža (ji tuo metu veikė Kauno gatvėje, priešais sinagogą nuomotame name), imtasi ilginti namą ir statyti jam antrąjį aukštą. Deja, jame, baigtame 1933 m., darbą pradėjo jau kitas burmistras.
Buvęs siuvėjas ir valstybininkas visuomet rasdavo laiko šeimai, o vaikus sugebėjo išleisti į mokslus. Vyriausiasis sūnus Vytautas Vienoje studijavo ekonomiką ir prekybą, o 1941-1943 m. vadovavo Šiaulių prekybos institutui. Jaunesnysis Antanas ir duktė Gražina studijavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete. Šeimos albume yra nuotraukų, bylojančių apie A. Staugaičio visuomeninė veiklą, ryšius su daugeliu to meto lietuvių inteligentų. Burmistru buvo iki 1931 metų - tuomet jį pakeitė Juozas Maurukas.
Kuklų gyvenamąjį namą (dabar V.Kudirkos g.Nr.49) pasistatė dar nebūdamas burmistru. Tiksli šio pastato atsiradimo data nėra žinoma, bet atrodo, kad žemės sklypą pasiturintis siuvėjas, remiamas brolio kunigo, įsigijo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o namą galutinai įsirengė jau pradėjęs burmistro darbą. 1912 m. miesto amatininkų sąraše paminėta, kad jis dar gyveno Bažnyčios gatvėje. Beje, A. Staugaitis niekada savo namuose neturėjo telefono. Sovietų valdžia pastatą nacionalizavo. 1941 - 1942 m. vokiečiai, rekomenduoti vietos gyventojų, vėl pakvietė A. Staugaitį eiti mero pareigas; tiesa, jos tuomet nebuvo įtakingos. Taigi, buvęs siuvėjas, mokytas ir išsilavinęs žmogus, ilgiausiai iš visų miesto burmistrų užėmė šias pareigas. Būdamas dideliu teatro gerbėju ir neprofesionaliu režisieriumi, jis organizavo spektaklių rodymui tinkamos parapijos salės įrengimo darbus. Ir nors burmistro pareigas jau buvo perleidęs A. Česoniui, 1943 m. pavasarį entuziastingai pasveikino atidaromus Marijampolės teatro rūmus.
Sugrįžusi sovietų valdžia negreit apsižiūrėjo, kad reikia „neutralizuoti” du kartus Marijampolės burmistro pareigas ėjusį ir keliskart Seimo nariu buvusį „politiškai svetimą” asmenį, bet tik atsitiktinumo dėka A. Staugaitis išvengė tremties. Abu sūnūs, kurių represinių struktūrų darbuotojai irgi atkakliai ieškojo, pasitraukė į Vakarus. Kai 1951 metais mirė jo žmona, tai A. Staugaitį į Kauną išsigabeno duktė, dėl senyvų tėvų priežiūros pasilikusi Lietuvoje. Nors ji ir neteko darbo, bet religingą tėvą prižiūrėjo rūpestingai. Mirė 1954 m. pavasarį Kaune, bet buvo palaidotas Marijampolės kapinėse. Ilgai istorijos tyrinėtojų ieškotą kapą aptikau tik pirmąją 2016 metų dieną: jis yra pagrindinio tako asfalto pabaigoje, kairėje pusėje - trečias. Raskime kartais laiko stabtelėti ties šio miestui nusipelniusio žmogaus amžinojo poilsio vieta.

Rodyk draugams

Ką laikyti seniausia Marijampolės pirmtako data?

Benjaminas Mašalaitis

Maždaug prieš tris šimtus metų grafai Butleriai įdėjo daug pastangų, kad dabartinės Marijampolės savivaldybės teritorijoje atsirastų nauji ar atgimtų jau egzistavę kaimai. O Pranciška Butlerienė net ėmė į šias žemes iš užsienio kviesti marijonus vienuolius - vietinių materialinių ar dvasinių resursų kraštui urbanizuoti nepakako. Po trejų šimtų metų, vėl mažėjant gyventojų skaičiui, imtasi priešingų priemonių - kviečiamės iš užsienio Butlerius. Taip nelinksmai juokauju apie krepšininkę iš JAV - Shaniką Butler, mūsų miesto komandoje žaidusią iš prieš dvejus metus. Apsisuko savotiškas „legionierių” ratas …
Pastaruoju metu apie Butlerius, sukusius valstybingumo girnas Sūduvos krašte, parašoma nemažai. Tuo domisi marijampoliečiai Rimvydas Urbonavičius, Arūnas Kapsevičius, ex-marijampolietis Dalius Viliūnas ir kiti. Jau ne tik mūsų mieste kalbama apie tariamas ar realias „kovas” tarp „butlerininkų” ir „antibutlerininkų” (dar „starabūdininkų” ir „pašešupinių”). Šį mėnesį Marijampolės kolegijoje praėjusi respublikinė mokslinė konferencija, skirta Butlerių giminės veiklai, parodė, kad ta „kova” vyksta kultūringoje aplinkoje, polemizuojant remiantis šaltiniais. Nors ir neretai gana priešingais. Lieka čia kūrybinės, ar gal ir mokslinės erdvės pasireikšti ir kitokioms mūsų miesto istorijos „šaknų” tyrinėjimo šalininkų stovykloms. Vienas garbus marijampolietis dar įžvelgia „šešininkų”, „partizanų”, „runininkų” ir kitokias miesto praeitimi besidominčiųjų stovyklas. Taigi, turime vos ne iš keleto filialų „sukaltą” Marijampolės istorijos mokslų akademiją! Na, bet nenutolkime nuo Butlerių reikalų.
Aš nepriskiriu savęs prie tų istorikų, kurie ką nors šioje srityje naujo atrado ar įžvelgė. Man gal tik kyla daugybė klausimų, į kuriuos šiandien nei pats galiu atsakyti, nei kas kiti jau dabar ryžtųsi sudėti taškus ties kai kuriais faktais ar jų interpretacijomis. Tačiau vis tik mėginu konstruoti savitą, t.y. gal ir subjektyvią, miesto kūrimosi istoriją. Blogiau nebus! Iš keleto subjektybių požiūrių galima „nupinti” ir vieną objektyvesnę liniją ar net koncepsiją.
Nepaneigsime Butlerių giminės nuopelnų - jie tikrai padėjo „išnešioti” Marijampolės kūdikį. Tačiau ne savo noru ir iniciatyva jie tai darė - iš Prienų į Sūduvos miškus juos XVIII a. pradžioje atvarė užkariautojai švedai. Pusšimčiu metų anksčiau „užbangavo” rusų kazokai. Tas Stara Būdos, Starapolės ar Staropolės „nekaltas prasidėjimas” galėjo ir nusikelti į vėlesnius laikus. Pripažinkime, kad Butlerius domėtis mūsų miesto apylinkių apgyvendinimu ir tokių naujakurių apmokestinimu paskatino ne pačių grafų iniciatyva, ne LDK didžiojo kunigaikščio politika, bet išorės jėgų postūmis. Daugelis aplinkinių Sūduvos miestų ir miestelių turi senesnes istorijas už Marijampolę.
Parašiau paskutinį sakinį ir pagalvojau, kad … nieko gero nepasakiau. Ir nieko blogo. Tiesiog negalima lyginti dydžių, kurių negalime ir įvardinti. Mes net neturime datos, kurią laikytume pirmąją miesto pirmtako žemių paminėjimo data. Ir tokios datos „nenuleis” nei Vilnius, neprims tokio sprendimo nei Marijampolės savivaldybės taryba. Tai turi susiklostyti natūraliai - kai bendruomenė įpras kažkurią datą laikyti pirmąją, seniausiąją. Turėdami tam tikrus istorijos šaltinius, nurodančius konkrečias datas, mes galime formuoti bendresnę visuomeninę nuomonę, o tuo pačiu ir orientacinę minėtiną datą. Ir tikrai nebus blogiau, jei po naujų atradimų, kiti žmonės ateityje „pasendins” pirmąją miesto žemių paminėjimo datą. Taip jau būta! Mes gi iš Marijampolės miesto istorijos jau išbraukėme 1667 metus.
Į kokias žinomas datas galėtume šiandien atsiremti? Pasirinkimą matau labai nedidelį. Istorikas Rimvydas Urbonavičius įrodė, kad mūsų miesto ribose 1710 m. egzistavo Stara Būdos kaimas. Tais metais net dukart paminimas šis kaimas. Jeigu jau labai norime senesnių datą, tai imkime seniausią Degučių kaimo datą - juk šiandien iš Degučių į Marijampolės centrą nueiti pakanka dešimties minučių. Šis kaimas aprašomas 1677 m. Prienų seniūnijos inventoriuje, sudarytame Konstancijai Butlerienei perleidžiant seniūnijos valdas sūnui Morkui. Pasiremti Staropolės datomis negalime, nes jas pirmąkart ją randame tik 1744 m. dokumentuose; ir nesvarbu, kad 1744 m. perpasakotuose tekstuose, kurie nėra pirminiai šaltiniai, minimi ir kai kurie ketvirtojo dešimtmečio metai. Taigi, kol kas Marijampolės pirmtako seniausią paminėjimo datą galime rinktis tik iš dviejų: 1677 ir 1710 m. Tai gal jau ruoškimės 2017 metais švęsti 340 -ąsias metines? Ar paliksime šią garbę Degučių seniūnijai (mane tenkintų iš toks „savanaudis” sprendimas , nes čia gimiau ir gyvenu - B.M.!)? Iki jubiliejaus teliko tik vieneri metai. Pamąstykime ir apsispręskime. Niekas kitas už mus to nepadarys!
Tvirtinu, kad Marijampolės miesto pradžia yra sietina su Prienų seniūnų Butlerių veikla. Markas Antanas Butleris, būdamas seniūnu, neliko abejingu Stara Būdos kaimu ir ėmėsi iniciatyvos jį „miestinti”, t.y. pavadino Starospole ar Staropole. Neįtikėtina, kad save gerbiantis didikas sugalvojo kurti prasčiokiškai skambančią Starapolę (t.y. Seno lauko); jis norėjo įsiamžinti seniūno, t.y. starostos miestu. Panašiai Butleriai miestelius savo vardais ar pareigomis krikštijo Lenkijoje - prisiminkime Franpolio pavyzdį. Mes nežinome, kuomet taip nutiko, bet, matyt, jau antrajame XIX a. ketvirtyje. Ar bent po Kvietiškio dvaro įkūrimo.
Šįmet rudenį Lenkijoje buvo prisiminta, kad sukako 300 metų nuo paskutinio Prienų seniūno Mykolo Butlerio gimimo. Man ši giminė yra šiek tiek mistinė ir todėl, kad beveik kiekvieno Butlerio biografijoje nenurodoma gimimo vieta. Na, lyg ir būtų „nekalto prasidėjimo” grafų giminė. Šįmet labiau susidomėjau, o kur tas Mykolas Butleris 1715 m. rugsėjo 27 dieną gimė. Maniau - gal, seniūnijos centre Prienuose. Bet tie po maro merdėjo. Turėjo ši giminė ir namus Varšuvoje, turėjo ir nuosavus dvarus. Neseniai lenkų spaudoje buvo plačiau pažvelgta į jubiliato biografiją: cituoti jo ir giminaičių laiškai, dokumentai saugomi Lietuvos Mokslų Akademijoje bei keliose Lenkijos įstaigose. Viename straipsnyje atkreipiau dėmesį į tai, jog Mykolas Butleris 1715 m. „gimęs Marijampolės dvarelyje” (Urodzony we dworze Mariampol). Lenkų žurnalistas negalėjo žinoti, kad tuomet Marijampolės nebuvo (matyt, šį teiginį nurašė iš dokumento, kuomet jau Marijampolė egzistavo), bet, grafų palikuonis tikrai negalėjo išvysti dienos šviesos Stara Būdos kaime, kuriame 1712 m. negyveno nė vienas žmogus (dėl neseniai praūžusio maro). Vadinasi, gali būti kalbama apie Kvietiškio dvarą. Tuomet jo „krikšto” datos reikėtų ieškoti 1715 ar net ankstesniais metais, bet ne dabar „linksniuojamais” 1717 - 1718 metais.
Skaitant lietuviškus leidinius man susidaro įspūdis, kad Butleriai Užnemunėje įsiamžino ar kitų buvo įamžinti tik 2 - 3 „apčiuopiamais” objektais. Paprastai paminima P.Butlerienės gatvė Marijampolėje, bažnyčiai dovanotas Marijos Vaisbūniškės paveikslas, vienas kitas liturginis reikmuo. Deja, taip nėra. Mes tik nepatenkinamai garsiname gerąsias žinias apie Butlerius! Prie dabartinės Marijampolės jau beveik prieina Mikalinės kaimas, nes dvaras buvo pavadintas Mykolo Butlerio vardu. Novopolės dvaras (į rytus nuo Padovinio) atsirado kaip atsvara Staropolės miesteliui; tikėjosi, kad šis dvaras išaugs į naują miestą, esantį tarp Prienų ir Marijampolės; jame išplanavo net tris plačiausius rėžius - gatves. Riogso ir Vaisbūniškių dvaro rūmų griuvėsiai, oficinos rūsiai ir ūkinių pastatų pamatai - šis ūkis Butleriams priklausė net apie 1820 metus.
Nesakau, kad Butlerių darbai jau yra tinkamai įamžinti Marijampolės mieste. Neturime Senapilės, Stara Būdos, Mykolo Butlerio, Rožančkelio, Jurzdikos gatvių. Jų vardais nepavadinsi naujų gatvių. Todėl siūlyčiau surasti vietos Senapilės alėjai (pvz. taip pavadinti taką, jungiantį Poezijos parką su užtvanka). Tokių bevardžių takų, alėjų, skersgatvių, kiemelių miesto centre turime nemažai. Neseniai sutvarkytoje Butlerių laikų kapinių teritorijoje galėtų iškilti paminklas ir šiai giminei pagerbti. Jie pastatė miestą ‚ant kojų” - mes galime pastatyti jiems paminklą.

enjaminas Mašalaitis

Rodyk draugams

Iš Marijampolės stačiatikių maldos namų istorijos

Benjaminas Mašalaitis

Iš Marijampolės cerkvių istorijos

Apie cerkvės stačiatikiams statybą kalbų ir planų būta dar 1850 m. Jau rinko sklypą, net nupirko kažkiek medžiagų, bet jokių darbų ir nepradėjo, nes čia neįsikūrė karinis dalinys. 1863 m. sukilimas nugąsdino caro valdininkus ir jie nusprendė mieste dislokuoti gausesnes, o ne policinę priežiūrą atlikusias, karines pajėgas.
Šiaurinėje miesto dalyje, Degučių kaimo ir vadinamojo Tabūno teritorijose, prie mišku apaugusio giloko upelio, po 1863 m. pastoviai tarnybai įsikūrė caro armijos kareiviai, kurie iškirto miškelį ir pastatė medines kareivines (į šiaurės rytus nuo dabartinio „Sūduvos” stadiono). Karininkai norėjo turėti ir prabangią cerkvę, kurios projektą 1873 m. paruošė apskrities inžinierius Valerianas Feliksovičius Rybarskis. Šiam projektui įgyvendinti prireikė vos ne trisdešimt metų.
Rytinėje Varšuvos kelio dalyje, beveik ant Šešupės kranto, 1888 m. pastatė karinės įgulos cerkvę, tūriais nedaug didesnę už dabar stovinčią kapinėse. Tas raudonplytis pastatėlis, pakeitęs religinių statinių „rūbus” ir virtęs sandėliu, išstovėjo apie šimtą metų ir buvo nugriautas jau po 1990 m. Kai kurių caro armijos karininkų prisiminimuose teigiama, kad dar vieni stačiatikių maldos namai stovėjo priešais kareivines, kairiajame Šešupės krante. Vienoje to laikmečio nuotraukoje matyti, kad Kumelionių kaime būta aukšto bokšto, kurį galima priskirti ir armijos įgulos cerkvei, ir ten veikusiai plytinei. Deja, prasta nuotraukos kokybė neleidžia daryti tvirtesnių išvadų.
1894 m. prie pietinės berniukų gimnazijos rūmų dalies „prilipdė” nedidelę cerkvę, kurioje netilpo net dvi klasės, nors valdžiai statyba kainavo net 4000 rublių. Kad gimnazistai katalikai jos nevengtų, viduje pakabino katalikiškus Gerojo Ganytojos ir vėliau ir Marijos paveikslus. Apie stačiatikių cerkvės statybą pietinėje gimnazijos rūmų pusėje rašė to meto spauda: „Prelegentas (patsai direktorius) pastatė ant pirmos vietos, kaip didžiausią dalyką, isz kurio „privalo džiaugtis visi Senapilės gyventojai - stačiatikiai” - naujai daromą cerkvę gimnazijos mūruose. Ta cerkvė, kaip išgarsino pranešimai, jau turinti savo pasakyti (o dėl ko nereikia pasakyti - nežinia). Įtaisymas cerkvės prie gimnazijos kasztuos 4000 rublių”. Šis priestatas 1955 m. buvo įkomponuotas į paaukštintą gimnazijos pastatą, tačiau miestiečiai vis tiek nesunkiai suprato, kad architektai nevykusiai paslėpė buvusius maldos namus. Todėl apie 1965 metus šis statinys buvo dar geriau užmaskuotas, įrengiant jame klases. Deja, ir šiandien nesunku (ypač žiūrint iš vakarų ir pietų pusių) įžvelgti cerkvės kontūrus ir jos išskirtinę puošybą.
Apie XIX a. 8 - 9 dešimtmečių Bažnyčios gatvės pradžioje veikusią miestiečiams skirtą cerkvę vaizdingai prisiminimuose pasakoja amžininkas, visuomenės veikėjas Vincas Šlekys: „Pradžios mokyklą pradėjau lankyti 1879 m. Mokykla buvo Marijampolės miesto, bet lankėme daugiausia mes, kaimiečių vaikai. Mokykla buvo toje pačioje vietoje (dabar - Bažnyčios g. 42), kur ir šiandien yra - netoli bažnyčios. Tik tada mokykla buvo viename namų gale (tame nuo bažnyčios), o kitame gale buvo cerkvė. Gale cerkvės prie šaligatvio buvo įkastas stulpas, kur ant skersinio buvo pakabinti trys įvairaus didumo varpeliai, kuriuos sekmadieniais ir šiaip rusų šventėmis skambindavo savotišku rusišku būdu. Buvo ir kita miesto mokykla, bet niekas iš kaimiečių vaikų į ją nėjo”. Įdomiausia V. Šlekio prisiminimuose tai, kad pirmą kartą nurodoma tiksli stačiatikių cerkvės vieta.
Deja, netalpi cerkvė jau netenkino valdininkų ir karininkų poreikių - susirūpino naujos cerkvės statymu. Specialiai sudaryta komisija ėmė ieškoti vietos naujai statybai. Vienas tarpukario Marijampolės laikraštis rašė: „Krautuvių savininkai („ilgakromio” - B.M.) anais laikais užsiprašė už krautuvių išpirkimą 50 000 rublių (250 000 Lt). Komisija, nesutikdama su tokia didele pinigų suma, kreipėsi į Ministerių kabinetą, prašydama nusavinti ilgąsias krautuves. Žydelis N. turėjo sklypą toje vietoje, kur dabar yra įgulos bažnyčia (dabar Šv.Vincento Pauliečio bažnyčia - B. M.). Jis pasiūlė 111 pėstininkų pulko Ūkio dalies viršininkui pulkininkui leitenantui Zaruckiui nupirkti cerkvei šitą sklypą ir nuo nusavinimo atsisakyti”. Pirmą kartą miesto planuose šios būsimos cerkvės, dedikuotos carui Aleksandrui III, kontūrai pažymėti 1884 metais.
Nors tarp statinio plytų buvo rasta ir tokia, kuri turėjo įspaudą „London”, tačiau neverta abejoti, kad buvo mūrijamos vietinės Pabaigų plytinės plytos, kurias gamino nuo Kalvarijos gimęs verslininkas pavarde Londonas. Fasadas išsiskyrė virš jo kylančiu aštuoniakampiu varpinės bokštu. Frontone pritvirtino užrašą: „Taikdario caro Aleksandro III garbei” (jo valdymo metais pradėta rūpintis statyba). Kitas stogo vietas saikingai dangstė cerkvėms įprasti „svogūniniai” kupolai. Šis „rusiškų plytų” rišimo stiliaus pastatas puikiai derėjo prie aplinkinių pastatų. Deja, darbai strigo. Ir tik kai 1898 m. į Marijampolę atkėlė 111 Dono pėstininkų pulką, jo vadas Aleksiejus Besonovas, surinko iš karininkų 7000 rublių, statybos pajudėjo. Visi darbai kainavo 25 000 rublių.
Išsamiau aprašyti cerkvės statybą ir jos interjerą reikėtų atskiro straipsnio.
Pagrindinę miesto cerkvę pašventino 1901 m. rugpjūčio 13 d., o galutinai įrengė tik 1906 m. Tiesa, interjerą tvarkė ir vėliau. Cerkvėje tilpo tik 150 žmonių.
1907 m. pastatė mūrinę vienanavę stačiatikių koplyčią kapinėse; ji tituluota Šv. Trejybės vardu. Raudonų plytų bokštas aukščiu išsiskyrė visoje kapinių teritorijoje. Pastato vakarų pusėje buvo įrengta penkiakampė absida, kurią aprėmino arka, paremta piliastrais. Tarpukariu jos veikla merdėjo ir atgijo tik apie 1931 m. 1961 m. valdžios sprendimu buvo visiškai uždaryta, o liturginiai reikmenys išvežti į Rygą bei Vievio cerkvę. Atkūrus nepriklausomybę, koplyčia ilgai restauruota, o nuo 2006 m. veikia ir turi cerkvės titulą.
Visos čia išvardintos cerkvės veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Rodyk draugams

Gudkaimio dvaras

Benjaminas Mašalaitis

Dvaras įsikūrė po 1709 metų maro, bet vėliau buvo išskaidytas keliems tos pačios šeimos nariams. 1784 m. egzistavo net 4 Gudkaimio dvarai, kuriuos valdė Hanusovskis, Stravinskis, Oranas ir Valentinavičius. Visi jie buvo vienoje vietoje ir jų žemės ribojosi. Beveik visur literatūroje yra teigiama, kad prūsmečiu dvarus valdyti ėmė vokiečiai, tačiau, nuodugniau patyrinėjus paaiškėja, kad taip nebuvo - juos ir toliau valdė žmonės, turėję tokias pačias pavardes, kaip ir LDK laikų lenkų tautybės dvarų savininkai (sunku pasakyti, ar tai buvo tie patys žmonės, ar jau jų sūnūs).
Kadangi dvaras dar LDK laikais buvo padalintas keliems paveldėtojams (atrodo, keturioms dukterims), tai prie pavadinimų atsirado raidės A, B ir C. 1821 m. vienas dvaras ir toliau priklausė lenkui Valentinavičiui; dokumente pažymima, kad dvaras turėjo naudingų iškasenų (matyt, durpių ar žvyro). 1827 m. buvo du Gudkaimio kaimai ir du palivarkai, turintys 482 gyventojus. Tais metais ir mirė dvaro savininkas Bartolomėjus Hanusovskis (šaltiniuose nepasakyta, kurio Gudkaimio dvaro). 1830 m. valstybė susirūpino dvaro, įvertinto 46500 zlotų, likimu. Kasoje buvo likę tik 635 zlotai. Nors dvaro paveldėtojų Hanusovskių skolas savo pinigais ir laidavo kitas apylinkių dvarininkas, Vištyčio ekonomijos valdytojas Ignacijus Galera, tačiau vaivadijos komisija vis tiek nusprendė paskubinti dvaro pardavimą. Spirito varykloje stovėjo net du katilai, bet pagaminta produkcija netenkino kaimo gyventojų poreikio … Už šio fabrikėlio nuomą dvaras gaudavo 60 zlotų (nepasakyta už kokį laikotarpį). Laukuose augino rugius, kviečius, avižas, žirnius ir kitus augalus. Tvartuose laikė 40 jaučių, 200 avių, taip pat keliasdešimt arklių.
1828 m. liepos 5 d. mirė dvarininkas Mykolas Valentinavičius ir jo turto paveldėtojai buvo valdžios pakviesti iki 1830 m. susitvarkyti paveldo dokumentus. Vadinasi, iki 1827 m. dvarus valdė ne vokiečiai, tačiau jų gyvenimas dvare ir apylinkėse paliko antspaudą dvaro pavadinime. Dar ir dabar ginčijamasi, kaip reikėtų rašyti kaimo ar dvarų pavadinimą: Gudkaimis ar Gutkaimis. Neįmanoma patikėti, kad pavadinimas galėtų būti susijęs su gudais. Vokiečių kalboje dvaras yra vadinamas Gut, o nedidelis ar perdalintas dvarelis - Gutchen, kurį lietuviams nesunku buvo paversti ir Gutkaimiu. Taip carizmo metais susiformavo dvikalbis pavadinimas, kuris į vartoseną prievarta buvo grąžintas sovietmečiu. Kompartijos ideologai net sukūrė istoriją apie LDK laikais į čia atkeldintus sentikius gudus. O juk akivaizdu, kad prie dvaro „Gut”, kūrėsi daugiausia lietuvių apgyvendintas kaimas, kuriam ir prigijo „Gutkaimio” pavadinimas.
1877 m. būta dviejų dvarų: Gudkaimio A ir Gudkaimio C. Pirmajame stovėjo 2 namai, kuriuose gyveno 46 vyrai ir 28 moterys. 1888 m. Gudkaimy A stovėjo 6 , o Gudkaimy C - 9 namai. 1889 m. Gudkaimio A ir B dvaruose gyveno 113 žmonių, iš kurių 92 buvo lietuviai, o 21 - vokietis. C dvare gyveno vien tik 195 lietuviai. Tiesa, yra ir kita 1888 m. gyventojų statistika, kuri gerokai skiriasi nuo pateiktų 1889 m. duomenų.
Yra manančių, kad tuo metu vieną Gudkaimio dvarą turėjo V. Kudirkos draugė ir globėja Valerija Kraševska, kurią pažinojo ir iš netoli kilusi prezidento K. Griniaus žmona Joana. Vis tik labai abejotina, kad čia galėjo šeimininkauti V. Kraševska - jos vyras K. Kraševskis valdė Mierčių dvarą, kurį po vyro mirties našlė paskubėjo greitai parduoti ir taip atsikratyti skolų. Matyt, apie tai rašantieji supainiojo kelių dvarų istorijas.
Vienu dvarininku XIX a. II pusėje buvo vokietis, kurio pavardė ar vardas buvo artimi žodžiui Godfrydas. Jo kapą apie 1984 metus išrausė kapinių plėšikai: dvarininką rado palaidotą su „mundieriumi” bei ginklais. 1901 m. Gudkaimy A gyveno 190, o Gudkaimy C - 118 žmonių. 1903 m. Gudkaimio A ir B dvarus, turėjusius 992 margus žemės valdė vokietis Oskaras Lengvinas, Augusto sūnus. Ši giminė turėjo daug aplinkinių dvarų ir kai kuriuos savo rankose išsaugojo iki 1940 m. 1903 m. jis laikė 41 arklį, 125 stambius ir 440 smulkių gyvulių. 1903 m. Gudkaimį C, aprėpusį 588 margus žemės, (atrodo, be nuosavybės teisių) valdė Davidas Šatenšteinas. Jis laikė 39 arklius, 95 stambius ir 260 smulkių gyvulių.
1909 m. Gudkaimio A dvaro savininku jau buvo Karlas Baldamas. Aukštas pareigas carinėje Virbalio muitinėje turėjo ir jo brolis Oskaras, kuris 1919 m. pavasarį tapo Lietuvos Muitinių departamento vadovu. Tarpukario dokumentuose nurodyta, kad dvaro savininku spėjo pabūti ir jų tėvas Gustavas Baldamas; vadinasi, Lengviną Baldamai pakeitė XX a. pradžioje. Jie valdė 811 margų žemės, laikė 37 arklius, 108 stambius ir 104 smulkius gyvulius.
Gudkaimio C dvaro savininku nurodomas tas pats Davidas Šatenšteinas. Jis valdė 620 margų žemės, laikė 21 arklį, 58 stambius ir 41 smulkų gyvulius. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą caro valdžia šiuos dvarų kiemus išskirstė į vienkiemius, t.y. valstiečiai išsikėlė iš dvaro kumetynų.
1923 m. Gudkaimio A dvare gyveno 137, o Gudkaimio C - 100 žmonių. 1924 m. dvare dirbo 9 samdiniai. Ir tuomet Gudkaimio C dvarą valdė Šatinšteinas (vardas nenurodomas, todėl galėjo savininku būti ir Davido sūnus). Prieš parceliaciją, t.y. dar 1923 m., valstybė savo globon perėmė vieną iš Gudkaimio dvarų (matyt, valdomą Šatenšteinų), tačiau ir po žemės perskirstymo jame šeimininkavo tie patys savininkai - galbūt, jie tik nuomavo ūkį).
Baldamų dvarui po parceliacijos paliko 80 ha žemės, bet vėliau, kaip pavyzdiniam ūkiui, padidino iki 200 ha (oficialiai buvo du jų ūkiai: A ir B). Šie vokiečiai išpažino metodistų tikėjimą, todėl buvo pavyzdys aplinkiniams, nes negėrė ir nerūkė (tiesa, pypkę kartais užtraukdavo). Turėjo dvare telefoną, kino projektorių, įvairių naujoviškų matavimo prietaisų, o ir aplinkiniuose keliuose buvo dažnai sutinkami, nes nuomavo už 4 km buvusį Sakalupio dvarą (šis majoratinis dvaras nuo 1915 m. buvo likęs beglobis) ir namus Kybartuose. Miestiečiai palankiai vertino šiuos ponus, nors gerus žodžius apie juos irgi „taupė”. Beveik vien savo lėšomis Bajorų kaime, prie kelio, vedančio į Kybartus, įsteigė metodistų kapines, įžvelgiamas ir dabar.
Apie raudonų plytų dvaro rūmus yra labai mažai žinių - pastatas tikrai nepasižymėjo išskirtine ir prabangia architektūra. Tiesa, tas „raudonumas” buvo matyti tik iš vidinės pastato pusės, o paradinė (ir dar vienas „poniškasis” šonas) buvo padengta pilkos spalvos tinku. Pirmajame aukšte gyveno Baldamai, o antrajame laikinai apsistodavo įvairūs pareigūnai, dažnai su užduotimis atvykdavę į pasienį. Pirmajame aukšte būta medžioklės trofėjų ekspozicijos - kažkuris ankstesnis giminės atstovas mėgo medžioti ne tik Prūsijoje, bet ir Afrikoje, Azijoje. Šiame kambaryje - muziejuje eksponavo ir nuotraukas bei kitus daiktus, susijusius su Virbalio muitinės istorija.
Tiesa, tuo antruoju aukštu, matyt, buvo vadinama gerai įrengta mansarda. Į rūmus patekti buvo galima pro du šoninius įėjimus: vakarinis vedė į gyvenamuosius kambarius, o rytinis - į administracines patalpas, kuriose rinkdavosi taip vadinami „pienininkai”, t.y. pieninę valdantys samdomi darbuotojai ir jų klientai. Didžiausias antrojo aukšto kambarys turėjo du langus, o už jo esantis miegamasis - vieną langą su langinėmis. Pastarasis buvo ir mažesnis, ir tamsesnis. Abi lovos - siauroji ir „puantrinė” taip nebuvo nei prabangios, nei pernelyg kuklios - tiesiog „vokiškai” tvirtomis „žergtomis” kojomis. Pajuodęs veidrodžio stiklas dvarininkaitei merginai galėjo ir nepatikti; vis tik šiame miegamajame dažniausiai nakvojo karininkai ir muitinės tarnautojai. Abu šiuos kambarius šildė viena didelė baltų koklių, dar XIX a. pargabentų iš Švedijos, krosnis.

Apie 1937 - 1939 m. dvare pas Lietuvos kariuomenės karininką, topografą Sergiejų Chomanskį (1898 - 1980) neretai atvykdavo jo sūnus Vladimiras Chomanskis (vėliau Kaune tapes profesionaliu solistu), kuris taip prisiminė rūmus ir jo aplinką: „Langai senoviški, aukšti, suveriami, keturių dalių. Iš parko pusės sienos tarp langų buvo apaugusios vijokliais, priešais langus išilgai pastato buvo platus žvyruotas takas, o toliau jau tuščios, rudenį be gėlių klombos. Už jų keli dekoratyviniai krūmai ir dar toliau aukšti medžiai, atrodo, gal net kelios eglės tarp jų. Parkas nedidelis. Tarp medžių kai kur jau prasišvietė laukų šviesuma. Tuoj už parko palauke vedė kelias į Gutkaimio vaisių sodą, kuris buvo į rytus nuo namo. Puikiai prisimenu traukiamu vargano arklio lenterių vežimu iš Kybartų atvažiavusius į dvaro sodą tris žydus. Jie iš Baldamo nuomavo dalį sodo ir dabar atvažiavo nuskinti ir išvežti prinokusius obuolius. (…) Iš kiemo į namą buvo du įėjimai. Kairysis arba rytinis įėjimas vedė į ūkio kontorą ir pieninę. Pasterizuoto pieno buteliai iš pieninės kas rytą buvo išvežami parduoti į Kybartus, Virbalį, o gal ir į pačius vokiškus Eitkūnus”.
Prisiminimų autorių stebino ir butelių forma, kuri niekuo neatsiliko nuo Kaune pilstyto pieno butelių. Dvaro vadyba išsiskyrė „vokiška švara”: net kiaules tvartuose prausdavo. Be pieninės būta ir daugiau statinių: kumečiai gyveno dviejuose kumetynuose. Juos į darbą kviesdavo bronzinis, apie 10 kg svorio, varpas, kabojęs kieme; skambėdavo jis ir nelaimės metu. Dabar išliko pieninė, kalvė ir dalis autentiškos rūmų sienos, įkomponuotos į sovietmečio laikų „balvoną”. 2015 m. kaimo bendruomenei buvo sugrąžintas ir minėtas bronzinis varpas, kurio aukštis siekia 30 cm.
1940 m. rudenį Baldamų šeima (tėvai, du sūnūs ir dukra), beje, kalbėjusi ne tik vokiškai, bet ir lietuviškai, spėjo pasitraukti į Vokietiją ir išvengė sovietų depresijų. Karo metais rūmai sudegė ir nebuvo atstatyti. Dvaro istorija yra labai paini dėl jo sudėtingos struktūros ir dažnos savininkų ar nuomotojų kaitos. Dar įžvelgiamos buvusios dvarvietės ribos mintimis nukelia į pavyzdinį klasikinį vokiečių dvarą - ūkį Lietuvos pakraštyje.

Rodyk draugams

Iš Marijampolės kalėjimų istorijos

LDK laikais Marijampolėje nebuvo jokios kalinimo įstaigos. XVIII a. pradžioje, prūsai okupavę Užnemunę, Kalvarijoje pastatė didžiulį mūrinį kalėjimą. Dėl šios priežasties jo ilgai nereikėjo turėti kitiems aplinkiniams miestams. Suimti Marijampolės gyventojai buvo vežami į Kalvarijos ar Suvalkų kalėjimus (pastarasis pastatytas vėliau). Kai 1797 m. kariškiai miesto apylinkėse sulaikė didelę plėšikų grupuotę, tai, negalėdami jų laikyti mieste (nes jame tuomet nebuvo kalėjimo), atvarė į miesto turgaus aikštę ir sušaudė. Taigi, tvarką realiai palaikė ne tas vienintelis miesto policininkas, o represinis karinis aparatas.
Marijampolei pagal to meto reikalavimus pakako turėti tik laikinus arešto namus. Pirmiausiai tokią įstaigą prūsai įsteigė Kvietiškio dvaro mūriniame ūkiniame pastate, turėjusiame gilesnius rūsius. Prancūzams išvijus prūsus įtariamų nusikaltimais nebuvo kur laikyti: juos arba priglausdavo buvusiose prūsų armijos kareivinėse (dabar teritorija, esanti maždaug V. Kudirkos gatvės pradžioje), arba paimdavo į savo armiją, arba sušaudydavo … „Pasirinkimas” priklausė nuo įvykdyto nusikaltimo pobūdžio. Laikini arešto namai neveikė ir maždaug 1812 - 1819 metais.
Kalėjimo mieste nebūta visą XIX šimtmetį. Kai 1850 m. planavo įkurti du kareivių saugomus sandėlius ir postus, tai sumanymas ir liko popieriuje - nebuvo saugu dėl mieste ir apylinkėse iš nusikaltimų gyvenusių žmonių nemažo skaičiaus. Kai vyko 1863 - 1864 m. sukilimas, tai miestiečiai į jį žiūrėjo pakankamai atsargiai ir jų valdžia nesuiminėjo. Vis tik po sukilimo Degučių kaime ir prie Kauno plento įsikūrė caro armijos kareiviai, kurie ir palaikė tvarką. Suimtieji tik kelias dienas buvo laikomi arba kareivinėse, arba policijos nuovadoje, įsikūrusioje dabartinės P. Butlerienės gatvės rytinėje pusėje. Teismo rūmai stovėjo Kalvarijos ir Ponų gatvių kampe (statinys neišliko).
Galų gale iš vieno rusų tautybės žmogaus valdžia išsinuomavo namo Malūno gatvėje (dabar P. Kriaučiūno g.11) rūsius ir administracijos patalpas pirmajame aukšte. 1882 m. miesto magistratas šį pastatą suremontavo ir perdavė ugniagesių draugijai. Tačiau vienas „kambarėlis” ir toliau buvo paliktas suimtiesiems laikyti. Sugautus knygnešius bent kartą tardyti gabendavo į žandarų būstinę (dabar Kauno g. 16), o kitą dieną išveždavo į Suvalkus ar Kalvariją.
Per 1905 m. neramumus į šiuos laikino arešto namus pateko nemažai garsių ir pačių įvairiausių pažiūrų marijampoliečių. Kai kurie suimtieji čia išbuvo po pusę ir daugiau metų - taigi, laikinieji arešto namai kartais tapdavo ir „ilgalaikiais”. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai arešto namus įrengė pirklio Bialoblockio name, kuris dabar gerokai perstatytas stovi Kauno gatvėje (Nr.14). Spygliuotų vielų atkarpos čia draikstėsi dar 1923 m.
1919 m. pradžioje mieste nebuvo jokių arešto namų - nusikaltėliai jautėsi gana „patogiai”. Maždaug tų metų pabaigoje, Ponų gatvės gale, vakarinėje pusėje, (dabar tos Kęstučio gatvės atkarpos nėra), miesto burmistras leido steigti pirmąjį miesto kalėjimą (ankstesni tik turėjo tik arešto namų ar dar žemesnį statusą). Šis pusiau mūrinis, pusiau medinis pastatas buvo labai prastai saugojamas - kaliniai į laisvę spruko kasmet. Laikraščiai vos spėjo skelbti sensacingas žinutes. Laikraštis „Rytas” (1928 m. gegužės 30 d.) rašė: „Šiandien iš kalėjimo pabėgo 6 kaliniai”.
Sunkesni nusikaltėliai iš Marijampolės buvo gabenami ne į Suvalkus (jie jau priklausė Lenkijai), bet į Kauno kalėjimą. 1929 m. pabaigoje Marijampolės kalėjime kilo gaisras ir pastatas smarkiai nukentėjo. Vieni manė, kad gaisrą sukėlė patys kaliniai, kiti - girtuokliaujantys prižiūrėtojai. Per gaisrą ir kilusią suirutę pabėgo keli kaliniai, o likusius perkėlė į kitas kalinimo įstaigas. Burmistratas nutarė daugiau šio namo neatstatyti ir jį bei sklypą perleido žydų bendruomenei; pastaroji „degėsius” suremontavo ir įkūrė gimnaziją bei senelių prieglaudą.
1930 m. vasario 15 d. Teisingumo ministerija kreipėsi į architektą Vytautą Landsbergį - Žemkalnį ir paprašė, kad jis paruoštų naujo kalėjimo statybos projektą, darbų sąmatą ir organizuotų techninę priežiūrą. Tam valdžia skyrė beveik 850 000 litų. Darbus planavo baigti iki metų pabaigos; deja tai truko dvejus metus. Čia dar riogsojo caro kareivinių likučiai - reikėjo juos pašalinti. Teritoriją kirto upelis su netvirtais krantais. Kalėjimo sklype, užėmusiame 5,5 ha žemės, turėjo iškilti pastatai, kurie „talpino 600 kalinių”.
Tais laikais kalėjimus projektuoti gaudavo tik tie architektai, kurie jau turėjo „sėdėjimo” patirties; V.Landsbergis-Žemkalnis caro laikais kalėjo Latvijoje. Beje, apie šio kalėjimo patirtį ir Marijampolės kalėjimo statybų niuansus architektas man nemažai pasakojo 1984 metais, kuomet viešėjo kraštotyros muziejuje ir aplankė sesers kapą. Architektas suprato, kad 600 kalinių čia nesutalpinsi - buvo tam tikri reikalavimai. Todel suprojektavo 20 vienučių ir 26 bendras kameras; pastarosiose galėjo tilpti ne daugiau 184 žmonių.
Kalėjimo pastatas buvo raidės T formos (tik šis raudonų plytų statinys išliko ir stovi dabar), o giliau būta raidės U formos ūkinio komplekso. Į pastatus atvedė vandentiekį, įrengė vieningą šildymo sistemą, o teršalai keliavo į … upelį. Į statybos teritoriją negalėjo patekti pašaliniai - ją budriai saugojo kareiviai. Dirbo 80 kalinių ir 30 laisvai samdomų darbininkų.
1931 m. pabaigoje į naują kalinimo įstaigą atvyko pirmieji „klientai”. Kaliniai čia buvo auklėjami darbu: vieni dirbo knygrišykloje, kiti - žemės darbus (mažiau pavojingus siųsdavo nuimti ūkininkų derlių). Kalėjo ir vyrai, ir moterys. Būta ir sunkių nusikaltėlių ir tų, kurie nubausti menkesnėmis bausmėmis (nebuvo tik mirtininkų). Darbuotojų pareigybės kėlė tokį svarbiausią reikalavimą: „Kalėjimo tarnautojo pareiga - ne tik saugoti kalinius, kad nepabėgtų ar nepadarytų kokių nors prasižengimų, bet svarbiausia - auklėti juos”. 1941 m. vasarą, sovietams sprunkant iš Lietuvos, daugelis kalinių buvo pamiršti ir išsivaikščiojo …

Rodyk draugams

Cukramiesčio istorija (Marijampolės cukraus fabrikas)

Cukramiesčio istorija

Įžanga

Sakoma, kad „Gyvenimas yra beprasmis be meilės darbui” (prof. V. Čaikauskas), o darbas nemielas, kai gyvenimas nesaldus”.

Runkelio kelionėje į Sūduvą sudėta ir mūsų istorija: kokie buvome, kokie dabar esame, kokius mus žino kiti - darbščius, sočius, užsispyrusius…
Norite tikėkite, norite ne, bet ši istorija yra ne iš piršto laužta. Keliavau derlingais Sūduvos laukais ir stabtelėjau, didžiuliame runkelių lauke išvydusi vyriškį. Iš jo lūpų išgirdau štai ką…
Seniai seniai, kai dar nebuvo nei manęs, nei tavęs, ponas Turtas keliavo po įvairias šalis ir žmonėms skirstė dovanas. Visi džiaugėsi. Dienos bėgo linksmos, laimingos, be rūpesčių. Tačiau ponas Turtas išvyko į kitą šalį, čionykščiai gyventojai greitai išvaistėi visas gėrybes ir staiga pajuto, kad vargą vargsta - gyvenimas tapo nesaldus. Susirinkę žmonės guodėsi, klausinėjo vieni kitų, iš kur turtų prasimanyti, kaip, galų gale, pasisaldinti gyvenimą? Takais takeliais iškeliavo atsakymo ieškoti. Bekeliaudami sutiko seną vyriškį. Šis jau žinojo visą vargą ir nedvejodamas ištiesė ranką, siūlydamas sėklą: „Štai, imkite - tai viskas, ko Jums reikia”. „Kas tai? Tyčiojiesi iš mūsų?..”- pasipiktino vargšai žmonės. „Įmeskite sėklą į dirvą ir suprasite. Šioje sėkloje sutelpa viskas - darbas, sotumas, saldumas…” - tarė vyriškis ir nuėjo. Žmonės paklausė patarimo ir toji sėkla pasiliko. Derlinga žemė, pakankamai drėgmės ir saulės - viskas, ko reikėjo, kad šalyje saldu taptų.
Taigi, taip Sūduvon atkeliavo augalas, kuris be bičių saldį neša - taip atkeliavo Cukrinis Runkelis. Nuo to laiko šioje žemėje darbo ir saldumo netrūksta.
Ši Suvalkijos krašto vertybė saugoma skrynioje, pirmojo Lietuvoje cukraus fabriko teritorijoje. Atvykite pamatyti paminklo, priglauskite savo delną prie skrynioje gulinčio runkelio - jei esate ūkininkas, tikėkitės padidėjusio runkelių derlingumo, jei ne - tiesiog saldesnio ir sotesnio gyvenimo.
Saldžioji „pradžia”

Lietuvių tautosakoje nedaug aptiksime posakių apie saldesnį gyvenimą. Šioje srityje vyrauja kitokie pasakymai: beržinė košė, šaukštas deguto medaus statinėje, nesaldūs pyragai. Dėl pirmojo pasirodžiusio cukraus brangumo jį lygino su druska: „abu balti, bet nelygiai saldūs”. Apie pasiturinčius lietuvius žmonės sakydavo: „pardavė medų - pirko saldesnį”. Pigiausiai prieinamu saldumynu tapo džiovinti vaisiai, turintys fruktozės ir gliukozės. Sunkiai ir nelinksmai tuomet gyveno žmonės.
O rašytojas Petras Cvirka cukrų „atrado” tik 1935metais, kai užgardžiaudamas Marijampolėje pagamintu cukrumi ir arbata, parašė apsakymą „Cukriniai avinėliai”.
Cukraus gimtine yra laikoma Indija. Tai įvyko maždaug prieš 2300 metų. O žodis „cukrus” atkeliavo iš arabų „sukkar” - viduramžiais arabai kontroliavo šio produkto gabenimą vakarų kryptimi. Jau senovės romėnai žinojo indiškojo saldėsio skonį. Per Sicilijos salą jis atkeliavo iki pietinės Ispanijos.
Portugalai jau XIV a. pabaigoje iš savo „artimųjų” kolonijų (pvz. Kanarų, Madeiros) atsiplukdė saldų cukranendrių produktą, kurį dar vargu ar galima vadinti cukrumi. Pirmąjį cukrų į Europą iš Brazilijos 1540 m. atgabeno portugalai. Jis buvo plukdomas ir iš Surinamo, ir iš Virdžinijos salų, ir iš Jamaikos bei kitur.
XVIII a. pradžioje prancūzas Olivje de Serė europietiškuose brokuose aptiko cukrų. 1747 m. Andreas Sigismund Marggraf atrado būdą, leidžiantį iš cukrinių runkelių galima išskirti cukrų. Tuo žmonijos ėjimas į „saldesnį” gyvenimą laikinai ir baigėsi: cukraus gamyba pusšimtį metų trypčiojo vietoje. 1801 m. chemikas Franz Carl Achard padėjo teorinius pagrindus pramoninei cukraus gamybai, tačiau dėl karų ji tuomet nepradėta.
Iki XIX a. Napoleono žygių Europoje buvo naudojamos tik atvežtinės žaliavos, bet karo metu, anglams užblokavus jūrų kelius, ir mūsų žemyne pradėti auginti cukriniai runkeliai, kaupiantys saldėsį. Cukrus virto saldumo monopolistu, geistinu prie stalo. Jis gana greitai išstūmė medų.
1802 m. dabartinės Vokietijos žemėse pastatytas pirmasis iš cukrinių runkelių produktą gaminantis fabrikas; netrukus tokie fabrikai paplito ir kitur Europoje. Tiesa, apie pirmojo fabriko gamybinius pasiekimus nedaug kas yra žinoma. O ir karo veiksmai neleido gamybai rutuliotis, todėl kai kas šio fabriko ir nelaiko industrinės gamybos pradininku.
Dačicės (dabar Čekija) fabriko direktorius Jacob Christoph Rad (1799 -1871) 1840 m. ėmė gaminti gabalinį cukrų. 1843 m. J. Ch. Rad gavo cukraus gamybos patentą, už kurį labiausiai dėkingas turėtų būti … savo smaližei žmonai Julijanai . Taigi, cukraus gamybos pionieriaus vardo ginčijasi vokiečiai ir čekai (ir net čia „pirmuoju smuiku grojo” vokiečių tautybės žmonės).
Matyt, paskanavę šviežio produkto, juo susidomėjo ir Lietuvos dvarininkai, pradėję šias saldžiąsias „šaknis” auginti ir savo dvaruose. Tiesa, tai buvo maži sklypeliai ir gauto produkto pakakdavo tik dvarininkų stalui. Labai retai toks „namudinis” cukraus buvo mainomas, o dar rečiau parduodamas. Vilniuje aktyviai veikė dvarininkų įsteigta akcinė bendrovė, planavusi statyti cukraus fabriką. Tokį leidimą ji gavo 1838 m. - per metus turėjo pagaminti 40 tonų cukraus, bet sumanymo taip ir neįgyvendino. Belvederio dvaro savininkas Kletas Kleopas Burba (apie 1810 - 1863) suplanavo statyti cukraus fabrikėlį savo dvare, bet pradėtus paruošiamuosius darbus nutraukė dvarininko žūtis 1863 m. sukilime. Taigi, dvaruose užaugintą didesnį kiekį cukrinių runkelių tekdavo vežti apdirbti į Lenkiją ar Prūsiją.
Po Pirmojo pasaulinio karo ėmė gaminti gabalinį cukrų, kurį fabrikai raikydavo specialiais dideliais peiliais. Saldusis produktas buvo pardavinėjamas irgi nemažais gabalais, todėl žmonės net kasdieninėje buityje naudojo specialius riektuvus, smulkinančius cukrų.
Kai XX a. pradžioje ir Lietuvoje vasaromis gyvendavęs Rusijos premjeras Petras Stolypinas ėmė skatinti įvairesnį verslumą žemės ūkyje, tuo susidomėjo ir pažangesni dvarininkai bei atsigaunantys lietuviai ūkininkai. Ypač iniciatyvūs buvo Sūduvos krašto žmonės. Žemės ūkio draugija „Žagrė”, pardavinėjusi įvairių runkelių (net ir cukrinių) sėklas, planavo ir pati dalyvauti ne tik eksperimentiniame šios žemės ūkio kultūros auginime, bet ir apdirbime. Tuo tikslu jie nusipirko Gižų dvarą, kurioje paruošti moksleiviai galėjo imtis tokių iniciatyvų. Ypač aktyviai naujienas propagavo pirmasis diplomuotas šio krašto agronomas Vincas Totoraitis, Seinuose ūkininkams leidęs specialias knygeles.
1911 m. rudenį, Marijampolėje vykusioje žemės ūkio parodoje, apie sumanymus gaminti cukrų užsiminė Kataučiznos dvaro (prie dabartinio Kudirkos Naumiesčio) savininkas Stanislovas Poplavskis, turėjęs patirties auginant šilkmedžius ir vynuoges. Panašias idėjas brandino ir keliolika dvarų valdę Gavronskiai. Deja, šiuos sumanymus sugniuždė prasidėjęs karas. XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje cukrinius runkelius eksperimentinėmis sąlygomis ėmė auginti Rumokų bandomajame ūkyje (prei Vilkaviškio).
Vietovės istorinė apžvalga
1924 m. prie Marijampolės miesto ploto buvo pridėta 140 ha žemės, gautos išparceliavus Kvietiškio ir Mikalinės dvarų valdas. Ši žemė buvo perdalinta įstaigoms, visuomeninėms organizacijoms, ir ypač daug „maitintojos” įsigijo pavieniai asmenys. „Einant Žemės Reform. Įst. 17 iš Kvietiškio dv. Maironio ir Seminarijos gatvių kertėje labai gražioje ir patogioje vietoje jau 1924 m. žydų gimnazijai paskirta apie 1 ha žemės. Tačiau per 13 metų ne tik kad nepastatytas joks kultūringas pastatas, bet net pats sklypas neaptvertas, nesutvarkytas. 1924 m. suformavo Sodo gatvę - dabar ją buvo galima važinėti”. Taip šis faktas nušviečiamas laikraštyje „Šešupės bangos”.
Projektuotojai numatė, kad Naujamiestyje bus apie 30 naujų gatvių. Pirmiausiai planavo nusausinti drėgnesnes vietas ir nutiesti nors vieną geresnę gatvę. Joms pavadinti siūlė įvairius vardus: Savanorių, Inteligentų, Tarnautojų, Darbininkų, knygnešių Baltūsio, Verbylos, Kanclerio it kt. Šios teritorijos pietrytinis kampas buvo skirtas pramonės ūkio vystymui. Tiesa, 1924 m. niekas garsiai ir konkrečiai nekalbėjo, kad čia gali iškilti didelis fabrikas.
Ši teritorija ir anksčiau garsėjo neeiliniais įvykiais, susijusiais ir su pagonių laikais, ir su Marijampolės miesto kūrimu. Legenda ar perpasakoti prisiminimai byloja, kad apie 1702 metus Prienų seniūnas Aleksandras Butleris (o gal jo sūnus Antanas Morkus) Jevonio upeliu atkeliavo prie Šešupės ir pradėjo ieškoti vietos dvaro statybai. Kadangi šių upių santakoje laisvos vietos nebuvo, tai netrukus būsimojo Liepynų kaimo teritorijoje (į šiaurę nuo dabartinio cukraus fabriko) pastatė medinį vienaaukštį dvarelį (jis 1938 m. perstatytas ir dabar stovi Telšių gatvės pabaigoje). Jevonio upelis išsiliedavo ir sudarydavo tvenkinį - vanduo buvo reikalingas gyvuliams girdyti. Per maždaug dešimtmetį pavykus išvystyti ūkį, prireikė vandeniu turtingesnės vietos - vasarą dėl jo trūkumo krisdavo gyvuliai. Tuomet dvarininkai aukštesnėjė vietoje, prie Šešupės ir Garnupio (dar ir Skriaudupio) santakos, 1713 metais aptiko geresnę teritoriją dvaro rūmams statyti ir ten įsikūrė 1717 m. Dabar ši dvarvietė vadinama Kvietiškio vardu.
Jau plečiantis cukraus fabrikui, visuomenei atsivėrė ir daugiau istorijos. Tarpukario Marijampolės spauda keliskart rašė apie vietinių aptiktas retenybes ant kalvos, kurioje dar XXI a. pradžioje stovėjo Marijampolės miesto riboženklis. Ta gyvenvietė buvo smarkiai nuardyta tiesiant kelią į Liudvinavą. Vaizdingai šį kalnelį romane “Kur bėga Šešupė” aprašė Jonas Vizbaras - Sūduvas: “”Į pietus nuo Liepyno, prie Kvietiškio dvaro, lygioje lygumėlėj, tarpe dviejų sraunių, į Šešupę skubančių upelių stūksojo iškilęs Letankos kalnas. Niekas nežinojo, neatsiminė, kada jis atsirado lygumėlėje, kas jį supylė žalioje jos pievelėje. Aukštai iškilusį, besižvalgantį po vingiuotą Šešupės slėnį. Tik dvaro artojai palšais jaučiais, geležiniais noragais versdami gilią vagą lygumėlėje, kalno papėdėje į dienos šviesą iškeldavo sudūlijusias kaukoles, nematyto ilgumo blauzdikaulius, senovės ginklų liekanas, sidabro ir aukso pinigėlius”.
1938 m. išgirdus apie radinius (iš jų vertingiausios - dvi žalvarinės apyrankės), atvyko Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus vadovas, archeologas Jonas Puzinas. Netrukus apsilankė ir kiti archeologai - jie liepė nutraukti žvyro kasimą pilkapių vietoje, ūkininkų Drūčiaus ir Gumausko laukuose.
XX a. 4 dešimtmetyje gimnazistai Liepynų kaime (tik keli šimtai metrų nuo dvaro sodybos) aptiko žmonių kaulų, kaukolių, dvi žalvarines apyrankes. Mokslininkams talkino Rygiškių Jono gimnazijos mokytojo J. Bernoto atsivesti moksleiviai. Dar kartą čia Kauno archeologai sugrįžo tų pačių metų rudenį. Archeologai ataskaitose įvardijo radę daug pilkapių. Radiniai iškeliavo į Kauno, Marijampolės “Sodžiaus” ir minėtos gimnazijos muziejus.
Nemažai 1863 m. sukilėlių buvo pakarti Liepynų kaimo liepų alėjoje, o vėliau ten ir palaidoti. Beje, pastačius cukraus fabriką, ta alėja dar buvo išlikusi ir gimnazistai retkarčiais aplankydavo liūdną vietovę. Dažniausiai tai jie derino su ekskursijomis pačiame fabrike.
Idėjos virsta “kūnu”

1919m keletas asmenų kreipėsi į Žemės Ūkio Ministeriją siūlydami pradėti platesniu mastu auginti runkelius Lietuvoje. Per kitus 3-4 metus ŽŪM iniciatyva, o kai kur ir pačių ūkininkų, vyko eksperimentai nedideliuose žemės plotuose. Visi šie bandymai parodė, kad cukriniai runkeliai gali augti daugelyje Lietuvos vietų. Trūko tik atsakymo į klausimą: kaip cukrinių runkelių kultūra bus pelninga? Buvo aišku tik viena: be valstybės finansavimo cukrinių runkelių kultūros plitimas yra negalimas.
1923 metais broliai Vailokaičiai į cukrinių runkelių auginimo bandymus investavo net 40000 litų, tačiau tai „nepajudino” fabriko statybos reikalų. To dešimtmečio antroje pusėje iš Marijampolės apylinkių kilęs agronomas Jonas Kriščiūnas (1888 - 1973) ėmėsi praktikoje įgyvendinti „saldžiąją” idėją. Tuo metu jis dirbo lektoriumi Dotnuvoje, Žemės ūkio akademijoje. Iš jos nusipirko sklypą, kuriame eksperimentavo su cukrinių runkelių sėklomis, o vėliau, t.y. 1930 metais, įkūrė ir „Sėklininko” draugiją. Dar 1927 m. įkūrė ir vadovavo Lietuvos cukrinių runkelių augintojų draugijai. O cukriniai runkeliai jo sklype derėjo ne prasčiau negu Vokietijoje ar Latvijoje. Tiesa, geriausių rezultatų jis pasiekė jau tuo metu, kai Marijampolės cukraus fabrikas veikė. Gal būtų šioje srityje nuveikęs ir daugiau, bet jį labiau pakerėjo bitininkystė …
Cukraus fabriką įsteigti buvo bandoma ir privačiu, ir valstybiniu kapitalu - konkrečių veiksmų teko laukti gerą dešimtmetį. Dėl aukštų runkelių supirkimo kainų šie bandymai Lietuvoje buvo nesėkmingi, nes runkelius supirkdavo Lenkijos ar Jelgavos cukraus fabrikai. Kai 1930m stipriai nukrito javų kainos, Lietuvos žemės ūkyje įvyko lūžis. Cukrinių runkelių Augintojų Draugija paprašė vyriausybės padidinti muitus cukrui. Lietuvoje runkeliais apsėti plotai siekė 2000 ha; tai jau sąlygojo šios žemės ūkio kultūros perdirbimą vietoje. Lietuvoje.
1930 metų rugsėjo mėn. 18 dieną buvo sudaryta tarpžinybinė komisija cukraus fabriko statymo sąlygoms tirti. „Lietuvos aidas” skaitytojus informavo, kad „vakar dienos posėdy ministerių kabinetas svarstė cukraus fabriko steigimo klausimą. Šiam klausimui tirti sudaryta komisija iš finansų ministerijos, žemės ūkio ministerijos, žemės ūkio rūmų ir cukrinių runkelių augintojų sąjungos atstovų”.
Šios komisijos uždavinys buvo išsiaiškinti, kur ir kokio didumo cukraus fabrikus statyti, taip pat paruošti įstatus organizacijos, kuriai reikėtų patikėti cukraus fabriko statybą ir jo eksploataciją. Komisija per trumpą laiką apsisprendė, kad geriausiai apsimokėtų statyti vidutiniško pajėgumo cukraus fabriką, galintį per parą perdirbti 600-800 tonų cukrinių runkelių. Tinkamiausia vieta fabrikui buvo parinkta Marijampolėje. Beliko visa tai tik įgyvendinti. Taip buvo nulemtas pirmo cukraus fabriko Lietuvoje gimimas.
Kodėl buvo pasirinkta Marijampolė? Matyt, miestas buvo patrauklus dėl kitų stambių pramonės įmonių nebuvimo, didelio bedarbių skaičiaus, gerų kelių infrastruktūros ir derlingų žemių. Kaip tuo metu atrodė Marijampolė?
1930 m. Marijampolėje gyveno 11400 gyventojų, iš kurių lietuvių buvo 4600, žydų 4300, kitų tautybių 700. Mieste buvo beveik pusšimtis gatvių, skersgatvių ar taip vadinamųjų kelių. 1930 - ieji - didelių statybų metai: P. Vaičaičio gatvėje kilo pieninė, Degučiuose augo kalėjimas, turgaus aikštę iš miesto centro iškėlė šiek tiek toliau, miesto sodą aptvėrė nauja gelžbetonine tvora. Ypač daug miestui nusipelnė apskrities inžinierius Juozas Dragašius, pareigas pradėjęs eiti 1931 m. sausio pradžioje. Per 1931 m. mieste iškilo 15 mūrinių ir 22 mediniai namai; dar 39 namus suremontavo. Tuo metu miestas užėmė 600 ha plotą.
Tačiau stambesnių įmonių ar fabrikų nebuvo. Paminėtinos tik kelios „dirbtuvės” ir fabrikėliai: J. Bliūdžiaus metalo apdirbimo fabrikėlis Tarpučiuose, K. Vitmozerio fabrikėlis, taisęs žemės ūkio padargus, Pabaigų plytinė, pora malūnų, vienuolių marijonų ir A. Penčylos baldų įmonės, linų fabrikas, kalkinė, vaisvandenių gamybos dirbtuvėlės ir pan. Taigi, cukraus fabrikui tarp šių statinių turėjo atitekti „dirigento” vaidmuo, turėjęs daug kuo lemti miestiečių gyvenimo kokybę.
1932 m. „Lietuvos aidas” pateikė tokią praėjusių metų miesto ir apskrities charakteristiką: „Marijampolės mieste ir apskrity dabar yra šios pramonės įmonės: 8 lentpjūvės, 19 malūnų, 16 lentpjūvių ir malūnų (jungtinių), 4 elektros stotys, 7 stalių dirbtuvės, 5 vaisvandenių dirbtuvės, 8 plytinyčios, 4 spaustuvės, 11 ūkio mašinų ir šaltkalvių mašinų, 5 spirito, mielių ir alaus bravorų, 7 odos dirbtuvės, 5 vaisvandenių dirbtuvės, 7 pieninės, 3 aliejinės, 1 terpentino ir smalos dirbtuvė, 1 linų perdirbimo fabrikas, 1 verpykla, 1 papirosų fabrikas, viena mechaniška batų dirbtuvė ir, visiems žinomas, cukraus fabrikas. Veikiamose pramonės įmonėse paprastai dirba 680 - 750 darbininkų ir cukraus fabrike, neskaitant įvairių padienių, apie 500 darbininkų, be to šiose įmonėse tarnauja apie 140 tarnautojų. Paprasti darbininkai už 8 val. darbo dieną Marijampolės mieste gauna 4 - 5 lt,, kitur - 3,5 - 4 lt., moterys 2 - 2,50 Lt.”

Ir kilo sienos

Cukraus fabrikui statyti komisija paruošė bendrovės įstatus, kurie 1930 m. gruodžio 31d. buvo patvirtinti finansų ministro Juozo Tūbelio. Pagal įstatus Kaune buvo steigiama bendrovė “Lietuvos cukrus”; jos tikslas - plėsti ir tobulinti cukrinių runkelių kultūrą, gaminti cukrų, melasą bei kitus cukrinių runkelių produktus, perdirbinėti cukraus žaliavą, taip pat prekiauti cukrumi. Bendrovės apskaitiniai metai nustatyti nuo liepos mėn. 1d. iki birželio mėn. 30 dienos. Komisija tuo pačiu susipažino su užsienio firmų pasiūlymais.
Specialistai jau 1930m. gruodžio mėn. 30d. nutarė fabrikui reikalingas mašinas užsakyti Čekoslovakijos firmoje “Škoda”. Fabrikas turėjo būti taip įrengtas, kad, atsiradus naujiems poreikiams, jo produkcija galėtų būti padidinta iki 800 tonų. Objektas turėjo būti apkūrenamas akmens anglimis ir gaminti tik smulkų cukrų.
Planavo, kad įrengimai ir mašinos turėjo kainuos 3862302 litų. Tokiam komisijos nutarimui vyriausybė pritarė. Tada su firma buvo sudaryta sutartis, kurią pasirašė bendrovė “Lietuvos Cukrus”, faktiškai pradėjusi veikti 1931 m. sausio mėn. 16d. “Lietuvos cukrus” 1931 m. vasario mėn. 10 d. taip pat nutarė patikėti fabriko trobesių statybą lietuvių firmai Markūnas ir čekų kapitalo Brat už 1.728.726 lt. Cukraus fabriko kaštai, įskaitant žemės sklypą, geležinkelių šakas ir kt., turėjo siekti apie 6 milijonus litų.
Iš pradžių manyta “Lietuvos Cukraus” bendrovę įsteigti su 7 milijonų litų pagrindiniu kapitalu. Dalį akcijų (iki 49%) planavo perleisti cukraus fabriką statančioms užsienio firmoms ir atverti plačiai duris užsienio kapitalams. Norėta suinteresuoti šias užsienio firmas taip, kad cukraus fabrikas būtų pastatytas gerai.
Vėliau paaiškėjus, kad už cukraus fabriko pastatymą visos sumos iš karto nereikės mokėti, “Lietuvos Cukraus” bendrovė buvo įsteigta su 3 milijonų kapitalu, kurį sudarė 30.000 vardinių akcijų (po 100 litų vertės kiekviena). Buvo iškelta mintis - į “Lietuvos Cukraus” akcininkus pritraukti pačius cukrinių runkelių augintojus. Dėl šios priežasties akcijos neturėjo stambių nominalų. Tokią idėją parėmė ir Cukrinių Runkelių Augintojų Draugija, anksčiau galvojusi apie cukraus fabriką įsteigti augintojų kooperatiniais pagrindais ir todėl labai propagavusi “Lietuvos Cukraus” akcijų platinimą augintojų tarpe. “Lietuvos Cukraus” akcininkams bendrovės įstatais cukrinių runkelių augintojams buvo numatytos tam tikros pirmenybės prieš augintojus, o ne kitus akcininkus. Vis dėlto, akcijų pasirašymo terminui baigiantis, esant šalies rinkoje laisvo kapitalo, pasirodė, kad įsigyta tik 5,37% akcijų; didelę akcijų dalį nenoriai perėmė Finansų ministerija (51%). Akcininkų tarpe būta čekų, danų, olandų ir kitų tautybių užsieniečių.
Įsteigus “Lietuvos Cukrų”, buvo kilęs klausimas dėl Cukrinių Runkelių Augintojų Draugijos, kurios tikslai buvo analogiški, tolimesnio veikimo. Draugijai teko ir toliau rūpintis cukrinių runkelių propagavimu, aprūpinti kreditais, pirkti sėklą ir kt.
Draugijos įgaliotiniai už sutarčių sudarymą buvo skatinami premijomis. Sustiprintas augintojų verbavimo darbas neliko be vaisių: 1931 metų pavasarį buvo sudarytos sutartys cukriniams runkeliams auginti su 2.489 ūkininkais, kurie apsiėmė apsėti jais 2.906 ha plotą. Tai buvo daugiau, nei anksčiau tikėtasi. Kadangi už cukrinius runkelius buvo pažadėta mokėti vienoda kaina ir už į cukraus fabriką pristatomus, ir už geležinkelių stotyse į vagonus pakraunamus (jų pervežimą apsiėmė sumokėti “Lietuvos Cukrus”), tai daugiausia runkelių buvo kontraktuota Šiaulių apskrityje (941 sutartis 935 ha plotui). Nedaug atsiliko Marijampolės (629 sutartys, 436 ha) ir Vilkaviškio (279 sutartys, 457,5 ha) apskritys.
Vienai sutarčiai vidutiniškai teko apie vienas hektaras. Seniau cukrinius runkelius auginusieji sutartis sudarė trejiems metams, pradedantieji - dažniausiai vieneriems metams. Finansų ministerijos kreditai augintojams po 500 lt ha kontraktuotų cukrinių runkelių buvo perleisti “Lietuvos Cukraus” bendrovei; ši juos paskirstė augintojams per Cukrinių Runkelių Augintojų Draugiją, paimdama augintojų vekselius. Pradedantieji augintojai nedrąsiai pasitenkino ir mažesniais apsėjamais plotais.
1931 m. kovo 15 d. „Suvalkietis” skelbė: „Artėjant pavasariui jau rimtai ruošiamasi I - ojo Lietuvos cukraus fabriko Marijampolėje statybai. Pirmiausia norima pravesti geležinkelio liniją į fabrikui paskirtą prie Kvietiškio dvaro. Tuo tikslu, šiomis dienomis, iš Kauno buvo atvykęs vienas geležinkelių valdybos inžinieris, kuris su vietos darbininkais darė išmatavimus ir niveliaciją projektuojamos gelžkel. šakos. Mūsų turimomis žiniomis ši šaka turės apie 700 metrų, o statyba prasidės sniegui nutirpus”.
1931 m. kovo 29 d. „Suvalkietyje” pranešama apie pirmuosius žingsnius, pradedant statybos darbus: „Šiomis dienomis I - ojo Lietuvos cukraus fabriko statyba Marijampolėje jau tikrai prasideda. Prieš keletą dienų atvažiavo iš Prahos du čekoslovakų inžinieriai, kurie čia apsigyveno ir vadovaus darbų eigai. Greitai bus paskelbtas darbininkų pareikalavimas. Dabar iš aplinkinių plytnyčių vežimais vežamos plytos, o kita statybos medžiaga ateina vagonais, kurie iškraunami į vežimus netoli Kvietiškio”.
Apie teigiamą aplinkinių gyventojų dėmesį sureagavo ir spauda: „Nors dar statyba neprasidėjo, tačiau tas pasitvirtina. Prie fabriko rajono daugelis piliečių jau susirūpino statyti namus ir krautuves. Vienos tokios krautuvės statybai prie Geležinkelio g-vės miesto valdyba jau išnuomavo gabalą žemės pil. Juškauskui”.
Tačiau atsirado ir cukraus fabriko priešininkų, kurie savo pozicijas išreiškė feljetone: „Na, tik pagalvokite, kokią klaidą darome, statydami cukraus fabriką Marijampolėje! (…) Statykime ne prie didelio miesto, bet kur nors giriose. Sakysime, apie Kazlų girią ar Plutiškes. (…) Nesakau, kad ten gerai auga cukriniai runkeliai, bet užtat kultūringieji suvalkiečiai jau seniai suprato slaptingąją cukraus vertę ir nedarko šios Dievo dovanos ten, kur galima ir sacharinka apsieiti”.
Buvo pasirūpinta ir cukrinių runkelių augintojais. Laikraštis pranešė: „Marijampolės ir Vilkaviškio apskr. cukrinių runkelių augintojai šiomis dienomis jau galės gauti cukr. runkelių sėklas jau betarpiai iš Marijampolės ir Vilkaviškio žemės ūkio dr-jų sandėlių. Tuomet bus išsiuntinėta ir avansai trąšoms pirkti. (…) Pažymėjimai gauti Čilės salietrai visiems bus pasiųsta paštu. Cukrinių runkelių sėklos kainuos: po 3 lt. kilogr., o ne nariams - po 4 lt. 50 cnt. kilogr. Paskutinėmis žiniomis cukriniais runkeliais šįmet bus apsodinta apie 2500 ha plotas”. Lūkesčiai buvo pralenkti ir ūkininkai užsėjo 200 ha daugiau.
Balandžio 19 d. laikraštis konstatuoja vykstančius darbus: „Dabar dirba virš 200 darbininkų. Kasami trobesiams pamatai ir daromi įvairūs pasiruošimai. Darbininkai dirba po 10 val. į dieną ir gauna po 60 - 70 centų už valandą. Darbams vadovauja Čekoslovakijos inžinierius Stasek ir statybos technikas Kolyta. Bet nuolat čia maišosi ir atstovai iš Kauno ar Čekoslovakijos”.
Gegužės mėnesio pabaigoje jau buvo matyti pirmieji darbų rezultatai: „Dirba virš 300 darbininkų. Didžiojo trobesio sienos jau išvestos. Dabar pradėta statyba ir kitų trobesių: sandėlių, džiovyklos ir t.t. Specialistai technišką darbą dirba ir šventomis dienomis. (…) Greitu laiku prasidės geležinkelio šakų į fabriką vedimas. Tam darbui jau paskelbtos atskiros varžytinės. Bus pravesta apie 2 klm. geležinkelio, kuris eis į fabriką ir šakosis prie atskirų trobesių”. Birželio viduryje atkeliavo pirmieji įrenginiai, kurie sutilpo į 12 vagonų.
Buvo užrašyti ir pirmųjų statybininkų ar dirbančių veikiančiame fabrike prisiminimai. Keletą jų pateiksime iš fabriko metraščio. Tiesa, žinant, kad žmonių pasakojimai buvo užrašyti „brandžiojo socializmo” metais, tai juos reikėtų vertinti kritiškai: užrašinėjantys žmonės pasistengė parodyti, kad darbininkai buvo nežmoniškai išnaudojami.
Vladas Bagdanavičius, gimęs 1913 metais, pasakojo: “Pradėjau dirbti Marijampolės cukraus fabriko statyboje 1931m. prie žemės kasimo darbų; fabriko vyr. korpusų pamatų kasimo ir betonavimo, runkelių aruodo ir jų tunelių statyboj, nutekamų vandens tunelių statyboj (rengiau armatūrą), dirbau prie išspaudų duobės darbų. Tuo laiku jokie darbai nebuvo mechanizuoti,-tiek žemės kasimas, betono maišymas. Ypač sunku buvo nešti plytas, t.y. 100-140kg svorio. Atlyginimas buvo valandinis, nuo 50 - 60 centų valandai. Akordiniai darbai buvo draudžiami. Mūrininkai gaudavo daugiau - 2-2,5 litų valandai. Dirbome 8 val. per dieną, bet labai dažnai dirbdavome ir po 10 val.”
Juozas Sarpalius, gimęs 1898 m., prisiminė: “1931m. kovo pradžioje pradėjau dirbti. Iš vietinių darbininkų buvau dar tik ketvirtas, o jau kovo pabaigoje buvo priimta daugiau kaip 1000 darbininkų. Aš dirbau mūrininku - betonuotoju. Gaudavau už valandą po 2 litus, o vėliau 2,5 lito. Dirbdavome ir šventom dienom, bet trumpiau - po 10-8val., o šiaip visą statybos laiką po 12 ir daugiau valandų, jokių mechanizmų nebuvo. Pagrindiniai darbo įrankiai buvo kastuvas, kirka bei karutis betonui vežti. Birželio mėn. darbininkų buvo priimta apie 2.500 žmonių, neskaitant čekų. Eiliniams darbininkams prie žemės darbų buvo mokama po 70 centų į valandą. Per šventes mokėjo dvigubai. Atlyginimą gaudavome šeštadieniais po darbo. Išmokėdavo “Škodos” firmos darbuotojai saviems darbininkams, o Brato - savo. Pinigai būdavo iš anksto paruošiami, sudedami į krepšelius, ant viršaus užrašyta vardas ir pavardė, išdirbtų valandų skaičius ir bendra suma”.
Augant darbininkų skaičiui (vasaros pabaigoje siekė 400), augo ir jų nepasitenkinimas sunkiomis darbo sąlygomis ir jas neatitinkančiu atlyginimu. Pagaliau rugsėjo 3 dieną kilo streikas, paralyžavęs bet kokius darbus. Jam vadovavo komunistinių pažiūrų asmenys; K. Požėla, Kapočius ir kiti. Iš Kauno atvyko ne tik darbų inspektoriai, bet ir rezervinis kariuomenės dalinys, skirtas neramumams slopinti. Iki susirėmimų neprieita, nes didžioji dalis streikininkų norėjo susitarti derybų būdu. „Suvalkietis” rašė: „ Kitos dienos rytą keli desėtkai darbininkų jau stojo dirbti. Agitatoriai Petrikas ir Kapočius prie fabriko ant bačkų užsilipę pasakė kalbas. Kadangi jos buvo kurstančio pobūdžio, tad Petriką policija sulaikė, Kapočius visiškai pasislėpė. Už grasinimą ir kurstymus vėliau buvo areštuoti dar 5 triukšmadariai: J. Šėmys, J. Burdilauskas, J. Kunickas, M. Kalinauskas ir Juodzevičius. Tie visi 6 perduoti karo komendantui - nubausti. Prie darbo buvo pasiryžę grįžti ir daugiau darbuotojų, tik jie reikalavo atlyginimo už vakarykštę streikuotą dieną ir palikti 11 valandų darbo dieną. Apie pietus buvo paskelbta, kad kas nestos dirbti, bus iš fabriko atleistas”. Prisijungė dar 200 darbininkų; visai negrįžo - apie 50. Dirbantiesiams nusprendė mokėti po 70 centų už valandą. Niekur kitur Marijampolėje samdinys tiek daug neuždirbdavo. Iš to pačio straipsnelio sužinome, kad jau tuomet pastatytas kaminas viršijo 50 metrų aukštį - „jį galima matyti net iš Vilkaviškio”.
Rugsėjo viduryje, pradėjus montuoti ir įrengimus, sumažėjo darbininkų skaičius, tačiau augo tarnautojų ir techninių vadovų gretos.
Spalio 4 d. „Suvalkietis” rašė: „Fabriko statyba jau baigta ir iki spalių 15 d. bus pilnai įrengtas. Daug darbininkų jau paliuosuota, bet apie 300 baigia kanalą ir kitus darbus. Fabriko viduje eina mašinų išbandymas ir sausinimas. Dėl šios priežasties marijampoliečiai jau gėrisi rūkstančiais dūmais iš aukšto fabriko kamino. Koks milžiniškas bus fabriko darbas, galima spręsti nors iš to, kad čia jau atvežta apie 400 vagonų akmeninių anglių kurui. Dabar vežama daug vagonų ypatingo kalkinio akmens, kuris taip pat reikalingas prie cukraus gamybos. Nelabai seniai fabriką aplankė pats ministeris p. Tūbelis”.

Pirmasis baltasis „auksas”

1931m. spalio mėn. 15d. fabrikas pradėjo veiklą. Pirmuoju direktoriumi paskyrė Juozą Jankauską; vadovavo iki pat mirties, t.y. 1937 metų. Vyriausiuoju inžinieriumi tapo čekas Vladzik Prochaska (dirbo iki 1935 m.), vyriausiuoju chemiku - Benediktas Girtautas (iki 1934 m.), vyriausiuoju mechaniku - čekas František Kvis, o vyriausiuoju buhalteriu - buvęs Lietuvos banko Marijampolės skyriaus direktorius Juozas Janušauskas (iki 1935m.), vėliau - J. Stukonis. Inžinieriais dirbo anglas Gregor Dine ir lietuvis (?) Sasnauskas, sandėlių vedėju - (?) Balsys, kasininku - (?) Brundza.
Beje, daugelis čeką V. Prochaską, anksčiau buvusį ir Mintaujos cukraus fabriko direktoriumi, laikė tikruoju Marijampolės pramonės milžino vadovu. Net laikraščiai jį vadino direktoriumi. Šis patyrės specialistas mieste apsigyveno baigiantis 1931 metų vasarai. Per ketverių metų laikotarpį nesiskyrė su fotoaparatu ir įmonę įamžino keliuose šimtuose nuotraukų; keliasdešimt iš jų ir išliko. Matyt, iš tikrųjų J. Jankauskas kurį laiką ėjo tik vicedirektoriaus pareigas (taip jis tituluojamas 1931 metų algalapiuose ir laikraščiuose)
Sandėlininkas P. Jankeliūnas ne kartą lankėsi čeko V. Prochaskos kabinete, buvusiame netoli nuo fabriko vartų ir stebėjosi kaip direktorius (o ne koks pavaduotojas) pakenčia vežikų ir traukinių keliamą triukšmą. „Direktorius sėdėdavo minkštame pusapvaliame krėsle prie tokios pat rudos spalvos dviejų spintelių rašomojo stalo. Tai buvo prabangūs nevietiniai baldai. Prie rašomojo stalo nugaros buvo pristumtas kuklesnis keturkampis stalas su trimis kėdėmis. Kažkas iš darbininkų pasakojo, kad stalą ir kėdes, gamintus miesto stalių dirbtuvėse, buvusiose Kvietiškyje, už šimto metrų, į fabriką atvežė keturračiu vežimėliu, skirtu vežioti cukraus maišams. Prie sienos stovėjo nedidelis stalelis, ant kurio direktorius laikė keletą foto kamerų (buvo aistringas fotografas), senovinius foto lakštų rėmelius ir kitokią įrangą. Kabinete buvo telefonas, o šalia jo - akmeninė ar marmurinė rašalinė. Už nugaros kabojo kažkoks iš Čekijos atsivežtas paveikslas, o prie minėto staliuko - galybė įrėmintų fabriko nuotrukų. Jeigu interesantus direktorius priimdavo prie darbo stalo (su trimis kėdėmis, o ketvirta stovėjo atskirai), tai svečius šiltesniam pokalbiui regztis, sodindavo į kitoje kabineto pusėje buvusius du fotelius ir šiek tiek kitokio stiliaus nedidelę sofą. Pamenu, kad čiobrelių arbatą ir daug cukraus pateikdavo ant prabangaus kavos stalo. Šalia direktoriaus dešinės rankos būta iš ąžuolo gamintos dokumentų laikyklos. Kabinete buvo sunku visą dieną palaikyti švarą, todėl antraisiais darbo metais patiesė kilimą, o valytoja kabinetą tvarkydavo ne tik vakare ir per pietus, bet ir po didesnės delegacijos apsilankymo. Net iš lauko buvo matyti puikus krištolinis Bohemijos šviestuvas, beveik nieko nekainuojančia ir vietos generatoriaus elektra pleškėjęs ne tik sutemose, bet neretai ir dieną”. Pasakotojas prisimena, kad direktorius ilgai painiojo sandėlininko ir savo pavaduotojo pavardes (Jankeliūno ir Jankausko). Beje, direktorius neturėjo atskiros sekretorės. Taigi, iš šito ir kitų pasakojimų galima suprasti, kad pagrindine vadovaujančia figūra pirmuosius kelis metus buvo čekas.
Administracija oficialiai darbą pradėjo spalio 1 d. Iš užsienio pasikvietė 12 specialistų, iš kurių 6 dirbo tik pirmuosius metus. O statybai vadovavę čekai spalio mėnesį jau apleido Lietuvą. Spalio 2 dieną į fabriką ėmė vežti cukrinius runkelius.
Spalio 14 d. įvyko iškilmingas fabriko atidarymas. Į miestą atvyko daug garbingų svečių, iš kurių paminėtini ministras pirmininkas J. Tūbelis, vidaus reikalų ministras S. Rusteika, krašto apsaugos ministras B. Giedraitis, užsienio reikalų ministras D. Zaunius, žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, švietimo ministras K. Šakenis, aukščiausieji kariuomenės atstovai, kunigai, bankų direktoriai, profesoriai. Korespondentus atsiuntė daugiau kaip dešimties leidinių redakcijos.
Atidarymo žodį tarė ministras pirmininkas. Pašventinimo ceremonijas atliko arkivyskupas Pranciškus Karevičius. Po pašventinimo pakvietė susipažinti su įmone. Inžinieriai įjungė visas mašinas, o direktoriai darbo vietoje aiškino, kaip jos dirba. Iš gamybinių patalpų visus nuvedė į fabriko antrąjį aukštą, kuriame laukė paruoštos vaišės. Už stalų susėdo apie šimtas žmonių. Kalbėtojai pabrėžė cukraus gamybos ir su ja susijusių ūkininkavimo sričių svarbą ne tik Marijampolei, bet ir visai Lietuvai. Nepamiršo palinkėti ir sėkmės. Statybų inžinierius P. Stanaitis, kilęs iš Suvalkijos, pabrėžė, kad „štai prieš 6 mėn. toj vietoj buvo laukai ir plynės, o dabar išaugo gražiausias Lietuvoje fabrikas. (…) Didžiausias nuopelnas yra dabartinės vyriausybės, nes be jos pritarimo ir geriausi sumanymai būtų žuvę. Ypač turime būti dėkingi ministeriui p. Aleksai, kuris šį siurprizą padarė visiems suvalkiečiams”. Įdomu, kad ministras pirmininkas duris atrakino paauksuotu raktu. „Šaltinio” redakcija už stalų suskaičiavo net 125 žmones.
Kalbėjo ir keli ūkininkai, profesoriai, prekybos ir pramonės rūmų direktorius, užsienio svečiai. Mintaujos cukraus fabriko direktorius palinkėjo fabriko kolektyvui tobulėti ir siekti vis geresnių rezultatų. Jis buvo įsitikinęs, kad tokių fabrikų Lietuvoje iškils ir daugiau. LDK didžiojo kunigaikščio Vytenio IX pėstininkų pulko orkestras svečio garbei sugrojo Latvijos himną. Po pietų svečius vaišingi svečiai pakvietė žemyn išgerti kavos - ten ir buvo iškilmingai pasirašytas fabriko atidarymo aktas.
„Suvalkietis” rašė: „Iškilmės prasidėjo 14 val., o svečiai „išsivadavo” tik vakare. Aukštiesiems svečiams išvažinėjus oficialios iškilmės baigėsi, bet šeimyniškos ir grupinės vaišės dar gana ilgai tęsėsi pačiame mieste. Mat, Penčylos restorane linksminosi cukr. fabriko personalas, kitur vėl atsisveikinimo „bruderšaftus” gėrė čekai”.
„Lietuvos aidas” detalizavo ir fabriko planus bei perspektyvas, pasakytas per atidarymo ceremoniją: „Iš kalbų paaiškėjo, kad fabrikas galės perdirbti cukrinių runkelių nuo 5000 ha. Tačiau kitą metą numatoma turėti iki 8000 ha cukriniais runkeliais užsodinto ploto. Tuo būdu, jei spėjimai pasitvirtins, kitą metą ši viena fabrika jau neaprėps visų cukrinių runkelių. Viena fabrika gali patenkinti tik trečdalį dabartinės Lietuvos rinkos. Tuo būdu, norint apsieiti be užsienio cukraus, reikėtų turėti bent tris fabrikus. Čekoslovakai esą turi apie 140 fabrikų”.
Čekoslovakai užsienio rinkai kilogramą cukraus parduodavo po 30 centų, o atvežtas į Lietuvą jis kainavo 50 centų. Kadangi naujai pradėtas gaminti vietinis cukrus galėjo kainuoti 70 - 90 centų, tai valstybės biudžetas galėjo patirti nuostolių, kuriuos kompensavo vietinės darbo rinkos skatinimas.
Buvo skubama laiku pradėti cukrinių runkelių apdorojimą, todėl administracija, kol jos būstinę statė, įsikūrė viename iš sandėlių. Iš pradžių vietoj planuotų trijų pamainų dirbo dvi. Pamainos trukmė - 12 val. Per parą perdirbo 600 tonų; iš jų pagamino šešis vagonus cukraus. Beje, vagonus iškraudavo ir pakraudavo rankomis, todėl traukinių transportas strigo ne tik fabriko teritorijoje, bet net miesto geležinkelio stotyje. Kalnai runkelių stūksojo Vinčų ir Kazlų Rūdos geležinkelio stotyse. Marijampolės geležinkelio stotyje pastatė svarstykles vagonams sverti; padidėjo ir aptarnaujančio personalo skaičius. Mieste liko „budėti” du garvežiai - anksčiau juos miestiečiai matė tik epizodiškai. Iki lapkričio mėnesio baigė grįsti ir P. Armino gatvę, kurioje grindinys padengė 5400 kvadratinių metrų plotą. Tiesa, dalis gatvės (į pietryčius nuo Vytauto gatvės) liko neišgrįsta.
Netrukus darbo inspekcija pareikalavo, kad darbininkai dirbtų tik 8 valandas per dieną. Tačiau nespėjus paruošti darbininkų, galinčių dirbti trečioje pamainoje, buvo leista dirbti dvejomis pamainomis, pakeliant darbininkams atlygį. Per mėnesį pagamino cukraus apie 16000 maišų, o pardavė - ketvirtadalį. Lapkričio pradžioje ir administracija persikėlė dirbti į jai pastatytus „rūmus” - kiekvienas svarbesnis pareigūnas turėjo atskirą darbo kabinetą. 1932 m. jau veikė ir bufetas, kuriame arbatą saldindavo vietoje pagamintu pigesniu cukrumi …
Pirmųjų metų derlių apdoroti pavyko tik 1932 metų sausį, nors oficialiai tai įformino dar gruodžio 28 dieną. Tuomet, sustabdžius mašinas, jų techninei apžiūrai teliko 20 - 30 darbininkų. Tuo metu pagausėjo ekskursantų skaičius; vienu metu lankytis fabrike leisdavo tik ne didesnei kaip 30 žmonių grupei. „Lankytojus” paprastai lydėdavo miesto fotografai J. Fridbergas ir I. Vincbergas. Objektyvą „mankštino” ir fabriko direktorius V. Prochaska, mėgęs įamžinti įrangą ir mašinas.
Gamybos procesas gana išsamiai aprašytas 1931 m. gruodžio 27 d. „Suvalkietyje”: „Runkeliai supjaustomi į gabalėlius tam tikruose pjaustytuvuose su judomu dugnu, į kurį įdėti tam tikri peiliai. Runkeliams savo svoriu spaudžiantis į dugną, gauname runkelių gabalėlius, vadinamus „barščiais”, kurie grėbliniu transporteriu nešami į tam tikrus katilus, vadinamus difuzorais. Fabrike iš viso yra 12 difuzorų. (…) Vanduo gi pašildytas kievieno difuzoro katalizatory iki 80 laipsnių, siurblių pagalba perstumiamas iš vieno difuzoro į kitą. (…) Difuzijos syvai atlieka fabrike tolimesnę kelionę, kad išgavus iš jų patekusį cukrų, o runkelių barščiai, paliuosuoti nuo buvusio juose cukraus, grėblinio transporterio pagalba išmetami iš fabriko į jiems paruoštą duobę”. Defekacijos skyriuje į syvus dedamos kalkės. Saturacijos stotyje pro šį mišinį perleidžiama angliarūgštis. Po to masė filtruojama, garinama ir t.t. Galų gale geltonasis ar rudasis cukrus perdirbamas į baltąjį.
Daug moksliškiau ir profesionaliau įrenginius ir gamybos procesą direktorius J. Jankauskas aprašė 1932 m. žurnale „Technika ir ūkis” (Nr.4).
Pateikiame ištrauką:
„Difuzijos stotis susideda iš 12 difuzorių su žemutiniu iškrovimu po 65 hektolitrus talpos kiekvienas ir 12 kaloriatorių (…). Defekacijos stotis susideda iš 2 malakserų po 65 H.L. kiekvienas, pritaikytų nepertraukiamam darbui. Saturacijos stotis susideda iš 4 saturatorių: I saturacijai atlikti, pritaikinta pertraukiamam darbui ir 2 saturatorių II saturacijai atlikti, pritaikyta nepertraukiamam darbui. Išgarinimo stotis susideda iš virintuvo (…) ir išgarinimo korpusų sistemos „Škoda - Vincek - Turek - Samzavski” (…). Vakuum aparatų stotis susideda iš keturių vakuum aparatų. Centrifūgų stotyje pastatytos aštuonios centrifūgos sist. „Veston”, betarpiškai sujungtos su elektromotorais. Fabrikui reikalingą garą teikia 3 vandenvamzdžių garo katilai ‚Škoda” (…) Visos katilų pakuros Vekk” pritaikytos akmens anglių kurui”.
Iš šio straipsnio sužinome, kad buvo pastatyti du geležiniai tiltai - keliai, skirti išspaudoms ir kalkių purvui išvežti. Jau tuo metu darbininkai turėjo bendrabutį. Direktorius tikino, kad fabrikui gyvuoti buvo skirta 6054820 litų.
Antrąjį darbų sezoną 400 darbininkų pradėjo 1932 metų rugsėjo 26 dieną. Optimalus cukrinių runkelių apdirbimo periodas turėdavo trukti 75 dienas, bet paprastai „nukrypdavo” keletą dienų. Ir taip tęsėsi dešimt metų. Dar kitais metais apribojo ir cukrinių runkelių augintojų galimybes - vienam ūkiui leido užsėti tik iki 20 ha ir ne daugiau kaip dešimtadalį visų turimų žemių. Tačiau buvo leista ūkininkams avansu gauti šiek tiek sėklos ir net pinigų.
Siekiant skatinti vietos gamintojus antraisiais metais pirko tik Lietuvoje siūtus maišus (pirmaisiais vežėsi iš užsienio). Nors kalkakmenį daugiausia gabenosi iš Estijos, bet jau aptiko ir vietinio. Runkeliams sverti įrengė net keturias svarstykles. Iš dvylikos užsieniečių dirbti teliko 6 - kitus pakeitė Lietuvoje paruošti žmonės.
Vakarais cukraus fabriko šviesos, susijungusios su kareivinių lemputėmis, sudarė įspūdingą ‚elektros ežerą” - taip jį vadino spauda. Tačiau ne viskas miestiečiams patiko, o kai kuriais požiūriais atsirado ir naujų bėdų: vežimų transportas užkišo gatves, P. Armino gatvės galas virto sunkiai pravažiuojama klampyne.
Apie pasikeitimus toje miesto dalyje miesto laikraštis 1932 metais rašė: „Kelias, kuris veda į fabriką, vadinasi P. Armino gatvė. Bet žodis „gatvė” čia skamba disonansu, nes tik kai kur stovi medinis namelis, o aplink dar apytušti laukai. Miesto savivaldybė per šią gatvę paskubomis išgrindė, bet šaligatvių dar nėra (…). Šia gatve traukia šimtai darbininkų. Dar neseniai jie tamsoje mindžiojo baisų purvą, bet dabar miesto savivaldybė taką išžvyravo, pastatė daugiau elektros lempų ir iki geležinkelio jau galima sausai nueiti. Tačiau kur prasideda valsčiaus ribos, ten prasideda ir baisus purvas. Tenka eiti viduriu gatvės ir saugotis, kad neprisemtum batus. (…) Miestas iš fabriko nieko negauna, o valsčiaus ir apskrities savivaldybės iš fabriko gauna apie 70000 lt. ir nepajėgia net tą trumpą galą kelio tinkamai sutvarkyti. Perdaug purvo atrodo ir fabriko kieme”.

Gamybos rezultatus neblogai iliustruoja šios lentelės:
Cukraus gamyba 1931-1934 m.

Metai Augintojų
skaičius Apytikr. Runkelių
derlius iš ha Perdirbta cukrinių
runkelių, t Runkelių
cukringumo, % Pagaminta
cukraus, t Fabrikas
dirbo dienų
1931 2 489 310 45 069,78 16,91 6 604,50 73
1932 3 198 430 121 928,62 15,2 16 191,45 153
1933 2 571 280 51 014,44 17,6 8 133,10 56
1934 2 482 450 91 769,88 17,87 15 232,70 88

Cukraus gamyba 1935-1938 m.

Metai Augintojų
skaičius Apytikr. Runkelių
derlius iš ha Perdirbta cukrinių
runkelių, t Pagaminta
Cukraus
Smulkaus , t Pagaminta
cukraus, t
Maltinio Fabrikas
dirbo dienų
1935 2 838 310 82 723,9 13785,2 - 87
1936 2 873 430 91931,3 14755,37 838 99
1937 2 993 280 86058,3 14772,3 1014 86
1938 3 134 450 69429,0 10442,3 1000 70

Iš lentelių matyti, kad augintojų skaičius nuolat didėjo. Nuo 1935m rudens Marijampolės fabrike pradėtas gaminti maltas cukrus, kuris anksčiau buvo tik importuojamas. Gamybos metu iki 90% visų darbuotojų buvo vyrai. Darbas buvo sunkus ir alinantis, o atlyginimai nedideli.
Iš fabriko darbuotojo A.Naudžiaus pasakojimo sužinome: „Katilinėje dirbo apie 10 vyrų. Anglis reikėdavo vežti vagonėliais , jas mesdavo į krosnį rankomis. Darbininkai turėdavo labai sekti vandens lygį ir temperatūrą, nes kiekvienu momentu galėjo įvykti avarija. Meistrai darbininkams dirbti nepadėdavo. Jie prižiūrėdavo, kad darbininkai gerai dirbtų, nesėdėtų be darbo. Prie difuzorių dirbdavo du darbininkai ir minkydavo runkelius kojomis. Jokių mašinų ,kuris palengvintų darbą, nebuvo. Sandėlyje taip pat maišus turėdavo nešioti rankomis po 100-150kg. Tik vėliau atsirado stumiami vežimėliai. Ypač blogai buvo dirbti kūrikams, nes prie krosnių būdavo labai karšta, o darbininkai neturėjo jokių apsauginių priemonių” (užrašė D. Kunickienė).
Apie sunkias moterų darbo sąlygas pasakoja buvusi cukraus fabriko darbininkė A. Malinauskienė : „Man teko fabrike dirbti 14 metų. Per mėnesį uždirbdavau 110 litų, tai buvo nemažas uždirbis, tačiau darbas buvo labai sunkus. Maišus siūdavome rankomis ir todėl jos visada būdavo sutinusios. Kartais mes mėgindavome prieštarauti fabriko administracijai, reikalaudavome, kad mums sumokėtų už papildomą darbą. Fabriko vadovybė išgirdusi reikalavimus, mokėjo su mumis susidoroti, grasino atleidimu iš darbo, o žinoma darbu buvome suinteresuotos, nes mieste buvo daug bedarbių” (užrašė D. Kunickienė). Kad ir kaip sunku buvo darbininkams, bet kitose miesto įmonėse jie uždirbdavo 2-3 kartus mažiau, todėl daug kas su pavydu žiūrėjo į stiprius jaunus vyrus, turinčius darbą cukraus fabrike.
Pirmajame fabriko gyvavimo dešimtmetyje vyko ir nuolatinės statybos: 1932 m. iškilo medžiagų sandėlis, 1933 m. - runkelių priėmimo stotis, 1935 m. - mechaninės dirbtuvės, fabriko klubo pastatas, kontoros priestatas, 1936 m. - antrasis cukraus sandėlis. Įvairiose Lietuvos geležinkelio stotyse įrengė šešis cukrinių runkelių priėmimo peronus - punktus.
1935 m. buvo įvykęs gaisras, kurio metu sudegė pirmasis cukraus sandėlis, kartu ir 3000t balto cukraus. Buvo imtasi skubių priemonių nukentėjusiam fabrikui atstatyti. Laikraštis rašė: „Varžytines sudegusiam Marijampolės cukraus fabrikui atstatyti laimėjo kauniečiai rangovai inž. Markūnas ir Judelevičius. Už 72000 lt. jie apsiėmė atstatyti ir įrengti gaisro sunaikintąjį sandėlį ir dar pastatyti du naujus mažus sandėliukus tepalams ir kitokiai medžiagai. Į cukraus fabriko kiemą jau vežama medžiaga ir pradedami paruošiamieji darbai. Sandėlis turės būti įrengtas ligi rugsėjo 1 d.” Prie P. Armino pradžios mokyklos pastatė spaudos kioską, kuriame galėjo nusipirkti laikraščių ūkininkai, lūkuriuojantys eilėje priduoti fabrikui atvežtą žaliavą.
1932 m. prie cukraus fabriko pastatė geležinkelio stotelę, kuria naudojosi ne tik „cukrininkai”, bet ir kaimyninio dvaro darbininkai. Neplanuotų darbų skaičių didino įvairios stichijos ir nelaimės. „Šešupės ledai išėjo šiemet vasario 24 d. Ties Marijampole patvinusi Šešupė apgadino geležinkelio tiltą ir pylimą. Tiltas skubiai remontuojamas”. 1935 m. pavasarį per Šešupę pradėtą tiesti plieninį geležinkelio tiltą užbaigė dar kitais metais.
23 ha užimančiame plote stovėjo 30 įvairių statinių, vinguriavo keturios geležinkelio šakos. Į fabriką buvo atvestos net dvi vandentiekio linijos. Elektros stotis galingumu (750 KW) net lenkė miesto elektros stotį.
Tačiau visos šios „vietinės” statybos nublanko prieš kitoje Lietuvos dalyje 1935 metais iškilusį Užvenčių cukraus fabriką - nuo to laiko Marijampolės fabrikas gaudavo mažiau cukrinių runkelių ir anksčiau baigdavo sezoną. Lietuvos vyriausybė ėmė reguliuoti cukrinių runkelių supirkimą, nes norėjo, kad abu fabrikai turėtų vienodas darbo sąlygas - iki tol Užnemunėjė augino daugiau šios žemės ūkio kultūros. Abiejuose fabrikuose runkelių supirkimą pradėjo tą pačią, griežtai nustatytą dieną - rugsėjo 15 - ąją. Už 1 toną „žaliavos” ūkininkams mokėjo 1.5 - 2 litus. Problemų sukūrė ir gamta: dėl dažno lietaus Vidurio Lietuvoje užaugo prastas derlius.
1936 m. rugsėjo 21 d. „Lietuvos cukraus” akcinės bendrovės metiniame susirinkime valdybos pirmininkas J. Norkaitis pateikė daug įdomios statistikos. Lietuva, gamindama cukrų savo krašte, sutaupė apie 20 mln. litų. Cukraus fabrikai į biudžetą sumokėjo beveik 80 mln. litų. Darbininkams išmokėta 2 mln. litų. Bendrovės akcinis kapitalas išaugo dvigubai: nuo 3 iki 6 mln. litų. Abiejų fabrikų vertė siekė 13,5 mln. litų. Ir kiti skaičiai rodė, kad bendrovės veikla visiškai pasiteisino. Buvo palaipsniui pereinama prie durpių kuro, mažinant importinės akmens anglies sunaudojimą. Norint geriau panaudoti melasą, buvo planuojama šalia fabrikų pastatyti spirito varyklas.
1937 metais buvo pasirūpinta ir Marijampolės cukraus fabriko darbininkų sveikata: visi norintys dirbti privalėjo pasitikrinti pas gydytoją. Be to, nusprendė, kad šeimos gerovei pasitarnaus tai, jog vyras ir žmona negalės dirbti toje pačioje pamainoje. 1938 metais darbininkams dirbantiems prie kalkių nupirko kaukes - taip buvo stengiamasi apsaugoti nuo kenksmingų medžiagų įkvėpimo. 1938 m. įrengė poilsio kambarius, skaityklą, valgyklą, stalo teniso kambarį ir dar kelias ne darbo patalpas. Planavo statyti ir gyvenamuosius namus darbininkams. Išgrindė aikšteles aplink fabriką.
Nuo 1937 metų cukrinių runkelių iškrovimo darbus mėgino monopolizuoti samdomi rangovai, bet fabriko darbininkai (o jų šiame padalinyje dirbo 150), suorganizuoti Vlado Plečkaičio, ėmėsi alternatyvių darbų: jie netgi pasamdė apskaitininkus iškrovimo darbams registruoti. Rangovai net kurį laiką pasitraukė iš fabriko teritorijos, nes pabūgo darbininkų streiko. Neblogai uždirbdavo ir samdiniai, nukasantys ūkininko runkelius - už vieną nukastą arą mokėdavo vieną litą ir maitindavo. Kitoks darbų organizavimas leido 1937 metais pagaminti rekordinį kiekį cukraus - 7 milijonus kilogramų. Tuo metu runkelių cukringumas siekė 19%.
1937 m. pasikeitus daliai administracijos, labai sugriežtėjo darbo drausmė; kas savaitę atleisdavo po kelis apsivogusius, iš darbo išvarė ir sargą, dirbusį nuo fabriko atidarymo. Tiesa, nuo 1938 metų fabrike dirbo tik lietuviai - čekų specialistų buvo atsisakyta (tik techniniams darbams ir toliau vadovavo anglas G. Dine). 1937 metais mirus pirmajam direktoriui Juozui Jankauskui, šios pareigos atiteko Stasiui Vaičiui.
Darbininkų kaitai ir jų atlyginimams iliustruoti pateiksime lentelę:

Metai Dirbančiųjų skaičius Atlyginimų sumos Lt.
1931/1932 531 346 702
1932/1933 745 700 880
1933/1934 684 439 158
1934/1935 776 575 061
1935/1936 842 570 592
1936/1937 752 715 427
1937/1938 771 743 008

Per septynerius metus fabrikas pagamino 896 622 maišų cukraus. Valstybei sumokėjo net 34 milijonus litų mokesčių; deja tik pusę milijono litų gavo Marijampolės apskrities ir valsčiaus savivaldybės (miestas negavo mokesčių). Už cukrinių runkelių pervežimą geležinkelių instancijoms sumokėta apie 5 milijonai litų. Fabriko dėka atsirado kalkakmenio gamyklos ir susikūrė keli fabrikai maišams siūti. 1938 metais kristalinio cukraus maišą (100 kg) parduodavo už 94 litus, o cukraus pudros dėžę (50 kg) - už 52,5 Lt.
Nors centneris išspaudų buvo vertas trijų litų, bet jį atiduodavo ūkininkams veltui. Taip pat pastarieji galėjo paimti ir kalkių purvą. Tiesa, šio produkto runkelių augintojai nepamėgo. Iš pradžių atsargiai žiūrėjo ir į išspaudas, o vėliau prie jų net susidarydavo nedidelė eilutė.
Darbų sezonų trukmę atspindi šie skaičiai: 1931/1932 - 77 darbo dienos, 1932/1933 - 154, 1933/1934 - 57, 1934/1935 - 89, 1935/1936 - 88. 1936/1937 - 99, 1937/1938 - 86.
1938 m. Pradžioje fabrike pradėjo veikti automatinė telefonų stotis, kuri leido interesantams tiesiogiai kalbėti su svarbesniais darbuotojais.
Nežiūrint sunkaus darbo, fabrike atsirado ir saviveiklos mėgėjų. Vyresnės kartos marijampoliečiai dar ilgai prisiminė artistus - mėgėjus: Kostę Badanavičienę, Vincą Miknevičių, Miką Burčiką, Vincą Bizunevičių.
Saviveiklininkai pastatė keletą spektaklių. Žiūrovams patiko V. Zlotorevskio pjesė „Meilės auka” (dar kitaip „Užnuodyta jaunystė”), kurią 1935 m. režisavo Mendelis Vilkozerskis. Po trejų metų darbininkams parodė „Tūkstantį dinarų”. Fabrike, prie šaulių organizacijos, susibūrė ir pučiamųjų orkestras, kuriam vadovavo chemikas Antanas Kovalevskis. Norintieji dainavo chore. Kai kurie aktoriai vėliau įsijungė į mėgėjišką Darbo rūmų teatrą. Ten dirbo ir minėtas režisierius.
Saviveiklos mėgėjai repetuodavo ir pasirodydavo fabriko klube, kuriame dažnai vykdavo pasilinksminimai, šokiai; juose darbuotojai dalyvaudavo su kitais savo šeimos nariais. Dirbantiesiems susidomėjus sportu, 1935m administracija įruošė teniso aikštelė, dar vėliau - krepšinio. Sportui skirta teritorija buvo apsodinta medeliais. Fabriko darbininkai užsiiminėjo boksu, sunkiąją atletika, stumdė rutulį. Paspardydavo ir futbolą, bet komanda gimė tik pokario metais. Daugiau sportuoti trukdė varginantis pamaininis darbas ir buitiniai rūpesčiai.
Vis tik klestintis fabrikas 1940 metais susidūrė su naujais, jau ne ekonominio pobūdžio sunkumais.
Priedai:
Benjaminas Mašalaitis, 2011 m.

Rodyk draugams

Lietuvos kariuomenės karys Jonas Dapkūnas prisimena …

(kupiūruota ištrauka)

1919 metais apie kovo pusę seniūnas atneša man šaukimą stoti atvykti į Lietuvos kariuomenės kareivių priėmimo komisiją. Aš net apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau kartą išsivaduosiu iš tų spragilų, o gal kariuomenėj geriau išsimiegosiu.
Kaime ar mieste - visur ėjo kalbos vien tik apie laisvą Lietuvą, apie savanorių stojimą į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Net kalbos ėjo, kad vokiečiai išeina iš Lietuvos ir, kad vokiečiai prižadėjo visu kuo padėti mūsų jaunai Lietuvos valdžiai. O su kuo ir kaip padėti - čia jau ne mano jaunai galvai apie tai aprašytie. Aš dar mažai tuose reikaluose aptašytas, kad apie tai nutuokčiau. Kaip ir kokiom aplinkybėm aš patekau Lietuvos kariuomenėn, čia neparašysiu, o dalį parašysiu, kaip jau tarnavau kariuomenėj.
1919 metais apie vidurį kovo aš jau randuosi Marijampolės kareivinėse. Kareivinės nekūrentos. Mano dalis pirmo atsargos Bataljono pirma kuopa radomės antram aukšte, pirmam Flygery (tada taip vadinosi). Pakūrenti kareivinę niekas nesirūpino, malkų nebuvo, kad kiek kareivines apsišildytie. Kas kaip sugebėjo iš kur kuro parsinešti: kas nuo medinių kareivinių ar arklidžių nuplėšęs lentą kitą parsineša, kas kokios tvoros štankietą ar stulpelį. Bėda, kad niekas kirvio neturėjo, tad gerokai tuos ilgus pagalius ar lentas į tą dar nuo caro laikų palikimo pečius didžiulius sukišdavom. Pečiai didžiuliai, apvalūs, skarda aptraukti, tos kareivinės gana didelės ir jų tos salės labai erdvios - daug kuro reikdavo. Vyresnių pas mus maža buvo, kuopos vadas - pagyvenęs žmogus, dar civilius rūbus nešiojo, kaip ir mes, kareiviai. Buvo girdėti, kad jį ponu kapitonu vadino. Dar buvo viršila - vachmistru vadino - irgi pagyvenęs. Šie abudu mūsų vadai dėl kuro mums nieko nesakydavo, atrodo ir jiedu buvo patenkinti - bilia ir jiems šilta. Patikrinimai kada buvo, kada ne, bendrai, drausmės jokios. Retkarčiais mus išvesdavo į Kareivinių aikštę, šiek tiek rikiuotės pamokydavo, o mes beveik visi iš vidurio kaimo, kaip stuobriai - nemokam net apsisukti.
Ta mūsų valdžiukė visokių gėrybių prižadėjo tad daug stojo savanoriais į Kariuomenę - daugumoj ūkininkaičiai su savais žirgais, jų tarpe ir mūsų viršila sugrįžęs iš Caro kariuomenės, čia stovėjo savanoriu. Mūsų Vyriausybė žadėjo savanoriams žemės duoti, statybai miško medžiagos, pašalpų, malkų ir kitų lengvatų. Kiek vėliau paaiškėjo - valdžiukė neapvylė. Dvarų žemes išdalino savanoriams, Kumečiams, šiaip biedniokams, bernams ir panašiai. Daugumoj - mažažemiais, gyvenantiems prie dvarų, taipgi davė apie tiek, kad atitiktų kitų gavusių žemės dydį. Po kelių dienų mum išdavė šautuvus - visi buvo vokiški, tik retas kuris turėjo diržą, dauguma buvo kokiu šniūru ar pančiu parišti. Tiems laimė nusišypsojo, kuriems papuolė su diržu odiniu ar brezentiniu, o man kaip tik pasitaikė su pančiu, ką gi padarysi - pasiraukiau, paėmiau, pagalvojau, kad man ir parišti pančiu tiks prie mano klūmpių su mediniais padais.
Ant rytojaus viršila mus išsiveda su šautuvais ant užsiėmimo, tuom tarpu supažindino su šautuvo technika, spyną su šoviniais įtrauktie, įdėti šovinius ir kita. Kitą dieną jau mokino, kaip su priešu susitikus šautie, durtie ir panašiai. Šiek tiek mus apmokinęs, kaip elgtis su šautuvu, pradėjo mus skirtstyi ant postų sargybas eiti, net po miestą patruliuoti. Mat dar vis neramu buvo. Dar vis tai šen, tai ten kartais šūvis pokšteldavo, dar vis bolševikai kaip kokią šunybę iškrėsdavo, mat vis kaišiojo pagalius į ratus mūsų tai jaunai valdžiai, vis kėsinosi valdžią paimtie kokis tai Gabrys, Zonelis, Mickevičius Kapsukas, Aleksa Angarietis ir kiti panašūs.
Apie balandžio pusę aš stovėjau sargybą Gedimino gatvėje prie 11 namo, ten buvo vieno žydelio sandėlis. Kas tada tame sandėlyje buvo, man nesakė. Tada gatvėse elektra nedegė, lyg tai baugu buvo vienam stovėti, nes tuom laiku siautėjo nemažas banditizmas, mat valdžios tvirtos dar nebuvo. Kartais būdavo atsitikimų kaip kaizeriniai vokiečiai mūsų sargybas nuginkluodavo, kas jiems reikalinga pasiimdavo ir vėl prapuldavo. O jų dar nemaža tuom laiku buvo, dar nevisi apleido mūsų Lietuvą. Dar jų lėktuvų didžiulis angaras iš lentų ir fanieros pastatytas stovėjo priešais seną intendantūrą. Prie to sandėlio Gedimino gatvėj stoviu sargybą, žiūriu - į mane artinasi su vyriškiai, blogas buvo matomumas, bet įžiūrėjau, kad civiliai. Aš užrikau „Parolis”, jie man nieko nesako, aš jau užtaisytą šautuvą atkišau priešais juos, surikau antrą kartą „Parolis” ir tuomkart virš jų galvų iššoviau. Jie man vis nieko neatsako ir artyn eina manęs. Laimė, netoli mūsų sargybų buvo poilsio postas, jie išgirdę mano šūvį greit pasirodė šalia manęs, o tie nežinomi staiga dingo man iš akių,. Dar mūs vyrai su atkištais šautuvais apieškojo visą kiemą, bet jų niekur nerado. Buvo kalbama, kad tą naktį buvo keletas vagysčių ir apiplėšimų. Po to įvykio prie to sandėlio jau skirdavo po du stovėtie sargyboj. Nepoilgo tą mūsų karišką sandėlį perkėlė iš Gedimino gatvės į kareivinių zoną ir man daugiau neteko prie jų stovėtie.
Dar kiek apie tą mano karišką gyvenimą. Kariškas maistas buvo gana prastas, kūdas: sriuba kartais mėsiška, bet tos mėsos kada pakliuvo, kada ne - gabalėlis mažas, duona kartais su žirniais sprangi buvo, nurytie negali ir tos maža. Mums čia atsiradusiems kaimo bernams tai striuka buvo, rodos, šuns uodegą nukąstum. Buvo vienas kitas mūsų tarpe iš netolimų kaimų, retkarčiais jie gaudavo iš namiškių maisto: lašinių, sviesto, sūrių ir kita, o tokiems kaip aš, našlaitis, nė vienas negaudavom. Kas man atneš ką iš maisto, kad grynai nebuvo kam - brolis Kostas stojęs savanoriu į kariuomenę, sesė Julė gan toli nuo Marijampolės be to dar jauna. Be to tas ar kitas draugas gavęs iš saviškių maisto, taipgi mūsų kiaurą maišą nepripildys - taip ir alkį kentėm. Su rūkalais taipgi badas buvo, nes kaip mane tas ūkininkas išleisdamas į kariuomenę man davė keletą tų auksinių. Aš čia pirmom dienom sėdau su vyrais paloštie ir tuos visus pralošiau - tai vis prastas protas to jauno žmogaus.
Mums didelis džiaugsmas buvo, kaip gavom amerikoniškus kariškus rūbus, tai - frenčių, kalnes galape, batus pakaustytus vinimis, bintus, kepurė su baltu kolučku ir lietuvišku Vytim. Oi, kaip gera buvo, kaip pakeičiau klumpes ant batų, net ir amerikietiško tabako skardinėse gavom (tai tik tą vieną kartą). Drausmės pas mus dar vis nebuvo , dar ant užsiėmimo kada gražus oras būdavo. Į miestą ar kur kitur eidavo kareiviai niekieno neatsiklausę, niekam nepranešę, daugumoj pasiturinčių tėvų vaikai, kaip iš kaimo didžialaukių ūkininkų. Šitie eidavo, kada norėdavo, net ant užsiėmimų jie retai būdavo, nes jie pinigų turėjo tad juos ir tas mūsų gerasis viršila nevaržydavo jokiuos reikaluos. O tokiems kaip aš, kaimo bernams, buvo sunkau, nes kišeniai buvo tuštutėliai, o sauso niekas neklauso, be to nė nebuvo noro, kur nors eitie į miestą ar į vakaruškas, į vestuves be skatiko. O toji mūsų valdžiukė dar vis biedna buvo, jau kelintas mėnuo kaip tarnaujam, o algų mums vis niekas nemoka, mat dar vis turėjo bėdų su tais civiliokais arba Rusijos bolševikų pakalikais. Dar vis pasitelkę iš Rytų šalelės bolševikų vis puldinėjo, net Alytų pasiekė, mūsų karininką Juozapavičių ant Nemuno tilto nušovė. Prie Giedraičių ir kitur tą mūsų negausią kariuomenę puldinėjo tad mums ir tų mažų ubagiškų algų neišmokėdavo. Tas mūsų ubagiškas atlyginimas buvo tokis žemas, kad ubagas prie Bažnyčios daugiau susirinkdavo tais laikais fenigiais ar skatikais. Taip tas kariškas gyvenimas įgriso iki gyvo kaulo, tas benaudis bastymasis iš vieno kampo į kitą. Apie tolesnį mano kariuomenės gyvenimą bus pratęsta toliau.
1919 metų spalio 2 dieną aš atsidūriau Marijampolės ligoninėj. Guliu ten sužeistas, guliu mėnuo, antras, o mano liga neina geryn. Mat ligoninėj nebuvo gero daktaro chirurgo, visoj ligoninėj buvo tik trys daktarai, jų tarpe daktaras Bliūdžius, kuris žaizdą bijojo paliestie. Mano kojos žaizda blogai gijo, pradėjo iš giliai suktie, pūliuoti ir temperatūra pradėjo kilti, ką gi - negeri reikalai. Mano laimei, atvyksta į Marijampolės ligoninę geras daktaras chirurgas Okmenskis - pagyvenęs žmogus, jau gerokai pražilęs, blogokai kalbėjo lietuviškai. Rytojaus dieną apie 10 val. mane pirma paėmė ir nuvežė ant operacinio stalo, paguldė, daktaras atrištą žaizdą apžiūrėjo. Žiūrau, su peiliais, žirklėm jau daktaras ateina prie manęs, žaizdą prapjovė, praplatino, pūlius ištraukė, su merlėm išvalė, žarnelę su skylukėm įvėrė, storai apibintavo ir atgal į palatą atvežė. O man tas daktaras skausmo skausmelio didelio sukėlė, net aš daktaro bijojau, bet po tam mano žaizda labai lėtai pradėjo gytie, nors tą žarnelės ištraukimą ir vėl įvėrimą dar keletą kartų turėjau perkęstie skausmais. Taip iš viso aš ligoninėj pragulėjau 5 mėn. Atėjo 1919 metų Kalėdos.
Mano žaizda gijo, bet labai lėtai. Kaip minėjau, atėjo ir 1919 metų Kalėdos. Ligoniams palatos buvo Kalėdų eglukės papuoštos. Į palatą atėjo daktarai, seselės, slaugės ir dar vienas buvo medicinos felčeris. Kūčių vakarą ligoniams atnešė Kalėdų dovanų, saldainių, riešutų, pyragaičių, obuolių. Kalėdų pirmą dieną taipgi buvo pagerintas maistas - aš gavau rūkyto šonkaulio su raudonais baršteliais, kitiems irgi davė pagerintą pagal ligonio ligą, visiems davė po gerą gabalą pyrago su razinom namie kepto (o ne iš kepyklos žydelių kepto). Man tas viskas labai patiko ir buvo įdomu, kad tą viską aš savo gyvenime patyriau, kad iš to įspūdžio, iš to džiaugsmo net man per veidus gaili ašara nuriedėjo. Taip dar du mėnesius pragulėjau ligoninėj, galutinai susveikau, bet dar vaikščiojau su lazda be ramentų, nors dar šlubavau. Ir kaip mane iš ligoninės išrašė ir išdavė dokumentą su kuriuo prisistačiau 10 pulke, kur stovėjo Marijampolėj, man įteikus tą raštą mane paskyrė į ūkio kuopą.
Iš manęs dar prastas kareivis buvo, dar vis vaikščiojau su lazda ir gerokai šlubčiojau. Šitaip kiek laiko prasistumdžiau be jokio naudos, be užsiėmimo toj ūkio kuopoj. Apsiraminus karams arba tarp mūsų kaimynų lenkų ir bolševikų pagerėjus geresniems santykiams. Mūsų pulke būna bendra komisija kareivių sveikatos patikrinimo, per tą komisiją mane randa ne per stiprų kareivį ir mane paleidžia metams sveikatos pataisymui, atostogų. Kaip bus matoma, gražus mano buvo pasitaisymas.
1920 metų buvo apie pusė balandžio aš iš tų nuobodžių kareivinių keliauju į kaimą link savo tėviškės. Vis tik einu paleistas iš kariuomenės pataisymui sveikatos, turėčiau džiaugtis, linksmas būti, bet kur tau - einu lyg tai liūdnas ir vis galvoju, pas ką apsistotie, dar juk pavasaris…
/////////
Aš perskaitęs skelbimą mūsų karo komendanto apie vyrų šaukimą į kariuomenę, įsitikinau, kad ir mane kviečia. Tą dieną, kada buvo nurodyta, aš su kitais kaimo vyrais, kurie buvo šaukiami - daugumoj ūkininkų sūnūs - jie važiavo su savo vežimais, savais arkliais į Marijampolę, o aš ir pasinaudojau jų paslaugomis - nuvažiavau kartu su visais, dargi visą kelią rėkėm, dainavom iki užkimimo. Stojom ant naujokų ėmimo komisijos apskrities viršininko įstaigoj. Po komisijai koks tos komisijos žioplys man pranešė, kad manęs nepaėmė - paliko, rokuoja - baltas bilietas, galu važiuoti namo. Aš taip linksmas ramiausiai vėl vykau pas tą ūkininką Jakubauską. Parvykęs vėl su tais juodmargiais buliais darbuojuosi, ariu rugienas.
Atvykęs pėsčias į Marijampolę pirmiausiai kreipiausi į apskrities viršininko įstaigą. Ten mane išklausė, liepė eiti į karo komendantūrą, o tuom laiku komendantūra radosi prie įgulos Bažnyčios, Vytauto gatvėj. Komendantu buvo kapitonas Skučas - labai aktyvus, smarkus pareigūnas. Pranešiau, kad aš esu tokis ir tokis, kokiom aplinkybėm ir kas man nutiko, kad mane klaidingai painformavo komisija ir t.t. Man liepė eiti į antrą aukštą, ten yra daugiau tokių vyrų ir laukt tolesnio patvarkymo. Čia radau didelį būrį tokių vyrukų panašiom aplinkybėm čia atsidūrusių. Čia būnam, nuobodžiaujam viena jau ir antra diena, o mumis niekas nesirūpina, nė valgytie, nė nakvynės. Ten, kur randamės - ant aukšto - kambarys tuštutėlis, nė atsisėstie, nė prigultie, grynos grindys. Jau ruduo ir naktį praleisti kampe susitraukusiam didelis vargas buvo. Trečioj dienoj jau mumi liepė eitie į kareivines maisto atsiimti. Teko keliauti į kareivines to maisto, bet su kuom jį ir ką persineštie čia jiems, tiems komendanto pareigūnams, nerūpėjo. Ir taip, kas kaip ir kuom sugebėjom paimtie tą maistą, kas kokią šukę iš kur ištraukė, kas tuščią dėžutę sučiupę ėjom nesivaržydami, nes be galo išalkę buvom, labai valgyt norėjom. Taip mus praleikė daugiau savaitę.
Per mūsų Lietuvą 1920 metais į rudenį traukėsi bolševikų kariuomenė iš Lenkijos ties Varšuva Pilsudskio sumušta. Jie buvo mūsų valdžios internuoti. Čia jų nemaža traukė nuo Seinų, Suvalkų. Kalvarijoj ir Marijampolės kareivinėse jų irgi nemaža stovėjo. Laikinai jiems davė prieglobstį, pastogę, maisto ir kita. Čia jų vyko didelis kiekis per Marijampolę į Vilkaviškį. Bolševikai daugumoj ėjo pėsti, tik labai pavargusius ar dar nedaug buvusius sužeistus tai mūsų ūkininkai suvaryti į stuokas vežė padvadose. Prie jų tos kolonos ir mus iš tos komendantūros išvedė vienas kariškis ir prijungė prie to etapo - taip mus vežė į Vilkaviškį. Mes visi važiavom padvadose, nes vis tik mus vežė lietuviai ūkininkai.
Atvykus į Vilkaviškį prie kareivinių mus, lietuvius nuvedė į vienas kareivines, bolševikus - į kitas. Kareivinėse nors nekūryta, bet dar nebuvo šalta, tik gulėtie tai buvo sukalta gryni narai, jokių šiaudų ar kokio kito minkšto daikto nebuvo, viską atsakė kumštis. Pas mus kokio vyresnio kariškio ar civilio nebuvo, jokio patikrinimo nebuvo, bastėmės tose kareivinėse iš kampo į kampą arba po miestą. Ir mieste be pinigo nebuvo, ką veiktie. Valgytie duodavo vieną kartą į dieną - gaudavom duonos daugiau puskilį, 2 plyteles cukraus, sriubos gerą kaušą. Maisto atsiimti mus vesdavo kariškis, lietuviškas puskarininkis. Iš nuobodulio neturėjom, kur dėtis, be to, kad ir neblogai mus maitino, vis tiek buvom nedavalgę. Iš nuobodulio bolševikai dainuoja „Volga - volga”, o mes dainuojam „Kur Nemunas teka”. Taip čia visą savaitę prasibastę jokio naudingo darbo nepadarėm.
Vieną dieną mus visus, kurie buvom iš Marijampolės (apie 30 žmonių) ir iš Villkaviškio, prie mūs prijungė apie 30 žmonių, žinoma - tokių panašių atsilikėlių, liepė pasiruoštie išvykimui, o kur - nepasakė. Išdavė sausą davinį duonos apie kilogramą, 10 plytelių culraus ir taip visus išvedė į kareivinių aikštelę. Į tą tarpą atvažiavo padvadų ir mus visus susodino į tas padvadas - ūkiškus vežimus (nes iš mūsų nekurie vyrai turėjo čemodanus tad per sunku būtų tuos 6 kilometrus kelio danešti iki geležinkelio stočiai). Dar nemaža, apie 50 žmonių, vyko lietuvių kariškių į stotį. Ir taip mes visi kartu vykom.
Atvykę į stotį mes visi greit sušokom į prekinius vagonus. Už valandėlės mūsų traukinys pajudėjo link Kauno. Aš važiuoju traukiniu savo gyvenime pirmu kart, jaučiuosi lyg su baime, lyg patenkintas, kaip tas traukinys retkarčiais dar skubokai jis traukdavo link Kauno. Važiuojam, bet vis dar nežinom, kur mus veža. Mūsų visų nuotaika prislėgta, kaip kurie iš mūsų vyrų bandė ižtrauktie dainą, bet pritarimo nebuvo ir vėl visi nutilo. Iš Vilkaviškio į Kauną mes važiavom tris valandas, vis stovinėjo stotelėse - matomai kuro neturėjo, tas garvežys puškavo puškavo ir iš vietos nejuda. Pasiekus Kauną mus už poros valandų iš vagonų išlaipino visus civiliais rūbais ir koks tai kariškis, sakė leitenanto laipsniu, surikiavo mus po keturis ir vedė į Žaliakalnį į kareivines, į skyrstymo punktą. Atvykom jau vėlokai, vakarienės mums niekas jokios nedavė, o ką gavom Vilkaviškyje, viską kelyje sutaršėm. Nakvojom ant grynų grindų, nes kokių lovų ar narų nebuvo, be to šiaudų ar ko panašaus irgi nebuvo. Po galva kumštis ar klumpės ar batai, kas juos turėjo, aš tai su klumpėm buvau, o jau rudeniop buvo tai ir naktys nešiltos buvo.
Atsikėlus ryte jau davė duonos puskilį, sukraus dvi plytukes, netoli sekančiose kareivinėse nuėję gavom kavos, vandenio, tik bėda buvo su pasūdais, kaip ir visur, taip ir čia - kas kaip į ką sugebėjo pasiimtie. Aš lyg tai turėjau ant to patyrimo, kaip Vilkaviškyje buvau įsigijęs nuo koncervų nemažą dėžutę, aš ją gražiai apsitvarkiau, apsilyginau, kad kartais su skardos kraštuku neįsipjaučiau lūpos, tad kur tik aš ėjau, ten nešiojausi. Žinoma ir į Kauną atsigabenau, o ji man buvo gerokai pravarti. Taip čia irgi visą savaitę prabuvom. Kurie iš mūsų turėjo pinigų, tai maisto dasipirkdavo, nes moterys atneša bulkučių, papirosų, net užlindę už stalo kortom lošdavo iš ačko (21), o aš tuom tarpu grynas kaip misingis be cento, tai man nelengva buvo, nes kaip aš esu jaunas kaimo bernas tai tas duonos puskilis tik apetitą sužadina, o pavalgyt pilna burna, kad jau pajaustum, nėra ką valgytie.
Taip savaitę mes čia pavargę, pabadavę vėl gaunam po duonos kepaliuką (1 kg.), po 10 plytelių cukraus. Mus iš skirstymo punkto apie 30 žmoių vėl leitenantas tas pats veda į geležinkelio stotį. Stotyje nemažas būrys mūsiškių kareivių buvo. Už valandos mus ir tuos kariškius sulaipino į prekinius vagonus, mus atskirai, kariškius atskirai, mums duoda puskarininkį kaipo vadovą, kuris turi mus pristatytie į tą mums skirtą dalinį, o į kokį ir kur tas dalinys randasi, jisai mums nesako. Už valandėlės tas mūsų traukinys pajudėjo link Vilniaus, tai buvo 1920 metais į pabaigą rugsėjo. Tas mūsų traukinys ėjo gana lėtai, atrodo kuro neturėjo tiek, kiek reikia, o gal ir kitoki trukdymai buvo, kad nuo Kauno iki Lentvario mes vykome daugiau dvi paras. Priartėję prie Lentvario (jau mūsų į Vilnių nevežė, nes buvo kalbos, kad naktį Vilnių lenkai užėmė) mūsų traukinys pakeitė kursą link Varėnos, Daugų, Alytaus - kažkaip mūsų traukinys skubotai smuko nuo Lentvario, nes lenkai mums beveik lipo ant kulnų, net retkarčiais šūviai buvo girdėtie, bet greit pro tą pavojingą zoną prasmokom, net tiems mūsų mašinistams ir kuro pakako, ir garvežys gerai dirbo be sutrikimų, kad nepoilgo mes Alytų pasiekėm. Vykome per seną Nemuno geležinkelio tiltą, atrodė, kad tas tiltas tikrai buvo susenęs, nes važiuojant traukiniui per tą tiltą jisai gerokai girgždėjo. Mes visi iš vagonų išlipom ir perėjom pėsti, traukinys judėdamas pervažiavo tada mes visi gerokai atsidusom.
Kada jau pasiekėm savo Suvalkų kraštą, mums sulipus į vagonus, mūsų traukinys vėl pajudėjo link Šeštokų, Cipliškių - Suvalkų. Iš traukinio mus išlaipino dar nedavažiavus Cipliškių. Mūs vadovas pradėjo ieškoti to mūsų dalinio, į kurį mes buvom vežami, bet veltui, nes ėjom, ėjom iš vieno kaimo į kitą ir vis neradom nė jokio mūsų lietuvių kariško dalinio, o paklausti nėra pas ką, lenkai ūkininkai galvas tik pakrato ir vis rodo tolyn, o kur tas tolyn, iš mūsų neatsirado nė vieno, kuris lenkų kalbą suprastų. Ir taip beklaidžiojant privargom, kojas primušėm, valgio jau dvi paras kaip jokio neturim. Kur pas lenką ūkininką užeini, paprašai susirodydamas ką pavalgyti, tai jis tik galvas ir rankas krato ir vis sako: „Nimaklopci, nic pani” ir panašiai. Paklausi, kur lietuviai - irgi tas pats atsakymas - „Nima pani”. Visur mūs nekentė, tiesiog rodo toliau, ten bagotesni, o valgyt visi be galo norėjom, nes tas vieno kilogramo kepalukas duonos ir 10 plytelių cukraus jau seniai išgaravo, nes jau penkta diena kelionėje. Prievarta iš tų nenaudėlių lenkų imtie ką nors iš maisto kaip ir negarbinga buvo taip elgtis. Tas mūs vadovas vis rūpinosi, kaip mus pristatyti į tą dalinį, o to dalinio dar nerandam, kartais net girdėti šautuvo poškinimai. Eiti į tą pusę, kur šaudymas girdėti rizikinga, nes nurioglysim į lenkų pusę - pakliūsim dar į blogesnę situaciją. Pradėjom tą mūsų vadovą puskarininką kalbinti, kad mus vestų į Seinus, mes girdėję, kad Seinai dar po mūsų pusiai randasi ir ten daugiau ką sužinosime, o gal ir kokio maisto gausime. Tai jisai mūs paklausė šio patarimo ir judėjom nuo Cipliškių link Rytų, į Seinus.
Į Seinus dar mes keliavom nevalgę su nugraužtom kojom apie dvi valandas. Seinus mes pasiekėm jau vėlokai, buvo tamsu, šviesos mieste jokios nedegė, laimė, kad čia mieste mes sutikom pil. lietuviškai kalbantį. Sunki buvo jo tarmė, bet susikalbėjom žodis po žodžio. Mes pirmiausia jo klausėm, kur čia būtų galima pernakvotie. Tas žmogelis pamatęs būrį vyrų greit susigriebė, sako: „Einam, aš jus nuvesiu į kalėjimą, kaip tik ten jis dabar visiškai tuščias, galėsite pernakvotie”. Taip mes nieko nelaukę ir įeinam į tą kalėjimą, nes nuo nuovargio ant kojų vos pastovim. Atkeliavę į tą kalėjimą, apžiūrim - tikrai viena, antra ir trečia kameros tuščios, mes pasirinkom didžiausią… (…)
Vieną kartą bestovint sargybą arklidėse buvau nuvargęs, prisėdau ant šieno, į parytį ėmiau ir užmigau. Iš miego pabudino budintis karininkas, aš griebiausi už šautuvo, o šautuvas pas karininką. Truputį pabarė, pasijuokė, man šautuvą atidavė ir išėjo, o aš vis baiminausi, kada mane šauks bausmės atliktie, kada mane po šautuvu statys ar į dabuklę sodys, bet praėjo tas viskas gerai, manęs nebaudė. Tas mūsų Atsargos batalionas buvo reorganizuotas, perkrikštytas į 10 pėstininkų pulką. Mane pervedė į ūkio kuopą. Ūkio kuopoj man keletą dienų prasistumdžius mane paskyrė kuopos sanitaru. Ant užsiėmimo manęs nevedė, mano darbas buvo gana lengvas: į savaitę kartą man reikdavo apeitie savo kuopos kareivines, paragintie kareivius, kad laikytųsi švaros, tvarkos, parodytie kuopos tvarkdariams, kur apsišluotie, dar mano pareiga - pereiti per kareivines su knyga ir užrašytie, kas nori į ligoninę eitie pas daktarus. Kaip būna tokių, aš su ta knyga prisistatau daktarams, po mano paciento apžiūrėjimo aš vėl tą knygą parnešu į kuopos raštinę ir aš būnu laisvas iki rytojaus, bet deja tas mano dykaduoniškas gyvenimas neilgai tęsėsi.
1921 metais apie rugpjūčio vidurį mūsų pulką iškėlė iš Marijampolės apie Šilavotą netoli Prienų į Pakiauliškių ir kitą kaimą vasaros poilsiui stovyklauti. Mano darbas nepasikeitė, pasiliko tos pačios pareigos. (…)
Kaip tik po šio mūsų įvykio atvyksta iš Kauno iš I-os kavalerijos divizijos ryšių komandos kokie tai aukšto rango karininkai. Mūsų išrikiuoja ir pradėjo šaukti vyrus pavardėm ir vis tris žingsnius pirmyn, pirmyn. Nemaža vyrų iššaukė, jų tarpe ir išgirdau savo pavardę - Dapkūnas Jonas. Tris žingsnius pirmyn aš žengiau, dar po manim keli išėjo pirmyn tris žingsnius. Taip užbaigė mūsų šaukimą. Iš mūsų ir kitų kuopų surinko apie du šimtu vyrų. Na ir po trumpos procedūros atsiskaitymo tik tai teko pasirašytie, kad tą ir kitą mes turime karišką daiktą. Mus visus išrikiavo po keturis ir davė komandą laisvai žengtie į kelią vedantį į Kauną. Buvo apie trys keturios padvados - sutikos mūsų. Vežė, kas ką turėjom - punduką ar čemodanėlį, be to, kuris nepaėjo, kuriam kojas nugraužė - tuos paėmė į vežimą. Visiems kitiems teko pėstuke nužygiuot į Kauną.
Tą dieną pasitaikė gan šilta diena tai ir varginanti buvo. Pasiekę Kauną, Žaliakalnio kavalerijos kareivines, vienose mesinėse nedidelėse kareivinėse buvo įsikūrusi mūsų Divizijos ryšių komanda. Davė vakarienės po gerą kaušą sriubos, sriuba buvo gera, tiršta, mėsiška (…)
Jau tą pirmą dieną mums išdavė balnus, kardą, pikę ir tą dieną, kad būtų viskas nušveista, kad blizgėtų. Antroj dienoj tik atsikėlus 6 val. vedė ant gimnastikos, turninkai ir kita mankšta. Vėl arklių valymas, šėrimas, gyrdymas ir tas varginantis manieže jojimas. Čia ne tik mus, kareivius, vargino, bet ir arklius. Joji ant balno be kilpstaičių, gerai, kuri bėrukė - kaip sakydavom - plaukte plaukia, kuris bėris taip krėsdavo, kad rodos visus tavo vidurius iškrės ir ant kokios skalos tave nudrėbs. Taip būna, kad per tą krėtimą nė kamandos vachmistro ar puskarininko nenugirsti tada per pietus gauni pastovėtie po raštinės langu valandą, o kartais ir dvi po kardu.

Benjamino Mašalaičio pastaba - kalba redaguota minimaliai, išsaugant jos autentiškumą. Skelbiama pirmąkart.

Rodyk draugams

←senesni