BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytauto Kašubos prisiminimai apie kūrybos pradžią Marijampolėje

1985 m. iš jo sesers Marijos Turūtienės nusirašiau tekstą, slaptai atgabentą iš JAV į gimtinę, apie mažai tuo metu Lietuvoje girdėtą jų giminaitį. Skelbiu sutrumpintus Vytauto Kašubos prisiminimus, kuriuose kalbama apie jo gyvenimą Marijampolėje.

“Man buvo kokie devyneri metai. Atsimenu, buvau susirgęs, uždarytas namie (namas Kęstučio gatvėje neišliko - B.M.) ir kurį laiką leidau lovoje. Paįvairinti toms prailgusioms dienoms man davė pieštuką ir popieriaus. Pabandęs piešti, tuoj įsitraukiau, ir tos dienos prabėgo apsivertus popieriais, bepiešiant. Nuo to karto noras piešti taip ir nepraėjo (sesers liudijimu, 1925 m. V. Kašuba nulipdė pirmąją molinę figūrą; manau, kad tai galėjo nutikti dar po trejų metų - B.M.)

“Praslinkus porai metų (1926 - B.M), į Marijampolę dėstyti paišybos buvo atkeltas brolis Vincas, kuris jau buvo baigęs Kauno Meno Mokyklos tapybos klasę. Pastebėjęs mano užsidegimą, brolis nusivesdavo mane į savo namus, kur, paėmęs kokią nors knygą iš savo jau anuomet išsamios meno bibliotekos, imdavo kalbėti apie meną. Netrukus Vincas man atnešė spalvotų pieštukų, pastelės, vandeninių dažų dėžutę. Nejučiomis mokiausi piešti, o bevartydamas brolio knygas, anksti susipažinau su įžymių dailininkų darbais.

Dėjau visas pastangas, kaip išgauti kuo didesnį reljefo efektą. Kai man suėjo 12 metų, brolis galų gale leido dirbti su aliejiniais dažais. Pradėjau su nauju užsidegimu, ir dirbdamas iš gamtos ar paėmęs kokią reprodukciją, vis rinkdavausi formas, kurių reljefiškumas buvo ryškus. Sykį dideliame drobės formate man taip bekopijuojant Murillo paveikslą “Vaikai valgo vynuoges” - buvo tai kaimyno, agronomo Vinco Totoraičio užsakymas - ir besistengiant išgauti vaikučio blauzdos apvalumą, dingtelėjo mintis, kad šios mano pastangos yra betikslės - juk, paėmęs molį, galėčiau lipdyti realias formas.
Atidaviau broliui dažus, ir žinodamas, kad mūsų sodelyje po juodžemiu yra molio klodas, pasiklausęs tėvelio, kur galima kasti, išsikasiau to molio. Išrinkęs didesnius akmenukus ir ten pat pasigavęs varlę, ėmiausi ją lipdyti. Nevalytas ir tinkamai neparuoštas molis man, neprityrusiam “skulptoriui”, sudarė tačiau daug naujų rūpesčių. Tėvelis, tai matydamas, iš žmonių sužinojo, kaip patys galime paruošti molį, ir nuo tada prasidėjo mano skulptūrinis kelias. Nuo tada pradėjau stebėti gamtą, lipdžiau driežliukus, kates, šunis ir visokių augalų lapus. Su laiku įsidrąsinau ir sukūriau tėvelio ir savo portretus, o paskui perėjau net iki mūsų kunigaikščių. Taip darbų formatai vis augo, o čia molis pradėjo trūkinėti, byrėti - ir vėl problemos.
Žinojau, kad yra toks gipsas - medžiaga, su kuria galima atliedinti molyje lipdytus darbus. Marijampolėje gipso pirkti gavau, bet čia niekas nežinojo, kaip jį naudoti skulptūrų liedinimui. Pačiam teko pereiti visus graudžius nepasisekimus, prarandant ne vieną darbą. Ir išlaidų atsirado, nes už gipsą jau reikėjo mokėti, o mano ištekliai greit išsisemdavo.
Atrodė, kad bus paprasčiau drožti iš medžio, kurio aplinkui buvo apstu. Ėjau gal 14-tus metus. Drožiant peiliuku, skiedrų ir pastangų buvo daug, o rezultatai vis ne tokie, kokių norėtųsi. Matydamas mano pastangas, brolis Vincas pažadėjo iš Kauno parvežti man kada medžiui drožti kaltus, ir po kelių mėnesių aš tų kaltų sulaukiau. Atmenu, buvo tik prasidėjusios vasaros atostogos, kai taip įnikau drožti, jog tėveliai pradėjo rūpintis, net barti, kad per anksti pasidarysiu kuprotas, kad reikia pabėgioti.
Užintrigavo mane ir perspektyva, braižyba, šešėlių teorija - ištisas valandas braižydavau išklotinius brėžinius ar spręsdavau braižybinius uždavinius. Dėl to nukentėdavo gimnazijos mokslai. Taip, bet apie tą laiką atsidarė Marijampolėj medžio drožimo mokykla, kurioje mokytoju buvo Petras Vėbra, ką tik mokslus baigęs Čekoslovakijoj. Ton mokyklon įstojęs, baigiau po dviejų metų, praėjęs medžio drožimo kelią: nuo elementarinių pratimų iki natūralaus dydžio medžio skulptūrų. (Teko neretai traukiniu važinėti į Kauną pas baldžių Joną Prapuolenį ir pjaustinėti mozaikas baldams; taip paauglį ėmė vilioti didesnio miesto perspektyvos kelti meistriškumą - B.M.)
Man baigus drožimo mokslus, brolis Vincas rudenį mane palydėjo į Kauną ir pristatė direktoriui Ignui Šlapeliui. Bet direktoriui pasirodė, kad esu dar mažas, kad būtų geriau dar metus palaukti. Ruošiausi meno mokyklai. Bet ramybės man nedavė marmuras. Pradėjau po Marijampolę ieškoti marmuro atplaišų, namo nešti sudužusias marmuro lentas. Pasidariau kažkokius įrankius ir, pasirinkęs gražesnį marmuro gabalą, pradėjau kalti galvutę “Skausmas”. Darbo ėmiausi su visu įkarščiu, tik bekalinėjant apie nosį, ta nosis kažkodėl nukrito. Pradėjau vėl visą galvutę kalti iš naujo, bet kai darbas buvo jau prie pat galo, nosis ir vėl atskilo. Vėl ėmiausi kalti iš naujo, ir šį kartą darbą baigiau sėkmingai, buvau juo visai patenkintas, nors pati galvutė tebuvo tik geros bulvės dydžio. Tie metai (nemažai mokėsi ir pas skulptorių J. Zikarą Kaune - B.M.) taip ir praėjo, bekovojant su techniškomis paslaptimis”.
Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras