BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vilkaviškio dvaras

XVII a. pradžioje Lenkijos - Lietuvos karalius Prienų seniūnu ir Vilkaviškio seniūnu paskyrė būsimą LDK didįjį iždininką Steponą Pacą (1587 - 1640). Jo pastangomis gyvenvietė ėmė augti. 1633 m. seniūno pareigos atiteko dvylikamečiui sūnui Kristupui. Žinant, kad nuo 1645 m.Vilkaviškį valdė LDK kancleris Kristupas Žygimantas Pacas (1621 - 1684), galima manyti, kad jis netrukus čia pasistatė dvarą. Jis buvo studijavęs užsienyje (Krokuvoje, Padujoje ir Perudžoje), sužavėtas puikiais šių miestų pastatais, sumanė panašius pastatyti ir Lietuvoje. 1643 m. grįžo į tėvynę. Parodęs nemenkus sugebėjimus valstybės valdyme, iš Vilkaviškio seniūno buvo pakeltas LDK vėliavininku. Tiesa, pats jaunasis didikas, turbūt, retokai lankėsiVilkaviškyje, nes karaliaus Vladislovo Vazos paprašė, kad šį kraštą nuo 1643 m. administruotų Prienų seniūnas Gotardas Vilhelmas Butleris (apie 1600 - 1661).
Švedų okupacinė valdžia dalijo savo šalininkams pabėgusių priešų ir kitokius dvarus. Taip 1655 m. Ukmergės maršalka Jonas Mieženskis gavo Prienų seniūniją su Vilkaviškio girininkija. Ankstesnieji šeimininkai turėtas valdas atsiėmė tik išvijus švedų kareivius. Istorikas J. Totoraitis, teigia, kad neįvardintame 1660 m. mokesčių sąraše šalia keleto tenutų minimas ir Vilkaviškio tenutas, t.y. didžiajam kunigaikščiui priklausantis dvaras (čia terminas „dvaras” nepavartotas). Tai seniausia data, kurioje užfiksuotas Vilkaviškio dvaro vardas.
Pastarajam mirus (apie 1660 m.), Vilkaviškio seniūno pareigas ėjo Kristupo Paco žmona, prancūzų grafaitė Klara Izabelė Eugenija de Maily Lascaris (Clara Izabelle Eugenie Genevieve de Mailly Lascaris) (1630 - 1685). Jų sūnus, išgyvenęs aštuonerias dienas, mirė. Taigi, neliko kam iš Pacų perimti seniūnijos valdymo.
Kaip tik Pacų valdymo metu daug konkrečiau paminimas Vilkaviškio dvaro vardas - 1679 m. balandžio 7 d. Jono Sobieskio privilegijoje, išleistoje Ponų Tarybai tarpininkaujant ir Vilkaviškio žydų vardu prašant atstovams Markui Hercikovičiui ir Bernotui Jakubovičiui, Vilkaviškio žydų kahalui pasakyta, kad jo nariai privalo mokėti dvarui už posesijas ir namus. Žydai galėjo netrukdomi pasistatyti skerdyklą ir joje pardavinėti bet kokią mėsą, tačiau kiekvienas mėsininkas kasmet dvarui turėjo duoti akmenį (toks svorio matas) lajaus. Iš dokumento sunku suprasti, kam gėralų mokestį mokėjo smuklių savininkai. Žydai tapo pavaldūs ne miesto, o dvaro administracijai; dėl pastarosios ginčytinų sprendimų galėjo apeliuoti į valdovo dvaro teismą. Dokumento tekstas buvo pakartotas 1680 m. Gardino pilies teismo knygose. Ši privilegija žydams 1792 m. pakartotinai įrašyta Kauno žemės teismo knygose. Net XVIII a. pradžios švedų kronikose minima, kad jų kariai Vilkaviškyje ieškojo kažkokios pilies (matyt, dvaro) šeimininkų, kad apgyvendintų aukštus karininkus. Kristupas Pacas mirė 1684 01 10, o jo žmona 1685 03 11, Vilkaviškio seniūnija teko valdyti valdovo taurininkui Dulskiui.
1702 m. Vilkaviškio dvare apsilankė K. Sapiega: čia jo armija susijungė su vienu švedų korpusu ir patraukė į Gardiną. Nepavyko sužinoti, kas per Šiaurės karą šeimininkavo dvare. Po S. Leščinskio pasitraukimo iš karaliaus sosto, Vilkaviškio viršaičiu (vaitu), atsakingu už tvarką mieste, paskyrė Dadzibogą Einoravičių (Dadzibóg Ejnarowicz). Tiesa, neaišku, kiek jis turėjo galių dvarui: jei dvaras buvo be šeimininko, tai pastarajam teko šias valdas saugoti nuo visiško nuniokojimo. 1717 m. pasibaigus Nebyliajam seimui Vilkaviškio seniūnu tapo Mykolas Servantas Kaributas Višnioveckis (1680 - 1744), neseniai grįžęs iš politinio pasitraukimo užsienin ir atsiprašęs karaliaus Augusto Stipriojo. Šiam politikui, netekusiam anksčiau turėtų aukštų pareigų - Vilkaviškis tapo puikia karjeros antrojo starto aikštele.
1730 m. balandžio 15 d. Augustas II suteikė teisę iki gyvos galvos valdyti Vilkaviškio seniūniją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir kariuomenės generalinio regimentoriaus Mykolo Kaributo Višniaveckio žmonai Teklei Radvilaitei Višniaveckai. Privilegijoje pažymima, kad duodami valdyti palivarkai bei miestai, o į valstybės iždą turės mokėti tik kvartos arba donacijosmokestį.
1732 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad tuo metu Vilkaviškio mieste, netoli Kauno gatvės, ėjo ir Dvaro (Zamkowa) gatvė. Tai dar vienas dokumentas, kuriame netiesiogiai minimas Vilkaviškio miesto dvaras. Ta gatvė vingiavo rytine miesto dalimi. Vadinasi, jei jau tuomet buvo tokiu vardu gatvė, tai ne pirmi metai egzistavo ir dvaras. 1738 m. dokumente dar kartą paaiškėja, kad Vilkaviškio seniūnijai sėkmingai vadovavo Vilniaus vaivada, LDK didysis hetmonas Mykolas Servantas Kaributas Višniaveckis. Seniūniją administravo iždo raštininkas Anastazijus Danovskis. Tame dokumente sakoma, kad miestas už turimas krautuvėles ir sklypus dvarui moka 290 auksinų 14 grašių, už dirbamą žemę 400 auksinų, miesto gėrimų mokesčio arenda ir malūnas duoda 1800 auksinų 10 grašių pajamų. Tų metų seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad Vilkaviškio mieste buvo 19 seniūnijai priklausančių dūmų. Paties magdeburginio miesto dūmų skaičius nenurodytas.
Kartais literatūroje tvirtinama, kad šiuolaikiniai dvaro rūmai buvo pastatyti 1744 metais. Nenustatyta, kuo pagrįstas šis teiginys. Jei tai būtų tiesa, tai statybos nuopelnus reikėtų priskirti šiems žmonėms. Galbūt, taip ir buvo, o klasicizmo rūbą pastatas „apsivilko” kiek vėliau.
LDK didysis hetmonas Mykolas Servantas Kaributas Višniaveckis neturėjo sūnų, tai iki 1730 m. buvo neaišku, kas valdys seniūniją ir dvarą. 1745 m. jo našlė, dvaro savininkė Teklė Radvilaitė - Višniaveckienė ištekėjo už Mykolo Sapiegos (1711 - 1760) Po dvejų metų mirė jo žmona ir 1747 (kitais šaltiniais - 1748 m.) vedė trečiąkart - šįkart Aleksandrą Čartorickytę (1730 - 1798), kuriai išrūpino Vilkaviškio seniūnės pareigas. 1760 m. mirė jos vyras, buvęs Vilkaviškio šeimininkas Mykolas Sapiega. Kitais metais Aleksandra Čartorickytė - Sapiegienė ištekėjo už Mykolo Oginskio, tačiau ir toliau iki prūsų okupacijos liko Vilkaviškio seniūne. 1784 m. ji paskutinį kartą dokumentuose įvardijama dvaro savininke. Pagal kitus šaltinius oficialiai šias pareigas perėmė jos vyras, bet realiai niekas nepasikeitė - didikas buvo užsiėmęs globalesniais sumanymais ir nebespėjo būti visose savo valdomose seniūnijose.
1747 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje pažymėta, kad Vilkaviškio mieste buvo kvadratinė turgavietė, jos trijose kraštinėse buvo po 4 sklypus, ketvirtojoje - 3 sklypai, Gardino (9 gyventojai), Varšuvos (28), Žydų mokyklos (19 gyventojų, žydų pirtis ir sinagoga), Kisiniškių (dokumente - Kišeniškių - B.M.; 41 gyventojas), Aukštoji (20), Kauno su skersgatviais (30), Gudelių (26), Dvaro (16 gyventojų). Gyventojų skaičius iliustruoja, kad paskutinioji nebuvo pati mažiausia ir nereikšmingiausia gatvė. Jeigu jau tuomet Dvaro gatvėje gyveno nemažai žmonių, tai galima manyti, kad dvaras stovėjo jau daug metų. 1749 m. vasario 8 d. seniūnijos inventoriuje paminėtos tos pačios gatvės ir turgavietė, kaip ir 1747 m. Pabrėžiama, kad stovėjo dviejų aukštų dvaro rūmai, kurių pagrindinis fasadas buvo atgręžtas į miestą. Tai nereiškia, kad fasadinė dalis “žiūrėjo” į vakarus; galbūt raštininkas rūmų orientaciją nustatė pagal kelius, atvedančius į dvarą. Akivaizdu, kad čia kalbama apie senąjį dviaukštį dvarą, kuris neišliko. Buvo aprašytos miesto ir kaimų gyventojų prievolės LDK kunigaikščiui ir dvarui.
1757 m. Vilkaviškio miesto činšo registre minimos septynios miesto gatvės: Gardino (9 namai), Varšuvos (22), Kisiniškių (54), Aukštoji (27), Kauno (16), Gudelių (31), Pilies (20). Taigi, per dešimt metų šioje gatvėje iškilo du gyvenamieji namai. Suprantama, kad dvaro buvimas trukdė šioje upeliais apribotoje vietovėje plėtotis urbanizacijos procesui.
Pagal 1773 m. gruodžio 26 d. privilegiją Stanislovas Augustas suteikė teisę Vilkaviškio seniūniją, valdomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono, Vilkaviškio seniūno, Mykolo Kazimiero Oginskio (1728 - 1780), iki gyvos galvos valdyti ir jo žmonai (jeigu vyras mirtų) Aleksandrai Čartorickytei-Oginskienei. Tai buvo svarbu, nes didikai neturėjo palikuonių. Deja, taip nutiko, kad Aleksandra mirė dviem metais anksčiau už savo vyrą. Buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karūną rezidavo Slonime, o Vilkaviškyje buvodavo tik tuomet, kai rūpinosi jo pavarde vadinamo kanalo kasimu - buvo siekiama sujungti Juodosios ir Baltijos jūrų upių baseinus. Didikas dar valdė Švėkšnos dvarą ir Sluškų rūmus Vilniuje. 1776 m. sausio 25 d. sudarytame Kauno pavieto padūmės mokesčių mokėtojų sąraše nurodyta, kad Vilkaviškio parapijoje yra vienas Oginskių valdomas Vilkaviškio dvaras, kuriam priklauso tik keturi dūmai.
1782 m. dvarvietėje stovėjo smuklė, kuri per mieste siautėjusius gaisrus sudegė. Jei ne ši nelaimė, tai, galbūt, nieko nesužinotume apie dvaro ansamblio statinius. Rūmai nuo ugnies nenukentėjo, nes buvo mūriniai (išskyrus kai kurias pastato dalis). Spėta išgelbėti ir kitus pastatus. Deja, neišsiaiškinta kiek ir kokių statinių būta.
1784 m. parapijų aprašymuose išvardijamos daugelio dvarų savininkų (ar valdytojų) pavardės; paminimas ir Vilkaviškio dvaras, buvęs už 440 žingsnių nuo bažnyčios, bet nenurodoma jo valdytojo pavardė. Tiesa, istorikai A. Oginskienės, kaip dvaro savininkės, pavardę yra aptikę kitame tų metų dokumente. 1784 m. parapijų aprašymų dokumentas abstrakčiai kalba apie seniūną, t.y. žmogų, kuris ir turėjo rūpintis didžiojo kunigaikščio valda. Lenkų istorikų duomenimis paskutiniuoju Vilkaviškio seniūnu (t.y. iki LDK žlugimo) buvo Vincentas Geištoras, Didvyžių dvaro savininkas. Tai ginčytinas teiginys - A. Oginskienė mirė tik 1798 m. ir turėjo teisę valdyti dvarą. Galbūt, tos teisės neteko, bet mums trūksta duomenų tai patvirtinti, ar paneigti. 1791 m. Vilkaviškis iš Kauno apskrities perėjo į naujai sukurtą Prienų apskritį, tačiau valdymo forma nesikeitė.
Dabar yra išlikęs jau ne pirmasis, ir gal net ne Mykolo Kazimiero Oginskio statytas dvaras, kurio valdymo metu į Lietuvą atkeliavo klasicizmo stilius: mūrinis (mažesnė dalis - medinė) simetriškos formos rūmų fasadas išsiskiria trikampiu frontonu ir keturiomis kolonomis. 1795 - 1800 metais parengtame ir išleistame Naujosios Rytų Prūsijos kariniame žemėlapyje aiškiai matyti, kad didžiausias dvaro statinys buvo U raidės formos ir kiemas atsivėrė į šiaurės pusę. Kitaip kalbant, tai buvo visai kitas statinys, negu jį matome dabar; jis stovėjo šiek tiek į pietvakarius nuo dabartinių rūmų. Žemėlapyje, atkartotame ir 1807 m., matome ir dabartinių rūmų šiaurinį galą, nesujungtą su minėtu U formos pastatu. Taigi, tampa visai neaišku, kuomet buvo suformuoti dabartiniai rūmai - Napoleono laikais tokių statybų negalėjo vykti. Vadinasi, jie buvo gerokai perstatomi prūsmečiu ir ne anksčiau negu rūmus išmatavo ir žemėlapyje pažymėjo prūsų kartografijos specialistai. Rekonstrukcijos metu turėjo būti nugriauta vakarinė ir pietinės senesnių rūmų dalys, o rytinė sujungta su šiauriau stovėjusiu pastatu. Statinių sujungimą paslėpė keturių apvalių kolonų klasicistinis portikas su trikampiu frontonu. Taip statinys tapo asimetrišku ir orientuotu beveik šiaurės - pietų kryptimi. Iš prancūzų kariškių. 1812 m. birželį gyvenusių Vilkaviškyje, prisiminimų aiškėja, kad pagrindiniai dvaro rūmai netiko gyvenimui, nes jie dar nebuvo baigti statyti (ar rekonstruoti). Labiausiai tikėtina, kad rūmai įgavo dabartinius kontūrus jau gerokai po Napoleono karų.
Dėl Šeimenos ir Vilkaujos santakoje esančio pusiasalio mažų matmenų parke skendinti dvaro sodyba užėmė netaisyklingos formos teritoriją. Matyt, XVIII a. II pusėje ji buvo dar mažesnė (dėl didesnio upelių vandens užlieto ploto) - dabar užima 4 ha plotą. Klaidingai literatūroje parkas pateikiamas kaip nesenas - 1812 m. jame augo tikslingai pasodinti ne pirmos jaunystės medžiai. B.Kvik¬lio lei¬di¬ny¬je yra iliustracija, kurioje užfiksuotos se¬nos tuo¬pos, dar me¬nan¬čios Na¬po¬leo¬no lai¬kus.
Per 1794 m. sukilimą dvare slapstėsi vienas iš aukščiausių vadų generolas Antanas Chlevinskas (1750 - 1800), kuris neblogai sutarė su prūsų valdžia, tačiau buvo suimtas
pačios sukilėlių vadovybės ir areštuotas. Iš jo sūnaus, švietimo ir kultūros mecenato, Mykolo Chlevinskio (1793 - 1831), prisiminimų ir jo caro valdžios tardymo protokolų, paaiškėja, kai kurios detalės apie Vilkaviškio dvarą. Pasirodo, kad 1794 m. rugpjūtį ir rugsėjį dvarvietėje būta „judančio” tiltelio per Vilkaują. Jo tėvas skundėsi, kad „ištuštintoje” dvaro bibliotekoje beveik nebuvo knygų, tai teko vartyti tas pačias. Beje, kelios knygos su Vilkaviškio dvaro žymekliais buvo rastos per 1923 metų kratą Chlevinskių valdytame Gėluvos dvare; Mykolas Chlevinskis priklausė slaptai švietėjiškai masonų ložei „Uolusis lietuvis”. Tadas Kosčiuška pasigailėjo prastai sukilėlių būriui vadovavusio ir nebaudė mirties bausme. Deja, daugelis Oginskių nebuvo tarp tų „gerųjų” dvarininkų, tai abejotina, kad jie sugrįžo į dvarą; jie ir taip turėjo nemažai ūkių, kuriuose galėjo ramiai sekti įvykius. Jau vien Mykolo Kleopo Oginskio pavardės paminėjimas kėlė prancūzams įsiūtį. O jei tikėtume teigimu, kad po Oginskių seniūniją valdė Geištorai, tai šiuos pasvarstymus derėtų ir baigti.
Prūsai iš visų LDK didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojų atėmė teisę valdyti šiuos ūkius ir paskyrė savo administratorius. Miestiečių reikalus tvarkė naujai paskirtas burmistras Wielskopfas. 800 m. miestas dvarui mokėjo 425 talerius 30 grašių mokesčių. Vadinasi, dvaro įtaka miestui ne tik nesumenko, bet ir išaugo.
Prūsų sudarytame žemėlapyje matyti, kad apie 1800 m. dvarvietėje stovėjo 15 statinių ir du sargybinių postai, „parimę” prie tiltelio per Vilkaują. Į dvarvietės pusiasalį patekti buvo galima per du Šeimenos tiltelius ir vieną Vilkaujos tiltelį. Dar vienas tiltelis buvo žemiau šių upių santakos. Seniūno namas stovėjo į šiaurės rytus nuo rūmų pastato, visai netoli tiltelio per Vilkaują. Miestiečiai, atvykę į dvarą, pirmiausia kairėje pusėje pamatydavo šį statinį. Būtent jame 1812 metų birželį ir apsigyveno imperatorius. Šiandien sunku įsivaizduoti tą vietovę, nes abu upeliai užėmė daug platesnę teritoriją. Tik ką susijungusius upelių vandenis pasitikdavo užtvanka, nurodyta ir 1784 m. parapijų aprašyme. Lieka tik neaišku, ar dvaro malūnas stovėjo šioje užtvankoje, ar šiek tiek aukščiau - ant Šeimenos, prie tiltelio.
1807 - 1808 metais Napoleono kodeksas „iškraipė” nusistovėjusius santykius tarp dvarininkų ir baudžiauninkų; pastarieji įgijo „judėjimo” laisvę ir galėjo samdytis dirbti pas kitą dvarininką ar savarankiškai ūkininkauti. Prancūzų administracija, jau prieš ruošiantis žygiui į Rusiją, ėmė ieškoti sąjungininkų ir lietuvių bei lenkų dvarininkų tarpe. Kai kurie dvarininkai netgi atgavo dvarus.
Europos užkariautojas savo 250 tūkstančių karių į Vilkaviškį įvedė birželio 21 dieną ir, paprašęs Vilkaviškio ekonomijos valdytojo Andrejaus Babeckio, įkūrė stovyklą labiausiai tam tinkamoje (buvo daug didelių neužstatytų plotų) rytinėje miesto dalyje.
Kunigas Bonaventūras Butkevičius (1794 - 1871) savo prisiminimuose užfiksavo Napoleono atvykimą į Vilkaviškį. Tuo metu jis buvo atostogaujantis Seinų licėjaus moksleivis. Tuos įvykius aprašė, kai 1861 - 1864 metais ėjo Vilkaviškio klebono pareigas. Sukilimui pralaimint paliko Vilkaviškį ir apsigyveno Varšuvoje, kur buvo vietinės rusų administracijos informatoriumi apie Seinų vyskupijos bažnytinius reikalus ir apie politinį tos vyskupijos kunigų ištikimumą. Seinų vyskupija pareikalavo, kad B. Butkevičius grįžtų į Vilkaviškį. Prisiminimus užrašė lenkiškai, o išverstus spausdino rusiškoje spaudoje. Ištrauka apie “Napoleono žygiavimą per Lietuvą 1812 metais” buvo publikuota 1921 m.„Mūsų žinyne”.
B. Butkevičius rašė: ,,Saulei sėdant toje pusėje, iš kur turėjo atvykti Napoleonas, mes pastebėjome dulkių stulpą ir išgirdome trimito garsą, šaukiantį duoti kelią imperatoriui. Ir iš tiesų, praslinkus kelioms minutėms, vežimėlyje, pakinkytame vienu arkliu, kurį pats valdė, pasirodė Napoleonas (…). Karvedys buvo „apsivilkęs raitųjų šaulių pulko mundiru, trumpa smėlio spalvos miline ir trikampe kepure”. Imperatoriaus veide, nors ir apdengtam dulkėmis, buvo galima pastebėti nuovargį ir nerimą. Jo blogas ūpas pavirto didžiausia rūstybe, kada Vilkaviškyje sužinojo, kad ne tiktai kariuomenė, bet netgi jo gvardija neturi reikalingiausio maisto. „Visą naktį jis nemiegojo ir neleido miegoti kitiems, nes visi turėjo rūpintis įrengti krosnis duonai kepti. Dėl tos priežasties kariuomenė Vilkaviškyje pasiliko dar keturias dienas, ir karas Rusijai buvo paskelbtas keturiomis dienomis vėliau. Visą tą laiką Napoleonas šnekučiavosi su kareiviais, įsakė jiems išduoti po dvigubą porciją maisto ir vyno”.
Imperatorius labai supyko, kai sužinojo, kad jo armija miestelyje ir jo apylinkėse negauna duonos ir kitų būtinų produktų. Didžiąją klėtį greitai pertvarkė į duonos kepyklą - pastatė krosnis ir kaminus. Pakurti krosnims duonai kepti buvo nuplėšyti šiaudiniai miestiečių namų stogai. Pats nemiegojo visą naktį, kol nebuvo iškeptas reikiamas kiekis duonos. Manoma, kad susirūpinimas tiekimo problemomis ir sulaikė Napoleoną Vilkaviškyje ilgesniam laikui. Per visą buvimo Vilkaviškyje laiką Napoleono kariuomenės karininkai už prekes gyventojams mokėjo aukso pinigais, tačiau eiliniai kariai savo elgesiu nesiskyrė nuo eilinių plėšikų. Tikėtina, kad tai buvo didžiausias kada nors dabartinėje Lietuvos teritorijoje, vienoje vietoje sutelktas karinis kontingentas.
A. Polujanskis teigia, kad imperatorius įsikūrė viename dvaro pastate, o aukščiausi karininkai užėmė kitus dvaro ar miestiečių namus. Neapolio karalius Joachimas Muratas apsistojo klebonijoje, o Italijos vicekaralius Eugenijus Boharne - vienintelio miesto gydytojo namuose. Tikėtina, kad didysis karvedys įsikūrė ne pagrindiniuose rūmuose, o „didžiuliame mediniame pastate, seniai pastatytame seniūnui gyventi ant Vilkaujos upės kranto”. Vadinasi, kalbama ne apie didžiuosius rūmus, kurie stovėjo arčiau Šeimenos upės. A. Polujanskis šiuos duomenis surinko ne tik iš vilkaviškiečių pasakojimų, bet ir perskaitęs prancūzų karvedžių dienoraščius bei prisiminimus. Juose pažymima, kad kiti dvaro statiniai taip pat buvo tinkamai sutvarkyti ir išpuošti. Per visą buvimo Vilkaviškyje laiką Napoleono kariuomenė už prekes gyventojams mokėjo aukso pinigais.
Įėjimas į imperatoriaus namo erdvų prieškambarį buvo iš vakarų pusės. Toliau - didžioji salė. Ir Napoleono namas turėjo daug įvairių patalpų - kitame kambaryje už salės buvo miegamasis, kurioje stovėjo kuklūs baldai. Metalinis stalelis, aptrauktas žalios spalvos audiniu, tapo svarbių sukurtų dekretų liudininku. Ant jo Napoleonas pasirašė atsišaukimą, kurį birželio 21 d. kariuomenės štabo viršininkas, maršalas Lui Aleksandras Bertje perskaitė kariams - taip Europos užkariautojai paskelbė karą Rusijai.
Namas, kuriame gyveno imperatorius, neišliko. „Gaila, bet neliko ir jo piešinio” - apgailestauja A. Polujanskis. Minėtas stalelis apie XIX a. viduryje stovėjo pas Rutkiškių dvaro (į šiaurės vakarus nuo Alvito) savininką Galerą. Beje, prie šio stalo gimė ir daugiau reikšmingų sumanymų. 1860 m. rugpjūčio 13 d. Rutkiškių dvare, susirinko sukilimo ruošimo komitetas, kuris tuo metu sprendė finansinius pasiruošimo klausimus. Šiame pasitarime dalyvavo Rementiškių, Kataučiznos, Šiaudiniškių ir Simanėliškių dvarininkai.
Paskutinį kartą šio stalelio buvimas Rutkiškėse pas Henriką Galerą paminėtas 1908 m. „Suvalkų gubernijos atmintinoje knygelėje”. Ten taip pat pasakyta, kad stalelis yra vienintelis Napoleono buvimo Vilkaviškio majoratiniame dvare liudininkas: seniai neliko medinio, buvusio seniūno namo. Kadangi iki 1909 m. keitėsi Rutkiškių dvaro savininkas - juo tapo Boleslovas Čachovskis (1899 m. dar buvo Henrikas Galeras), tai ir baldai bei kiti daiktai iškeliavo į kitus Galerų giminei priklausiusius Vilkaviškio krašto dvarus (pvz. Galioriškes, Rasius). Šio istorinio stalo likimas nėra aiškus.
Imperatorius Napoleonas, pagyvenęs keturias dienas, 23 dienos ankstyvą rytą, patraukė į Kauną, pažadėjęs, jei laimės karą prieš Rusijos imperiją, Vilkaviškį padarysiąs mažuoju Paryžiumi.
Nekonkrečiai apie tuos įvykius rašo rašytojas L. Tolstojus. Literatūroje vyrauja klaidinga nuomonė, kad imperatorius buvo įsikūręs pagrindiniuose dvaro rūmuose - jis gyvenimui pasirinko nuošalesnį dvaro kampelį. Neįtikėtina, kad jis nakvojo palapinėje - apie tai irgi užsimenama. Kol Napoleonui sekėsi kariauti, tol jis apsistodavo stacionariuose pastatuose. Ir visaip vengė dvarininkų, iš kurių atėmė baudžiauninkus, artimos draugystės ir juo labiau nakvynės jų dvaruose.
Niekur prisiminimuose nepatvirtinama, kad karštomis birželio dienomis didysis užkariautojas sėdėjo po aukšta ir plačia trijų kamienų liepa, įamžinta legendomis pagrįstame atviruke. Liudininkas B. Butkevičius mini, jog imperatorius neretai slėpėsi tankių topolių pavėsyje; apie jokią išskirtinės formos liepą nekalbama. Už kelioninio karo stalo sėdėjo ilgametis imperatoriaus palydovas Bertje, kuris keliavo su kilnojamąja biblioteka ir dėžėmis prikrautomis dekretų bei žemėlapių. Jis valdovą suprato iš pusės žodžio ir ant stalo laiku paskleisdavo reikalingus žemėlapius. Štabo viršininko smulkmeniškumas, pedantiškas kruopštumas atsispindėjo ne tik elgesyje su maršalais ir generolais, bet ir jo kruopščiai pildytuose dienoraščiuose, kurie leidžia geriau suprasti to meto įvykius.
Legendomis grindžiamą akmeninį „baldą” buvo galima matyti lietuviškame atviruke, išleistame apie 1912 m., matyt, siekiant paminėti imperatoriaus „viešnagės” šimtąsias metines. Stalas - girnapusė užfiksuotas ir 1934 m. atviruke, turbūt, sukurtu minėtos nuotraukos pagrindu. Pokariu akmuo skilo, įklimpo giliau į žemę, apsinešė dumblo sluoksniu (toje aikštėje vyko įvairūs mitingai) ir, nepatikrintais duomenimis, jau skilęs buvo išgabentas į vieno apsukruolio valdas. Šis stalas - girnapusė turėjo kieme atsirasti po Napoleono žygio, nes 1812 m. malūnas dar malė. Sunku patikėti, kad kažkas girnapusę atitempė iš kokio nors kito tolimesnio dvaro. Tokių girnapusės panaudojimo pavyzdžių, praktikuotų tais laikais, neteko girdėti. Šią gražią pasaką sekti paliksime romantikams.
Didysis karvedys prognozavo, kad su Rusijos armija teks susidurti netoli Kauno, todėl Vilkaviškyje planavo statyti didžiulę ligoninę, kurioje būtų gydomi sužeisti kariai. Jis apžiūrėjo dvaro teritorija ir gydyklos statybai skyrė 2 milijonus 300 tūkstančių aukso zlotų. Kadangi didesnio mūšio neįvyko, tai pasikeitė ir planai. Po Napoleono karų dvaras atiteko vienam caro armijos generolui.
Apie gyvenimą dvare carizmo metais daug duomenų neaptikta. Prasidėjus 1830 m. sukilimui Vilkaviškio pakraščių valstiečiai nesuprato jo reikšmės, laisvės kare nenorėjo tarnauti dvarininkams. Tų metų gruodžio pabaigoje Vilkaviškyje, paskelbus šaukimą į sukilėlių gretas, ne tik nėjo savanoriais, bet ir užpuolė karininkus bei kareivius, atvykusius rinkti naujokų. Nors keli valstiečiai ir buvo suimti bei patalpinti dvaro ledainėje, bet dvarininkų vadovaujami sukilėliai nieko nelaimėjo, o suimtuosius teko apleisti į laisvę. Nepavyko išsiaiškinti, kaip dalyvavimas ar rėmimas sukilėlių atsiliepė pačiam dvarininkui (ar dvaro valdytojui).
1830 m. rugpjūčio 23 d. dvaro teritorijoje sukilėliams, vadovaujamiems Augustavo vaivadijos kariuomenės vado T. Mirskio, vos pavyko išvengti susirėmimo su gerai ginkluota caro kariuomene, specialiai pasiųsta iš Kauno. Iš čia sukilėliai, berods išgriovę užtvanką ir išardę malūną, nužygiavo į Augustavą. Rugsėjo 10 d. Vilkaviškyje apsistojo pakankamai nemaži Jeržeckio ir Galeros (dar Golerio) kariniai daliniai. Jie nelaukė, kol priešas priartės prie miesto, ir anuos užpuolė kažkur Kazlų Rūdos miškuose. Atrodo, kad taip ir baigėsi sukilėlių pasirodymas Vilkaviškio mieste bei dvare.
„Pilkuoju” laikotarpiu reikėtų laikyti metus tarp dviejų sukilimų - nežinoma, ką caras paskyrė tvarkyti majoratinį dvarą. To laikmečio dvaro planų išlikimas viename Lietuvos archyve, galbūt, atskleis daugiau faktų.
Dar sovietmečiu vilkaviškiečiai prisiminė, kad spaudos draudimo metais dvare gyveno kažkoks rusų generolas, o po mirties turtai atiteko jo šeimininkei ir sugyventinei Magdelenai. Pasirodo, kad vilkaviškius atmintis šiek tiek paklaidino: šios moters tikrasis vardas buvo Marija, o antrasis Magdelena. Mes nežinome, kada ji tapo įvairių valdų šeimininke, bet, matydami jų gausą, negalime tvirtinti, kad ji buvo kilusi iš nekilmingų asmenų tarpo. Galbūt, tuos turtus įgijos vedybų keliu. O ištekėjo ji jau už caro armijos generolo Aleksandro Minkvico, Vilkaviškio majoratiniame dvare įsikūrusio po 1863 - 1864 metų sukilimo.
Trumpai paminėsime jo biografiją. Gimė 1816 (kai kur 1817 m.) Estijoje, vienoje saloje, pastoriaus Fiodoro šeimoje. Visą gyvenimą išliko evangeliku liuteronu. Baigęs karo inžinieriaus mokslus, greitai kilo karinėje karjeroje ir, būdamas 31 metų, tapo pulkininku. Nuo 1862 m. tarnavo dabartinėje Lenkijoje, o po metų dalyvavo slopinant sukilimą. Už šiuos kruvinus nuopelnus ir gavo valdyti kelis majoratinius dvarus. 1868 m. pasiekė karinės tarnybos viršūnę - tapo generolu - adjutantu. Buvo išrinktas evangelikų Augsburgo konsistorijos Lenkijos prezidentu. 1873 - 1877 m. ėjo Varšuvos karinės apygardos vado pavaduotojo pareigas. Būtent 1877 m. jį dvarvietėje aplankė rūsų istorikai, besidomėję karais su Napoleonu. A. Minkvicas, ir jo brolio Juliaus sūnus, taip pat aukšto rango kariškis, patvirtino, kad tikrai šiame dvare Napoleonas buvo apsistojęs ir paskelbė karą Rusijai. Deja, jie negalėjo svečiams parodyti kokių nors konkretesnių dalykų, patvirtinančių šio užkariautojo apsilankymą. Karininkas ir dvarininkas mirė 1882 m.
1877 m. dvarui priklausė 6 pastatai, kuriuose gyveno 47 vyrai ir 46 moterys. Po generolo - adjutanto mirties dvarą valdė jo našlė Konstancija Minkvic, Fiodoro dukra. Kurį laiką dvare gyveno ir dar vienas senelis rusas, berods minėto karininko brolis Julius.
1884 metais dvaro sodyboje stovėjo 1 medinis ir 4 mūriniai namai. Taigi, vienu pastatu sumažėjo. 1890 m. dvarui priklausė 1499 margai žemės: 1280 - dirbamos, 150 - pievų ir nė vieno margo - miško. Tuo metu dvare gyveno net 14 užsieniečių. Statinių skaičius - toks pats kaip ir 1884 metais.
Yra žinoma, kad XIX a. pabaigoje dvaro teritorijoje stovėjo spirito varykla ir keli gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 93 gyventojai. 1899 m. majoratiniame dvare, turinčiame 1870 margų žemės, 147 arklius, 392 stambius ir 190 smulkių gyvulių, savininke užregistruota Marija Minkvic, Juliaus Minkvico dukra - jai minėtas gerolas buvo dėdė.
1901 m. statistika pateikia „liūdnus” skaičius: sodyboje gyveno du vyrai ir dvi moterys (deja, jų pavardės nenurodomos). Tuo metu liko tik vienas medinis ir vienas mūrinis namas - du mediniai namai per palyginus trumpą laikotarpį - 16 metų - dėl kažkokių priežasčių išnyko. Pagrindinė dvarvietė išsiteko ant 6 margų žemės. Kitose dvaro valdose (iš 1499 margų - 1281 buvo dirbami) gyveno 50 vyrų ir 46 moterys. Tiesa, „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje” pateikiama šiek tiek „linksmesnė” 1901 m. statistika: 6 „kiemai” ir 248 gyventojai.
Kai 1903 m. surašė majoratinio dvaro turtus, tai aptiko 5838 margus žemės (priskaičiuoti ir keli palivarkai ar dvareliai: Pūstapėdžiai, Juodasis Dvaras, Karaliai, Alksnėnai, Būdziškiai ir miško valdos - Konstancija, Fiodorovas, Minkvicovas (miško valdų pavadinimai yra susiję su Minkvicų giminės pavardėmis ir vardais). Matyt, iš vieno miško valdų į dvarą vedybų keliu atėjo ir Marija Minkvic, Julijaus (Julijono) duktė, kuri nurodoma dvaro savininke. Šiose „pareigose” ji išliko ir 1909 metais. Tiesa, painiavos įneša laikraštyje „Žarija” (1908 m., Nr.12) paskelbta žinutė, apie dvaro savininko La Brieur (La Bruyre) kivirčą su nepatenkintais valstiečiais Lietuvninku ir Svirkumi. Yra žinoma, kad šie prancūzai valdė Guzelių ir Tadzino dvarus, todėl tikėtina, kad korespondentai siųsdami žinutę, ją surašė netiksliai.
Pirmojo pasaulinio karo metais dvare gyveno vokiečių kareiviai. 1922 m. dvaro rūmų būklė buvo tragiška: pro kiaurą stogą lašėjo vanduo, braškėjo sienos. Prastą kumetynų būklę aprašė „Socialdemokratas”( 1922 m. rugpjūčio 17 d.): „Vilkaviškio dvaro butai labai blogi. Stogai kiauri, lubų balkiai supuvę. Laike lietaus nėra kur su lova pasidėti, vanduo varva per stogus, per sienas”.
Iki tol valstybinio dvaro statusą turėjusį ūkį valdžia 1923 m. dvylikos metų laikotarpiui išnuomavo dvylikos asmenų grupei iš Kauno. Šiai kompanijai atstovavo ir įtakingas pareigūnas, Žemės ūkio ministerijos darbuotojas V. Kriaučiūnas. Ta draugija ūkį tvarkytoju paskyrė vietinį gyventoją Budrį, kuris ūkininkavo gana prastai, nes nemokėjo sutarti su samdiniais. Ūkvedžiu ir toliau išliko nusenęs žmogus Valiukevičius.
Buvo ir kitaip manančių žmonių: susiformavo grupelė aktyvistų, kurie planavo dvare atidaryti Suvalkijos žemės ūkio mokyklą. 1923 m. sausio mėnesio viename „Lietuvos” laikraščio numeryje rašė: „Ten yra didelis gyvenamasis namas, arti Vilkaviškio miestas. (…) Dvare vedamas pavyzdingas kiaulių ūkis. Prie dvaro yra likę neišnuomoti 40 margų žemės, kuri tiktų mokyklai. (…) Galima spėti, kad nuomininkai ne tiktai neturės nieko prieš sakytos mokyklos įrengimą, bet parems ją”.
1925 - 1926 m. dalijant Vilkaviškio dvaro žemes „Žiburio” gimnazijai teko du hektarai. Galbūt, net anksčiau dvarą (o tikriausiai, tik jo dalį) nupirko kunigas, Kybartų gimnazijos direktorius Pijus Karalius (1887 - 1955). Kadangi direktoriumi dirbo 1923 - 1937 m., tai ir šią prekybinę operaciją atliko tuomet. Spėjama, kad jis pinigų gavo rinkdamas aukas Amerikoje. Lietuvos ateitininkams pasiryžus įsigyti buveinę, keli kunigai 1925 m. išvyko į JAV rinkti aukas. Vien P. Karalius ateitininkų namų statybai skyrė du tūkstančius dolerių. 1926 m. vasarą Lietuvos vyriausybė dvarą perleido Vilkaviškio vyskupijos kurijai, kurioje gyveno ir vyskupai.
Kiti, rašantys apie Vilkaviškį, tvirtina, kad pati vyskupija pirko dvaro pastatus. Matyt, ir vieni, ir kiti yra savaip teisūs, nes kunigas P. Karalius buvo artimai susijęs su vyskupijos kurijos gyvenimu. 1930 m. atidarius Vilkaviškyje kunigų seminariją, P. Karalius tapo jos prokuroru. Taigi, kunigams atiteko dvaro statiniai ir 80 ha žemės. Jie iš naujakurių atėmė tvartus ir planavo patys ūkininkauti.
Apie dvaro pertvarkymą savaitraštis „Šaltinis” (1926 m. rugsėjo 30 d.) rašė: „Padarius remontą vadinamiems Napoleono namams, iš Marijampolės persikėlė čia vyskupai, kurie tuose rūmuose apsigyvena”.
Tarpukariu dvaro parkas buvo pertvarkytas į viešai naudojamą miesto sodą - tam buvo paimti 3 ha, kuriuose įrengė sporto aikšteles, pasivaikščiojimo takus, o upėje ir naujai iškastuose vandens telkiniuose - maudynes. Be natūraliai užaugusių dre¬bu¬lių, kle¬vų, lie¬pų, ber¬žų, ąžuo¬lų, uo¬sių buvo pasodinti atvežtiniai kaš¬to¬nai, ro¬bi¬ni¬jos, di¬džia-la¬pės lie¬pos, ka¬zo¬ki¬niai ka¬da¬giai, gru¬pės eu¬ro¬pi¬nių mau¬me¬džių, dy¬gių¬jų si¬dab¬ri¬nės for-mos eg¬lių. Iš re¬tes¬nių medžių, sulaukusių ir sovietmečio, paminėtini di¬džio¬ji po¬cū¬gė ir po¬pier¬žie¬vis ber¬žas. Buvo iškirsti sausuoliai.
1940 m. vykdant sovietinę žemės reformą, dvarą likvidavo. 1942 m. vokiečiai dvaro klojime įrengė Raudonosios armijos belaisvių stovyklą. Vokiečiai grąžino tik vyskupo rūmus (t.y. buvusio dvaro rūmus), kuriuose iki 1944 m. vasaros veikė seminarija. Grįžus Raudonajai armijai, vyskupas A. Karosas pasitraukė į Šunskus, o seminaristai - išsivaikščiojo. Karui baigiantis, dvaras liko tuščias. Po karo jame įsikūrė tarybinio ūkio administracija. Sovietmečiu dvarą pavertė bendrabučiu, kuriame kai kurie gyventojai vėliau ir įsigijo patalpas. Išliko dviejų aukštų mūriniai rūmai, mažasis bei didysis kumetynai, parko fragmentai.

Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras