BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užnemunės dvarai mena garsius politikus

Užnemunės ūkinio ir kultūrinio gyvenimo centrai - dvarai - domino ir pasaulyje išgarsėjusius politikus ir lietuvius, aktyviai dalyvavusius visuomeniniame politiniame gyvenime. Vieni iš jų į mūsų kraštą atėjo kaip užkariautojai, kiti ūkius paveldėjo iš tėvų ar paprasčiausiai nusipirko. Garsūs žmonės čia ir gyveno labai skirtinga laiką - vieni pasitenkino keliomis dienomis, o kiti praleido dešimtmečius. Per pastaruosius kelis šimtus metų Sūduvos dvaruose gyveno ar lankėsi trys imperatoriai, jų artimi giminaičiai, vienas būsimas prezidentas, du Nepriklausomybės Akto signatarai, keletas Nepriklausomos Lietuvos Seimo narių ir ministrų. Apžvelgiu šių žmonių epizodišką pasirodymą ar sėslų gyvenimą, pagal galimybes atsižvelgdamas ir chronologiškumą.
Manoma, kad būsimo Šiaudiniškių dvaro teritorijoje, 1380 m. gegužės 31 d. tarp LDK kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės buvo sudaryta garsioji Dovydiškių sutartis. Lenkų istorikas A. Prochaska Dovydiškes ar Daudiškes tapatina su Šiaudiniškių kaimu. Beje, žinoma, kad Dovydiškėse (Šiaudiniškėse - ?) lankėsi ir LDK didysis kunigaikštis Kęstutis. Matyt, čia būta pilies. Kryžiuočių pilis, galbūt, stovėjo netoli - Šūkliuose. Prūsijos kronikos „Scriptores Rerum Prussicarum” vienas iš leidėjų Theodor Hirsch (1806 - 1881) XIX a. trečiame ketvirtyje spėjo, kad toji vietovė galėjusi būti kelyje iš Įsručio į Kauną, į Šiaurės rytus nuo Virbalio, kur dabar yra Šiaudiniškių gyvenvietė. Kai kurie istorikai šią sutartį tiesiog vadina Šiaudiniškės sutartimi.
Kidulių dvare 1807 m. vasarą lankėsi Prūsijos karalius Fridrichas Vilchelmas III (1770 - 1840) - po Tilžės taikos sudarymo jis didelio pasirinkimo neturėjo (į Kidulius atvykdavo iš savo laikinos rezidencijos Klaipėdoje). Jis iki vidurnakčio sėdėdavo mažame dvaro kambarėlyje prie lango ir nostalgiškai spoksodavo į pasroviui plaukiančius ar Jurbarko uoste stovinčius laivus. Kartais jo gyvenimą paįvairindavo prabangiu keltu atplaukiantis Rusijos caras Aleksandras I; tuomet jie vaikštinėdavo parko alėjomis ir nelinksmai kalbėdavosi.
Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad 1807 m. Kvietiškio dvare apsistojo Napoleono armijos maršalas M. Nėjus (Michel Ney). Jei taip iš tikrųjų ir buvo, tai maršalas dvare viešėjo labai trumpai - tais metais jis dalyvavo toli nuo Lietuvos vykusiuose mūšiuose, o Marijampolėje galėjo lankytis tik birželio - liepos mėnesiais.

Europos užkariautojas Napoleonas Bonapartas savo 250 tūkstančių karių į Vilkaviškį įvedė birželio 19 d. (dar yra nurodomos 21 ir 22 d., bet jos abejotinos) ir, paprašęs Vilkaviškio ekonomijos valdytojo Babeckio, įkūrė stovyklą labiausiai tam tinkamoje (buvo daug didelių neužstatytų plotų) rytinėje miesto dalyje, Vilkaviškio dvaro laukuose. Kunigas Bonaventūras Butkevičius (1794 - 1871) savo prisiminimuose užfiksavo Napoleono atvykimą į Vilkaviškį.
A. Polujanskis teigia, kad imperatorius įsikūrė viename dvaro pastate, o aukščiausi karininkai užėmė kitus dvaro ar miestiečių namus. Neapolio karalius Joachimas Muratas apsistojo klebonijoje, o Italijos vicekaralius Eugenijus Boharne - vienintelio miesto gydytojo namuose. Tikėtina, kad didysis karvedys įsikūrė ne pagrindiniuose rūmuose, o „didžiuliame mediniame pastate, seniai pastatytame seniūnui gyventi ant Vilkaujos upės kranto”. Vadinasi, kalbama ne apie didžiuosius rūmus, kurie stovėjo arčiau Šeimenos upės. A. Polujanskis šiuos duomenis surinko ne tik iš vilkaviškiečių pasakojimų, bet ir perskaitęs prancūzų karvedžių dienoraščius bei prisiminimus. Juose pažymima, kad kiti dvaro statiniai taip pat buvo tinkamai sutvarkyti ir išpuošti. Per visą buvimo Vilkaviškyje laiką Napoleono kariuomenė už prekes gyventojams mokėjo aukso pinigais.
Įėjimas į imperatoriaus namo erdvų prieškambarį buvo iš vakarų pusės. Toliau - didžioji salė. Ir Napoleono namas turėjo daug įvairių patalpų - kitame kambaryje už salės buvo miegamasis, kurioje stovėjo kuklūs baldai. Metalinis stalelis, aptrauktas žalios spalvos audiniu, tapo svarbių sukurtų dekretų liudininku. Ant jo Napoleonas pasirašė atsišaukimą, kurį birželio 21 d. kariuomenės štabo viršininkas, maršalas Lui Aleksandras Bertje perskaitė kariams - taip Europos užkariautojai paskelbė karą Rusijai.
Namas, kuriame gyveno imperatorius, neišliko. „Gaila, bet neliko ir jo piešinio” - apgailestauja A. Polujanskis. Minėtas stalelis apie XIX a. viduryje stovėjo pas Rutkiškių dvaro (į šiaurės vakarus nuo Alvito) savininką Galerą. Beje, prie šio stalo gimė ir daugiau reikšmingų sumanymų. 1860 m. rugpjūčio 13 d. Rutkiškių dvare, susirinko sukilimo ruošimo komitetas, kuris tuo metu sprendė finansinius pasiruošimo klausimus. Šiame pasitarime dalyvavo Rementiškių, Kataučiznos, Šiaudiniškių ir Simanėliškių dvarininkai.
Imperatorius Napoleonas, pagyvenęs kelias dienas, 23 dienos ankstyvą rytą, patraukė į Kauną, pažadėjęs, jei laimės karą prieš Rusijos imperiją, Vilkaviškį padarysiąs mažuoju Paryžiumi.
Nekonkrečiai apie tuos įvykius rašo rašytojas L. Tolstojus. Literatūroje vyrauja klaidinga nuomonė, kad imperatorius buvo įsikūręs pagrindiniuose dvaro rūmuose - jis gyvenimui pasirinko nuošalesnį dvaro kampelį. Neįtikėtina, kad jis nakvojo palapinėje - apie tai irgi užsimenama. Kol Napoleonui sekėsi kariauti, tol jis apsistodavo stacionariuose pastatuose. Tikėtina, kad karštomis birželio dienomis jis sėdėjo po aukšta ir plačia trijų kamienų liepa, prie akmenine girnapuse tapusio stalo. Už kito stalo sėdėjo ilgametis imperatoriaus palydovas Bertje, kuris keliavo su kilnojamąja biblioteka ir dėžėmis prikrautomis dekretų bei žemėlapių. Jis valdovą suprato iš pusės žodžio ir ant stalo laiku paskleisdavo reikalingus žemėlapius. Štabo viršininko smulkmeniškumas, pedantiškas kruopštumas atsispindėjo ne tik elgesyje su maršalais ir generolais, bet ir jo kruopščiai pildytuose dienoraščiuose, kurie leidžia geriau suprasti to meto įvykius.
Minėtą akmeninį „baldą” buvo galima matyti lietuviškame atviruke prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Girnapusė stalas užfiksuotas ir 1931 m. atviruke, turbūt, sukurtu minėtos nuotraukos pagrindu. Karo metais ar pokariu akmuo skilo ir buvo išgabentas į vieno apsukruolio sodą.
1806 m. birželio 30 d. imperatorius Napoleonas Zyplių dvarą padovanojo kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui (1763 - 1813), paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio brolio Andžejaus sūnui, vadovavusiam imperatoriaus armijos kariniam vienetui. Šiam kariūnui atiteko plačios zanavykų žemės, siekusios ir kairįjį Nemuno krantą. Deja, ilsėtis Zypliuose nebuvo kada. Jis tęsė karinius žygius, tapo maršalu, bet 1813 metais, keldamasis per Elsterio upę ties Leipcigu buvo sužeistas, ir nuskendo (2005 m. patvirtinta, kad jį skęstantį nušovė sąjungininkai). Kunigaikštis dar 1812 kovo 28 d. Varšuvoje surašytu testamentu lietuviškas valdas perleido seseriai Marijai Teresei Tiškevičienei (1760 - 1834).
1835 m. mirė ankstesnis Rumokų dvaro savininkas Dominykas Dylevskis ir jį iškart įsigijo broliai Stanislovas ir Simonas Konarskiai. Pastarasis tuo metu ėjo Marijampolės ir Kalvarijos apygardo karo viršininko pareigas. Jis įsitraukė į sukilimo, nukreipto prieš carą, organizavimą, pasiskelbė Suvalkčiznos respublikos vadovu. bet buvo priverstas slapstytis. Galų gale caro valdžia jį suėmė ir 1839 m. Vilniuje sušaudė.
Iš 1854 m. dokumentų matyti, kad Mockavos dvaras majorato teisėmis 1845 m. atiteko caro armijos generolui - adjutantui, Italijos kunigaikščiui, Aleksandrui Suvorovui (1804 - 1882), pasižymėjusiam slopinant 1830 metų sukilėlius Varšuvoje. 1848 - 1861 m. eidamas Rygos generalgubernatoriaus pareigas lankydavosi ir Mockavoje bei kituose šio krašto dvaruose.
Šikšnių dvare, bajorų šeimoje, 1865 m. gimė prezidento K. Griniaus žmona Joana Pavalkytė. Išliko ilgas vienaaukštis, raudonų plytų mūrinis tvartas, nemažas tvenkinys ir didelis parkas. Dvaro rūmų vietoje sovietmečiu pastatytas baltų plytų daugiabutis.
1892 metais Šūklių dvarininkai susilaukė sūnaus Jono Gavronskio, kuris, gyvendamas užsienyje, 1925 m. vedė italę Luciana Frassati. Tarpukariu Jonas Gavronskis dirbo Lenkijos ambasados Romoje ir Vatikane sekretoriumi. Kadangi jis bendravo ir su lietuvių politiku Petru Vileišiu, tai abu jie susilaukė savo valstybių vadovų priekaištų; lietuvis netgi turėjo palikti diplomatinį darbą. Dėl priešiškumo Musoliniui lenkų politikas turėjo apleisti Italiją; dirbo diplomatinį darbą Turkijoje. Prieš įžengiant naciams į Austriją, jis buvo Lenkijos ambasadoriumi Austrijoje (nuo 1933 m.).
Eustachovo dvaras (į šiaurę nuo Kybartų, į rytus nuo Bajorų) - sena Budzynskių giminės buveinė. 1912 m. dvaro savininku tapo Viktoras Budzinskis (1888 - 1976). Šis Marijampolės gimnazijos auklėtinis, agronomas buvo dukart išrinktas į Seimą (1923 - 1927 m.); vadovavo lenkų frakcijai. Gimtajame ūkyje diegė moderniausias ūkininkavimo sistemas. Nuo 1941 m. gyveno Vilniuje, o, karui baigiantis, pasitraukė į Lenkiją.
XX a. pradžioje Mikalinės dvarą (dabar prieina Marijampolės vakarinę dalį) valdė rusas Nikolajus Somovas (1866 - 1934). 1912 m. buvo išrinktas į IV Valstybės dūmą. Po revoliucijos nepritarė bolševikams ir buvo priverstas pasitraukti į Konstantinopolį. Apsigyveno Prahoje, o vėliau - Paryžiuje ir ėjo Rusijos vyriausybės emigracijoje premjero pareigas. Prancūzijos sostinėje ir buvo palaidotas.
IV Seimo narys Stasys Jakubauskas (1894 - 1942) nuo 4 dešimtmečio antrosios pusės buvo Pagraužių dvaro savininku. Būdamas diplomuotu agronomu, įveisė didelį sodą, augino daug naujausių rūšių obelaičių ir kriaušaičių sodinukų, pagal kurių skaičių dvaras užėmė trečią vietą Lietuvoje.
Lesnitsvos (dabar - Putinų) dvaras susijęs su Rusijos didžiojo kunigaikščio Olego Romanovo (1892 - 1914) apsilankymu. Jis, kariaudamas rusų armijos gretose, buvo priverstas kelias dienas slapstytis šiame dvare, buvusiame prieglauda nuo aplink sproginėjančių vokiečių artilerijos sviedinių. Viename laiške rašė: „Sėdime dvare jau vienuolika valandų ir negalime patekti į Vladislavovą, Girdėti artilerijos šūviai. Šaudymas dažnėja. Pėstininkai traukiasi. Nuskamba komanda: „Ant arklių!”. Mums buvo įsakyta pridengti atsitraukiančią pėstininkų diviziją”. Rugsėjo 27 d. dienoraščio autorius ties Pilviškiais buvo sužeistas jau pašauto „vokietuko” ir mirė Vilniaus ligoninėje. Tai vienintelis caro šeimos narys, žuvęs fronte per Pirmąjį pasaulinį karą. Filipkovskiai buvo giminystės ryšiais susiję su būsimu Lenkijos prezidentu Voicecho Jeruzelskio (1923 - 2014) šeima; yra išlikę pastarojo tėvo ir Lesnitsvos dvarininko laiškai.
Būsimas generolas ir Lenkijos valstybės vadovas V. Jeruzelskis pateko ir į kito Užnemunės dvaro istoriją. Raudonajai armijai okupavus Lenkiją, 1939 m. rugsėjo 23 d. ties Kapčiamiesčiu kirto Lietuvos sieną ir, ten pabuvęs keletą dienų atvyko į Vinkšnupius. Čia Jeruzelskių šeima, atsilygindama už prieglaudą Gavrilkevičiams priklausiusiame dvare, dirbo įvairius darbus: jaunasis Jeruzelskis su tėvu triūsė ūkyje, motina su dvylikamete mergaite prižiūrėjo rūmų buitį. Ramūs laikai tęsėsi apie pusmetį. 1940 m. užėjus sovietams, abiems vaikams buvo padaryti Sovietų Lietuvos asmens dokumentai. 1941 m. pavasarį sovietai dvarą nacionalizavo. Lenkų emigrantų šeima apsigyveno pas eilinius Vinkšnupių ūkininkus, tačiau suėmimo neišvengė. Kai birželio 14 d. juos areštavo ir atvežė į Vilkaviškį, tai atėmė 99 vokiškas markes, 3 caro rublius, suomišką peilį ir Kodak firmos aparatą. Džiugu, kad išliko keletas nuotraukų, darytų Vinkšnupio dvare. Į Bijsko vietovę buvo atvežti ne tik Jeruzelskis, bet ir Gavrilkevičiai; pastarieji deklaravo, kad esą lietuviai (iki tol save laikė lenkais) ir 1956 m. buvo paleisti iš tremties. Išvyko į Lenkiją.
1926 m. buvo galutinai išparceliuotas Lakinskų dvaras, kurio centras priklausė Žemės ūkio ministrui Jonui Aleksai. Beje, jo giminės šį vienaaukštį mūrinį dvarą valdė jau nuo XX a. pradžios.
Po parceliacijos Skliausčių dvarą įsigijo švietimo ministras Kazimieras Jokantas (1880 - 1942), tačiau jis nesugebėjo ūkininkauti, tai dvarą perėmė Juraitis.
1932 m. Gižų dvarą už 115000 litų nupirko milijonierius, Nepriklausomybės Akto signataras, Jonas Vailokaitis (1886 - 1944) ir netrukus gimimo dienos proga padovanojo seseriai Jadvygai Prapuolenienei. Ji, dirbusi mokytoja Kybartuose, su šeima persikėlė į Gižus ir čia sėkmingai ūkininkavo iki 1940 m. Tai nebuvo paskutinis šio turtingo žmogaus pirkinys Užnemunėje.
1939 m. iš ponios Gavronskienės Paežerių dvarą nupirko tas pats Jonas Vailokaitis. J. Vailokaičio iniciatyva rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių. Tai truko beveik vienerius metus. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. Vailokaitis pasitraukė į Vokietiją.
1937 metais rugpjūčio 14 dieną pas Kauno notarą Aleksandrą Žilinską D. Malinauskas ir dvarininkas Stanislovas Apolinaras Voičinskis (jis neturėjo palikuonių) sudarė Alvito dvaro pirkimo-pardavimo sutartį. Šia pirkimo sutartimi už 90 000 litų Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas (1869 - 1942) įgijo 80 ha žemės ūkio nenusavinamą normą su visais esančiais minimame žemės plote trobesiais, neišskiriant ir spirito varyklos trobesių, Alvito ežerą ir durpyną „Kairabalę”.
Žmonės kalbėjo, kad D. Malinauskas dažniausiai bendravo su ūkininku Ribkevičiumi ir net kartu medžiodavo kiškius. Tiesa, sekdavosi, matyt, nekaip, nes nušovę labai jo gailėdavo. Spirito varyklai vadovavo dvarininko giminaitis V.Stomma. Donatas Malinauskas Alvite gyveno nuo 1937m. iki 1940-ųjų okupacijos pradžios - politikas galvojo, kad čia galės pataisyti pašlijusią sveikatą. Gydė jį Alvito gydytojas Šapyro, su kurio šeima jis greitai susidraugavo. Deja, dvaras buvo nacionalizuotas, o šeimininkas paprasčiausiai išmestas lauk. Teko slapstytis ir poeto J. Tysliavos namuose, Vanaginėje - pas J. Kreivėną. O tuo metu (iki 1941 m. balandžio mėnesio pabaigos) į Alvito dvarą šiam garsiam žmogui keliavo raštai susimokėti už telefono naudojimąsi … 1941 m. birželio 14 d. jis Vanaginės kaime buvo suimtas Alvito enkavedistų ir kartu su kėdė nuneštas į sunkvežimį - pats atsisakė savomis kojomis palikti Lietuvą. Vietiniai gyventojai prisimena, kad vežant į Sibirą Malinauską į mašiną įkėlė su kėde, o jo 90 metų seserį, kuri nesikėlė iš lovos, paėmė su patalais ir paguldė sunkvežimyje.
1941 m. birželio mėnesį komunistai į Rusiją ištrėmė Ilguvos dvare šeimininkavusius Kristiną ir Stanislovą Grincevičius. Į tą patį čekistų sunkvežimį buvo įlaipintas ilgametis teisingumo ministras, vienas iš Šaulių sąjungos vadovų, Stasys Šilingas (1885 - 1962), kuris slapstėsi Ilguvai priklausiusiame Misiūnų palivarke. Šiame savo dvare jis gyveno 1925 - 1940 m. 1999 m. buvo perlaidotas Ilguvos kapinaitėse.
Žinoma, šį dvare gyvenusių politikų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Visai neminėjau gausios armijos LDK politikų, kurie šiuos dvarus dažniausiai valdė per savo statytinius. Taip pat įvairiai galima vertinti ir čia paminėtus žmones. Tačiau tai jau kitos temos problematika.

Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras