BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

TRUMPA MARIJAMPOLĖS MIESTO ISTORIJA

Miesto įkūrimas.
Marijampolės savivaldybėje yra nemažai kaimų ar gyvenviečių, senesnių už dabartinę Marijampolę; jų vardai paminėti gerokai anksčiau. Gal būt seniausia data pasigirti gali Buktos gyventojai - dvaras žinomas nuo 1520 - 1525 m. Senas ir Bukonių kaimas, aprašytas 1559 m. O dar daugiau kaimų pirmą kartą aptinkami XVII a. dokumentuose: Nartas, Degučiai, Triobiškiai ir Trakiškiai - 1677, Mokolai - 1683, Meškučiai - 1684, Puskelniai - 1687, Nartelis ir Netičkampis - 1690 m.
Ilgą laiką Marijampolės miesto pirmtako įkūrimo data nepagrįstai buvo laikomi 1667 metai. Tokią datą į vartoseną tarpukariu įvedė kunigas, istorikas Jonas Totoraitis, teigdamas, kad čia, dešiniajame Šešupės krante stovėjo Pašešupio(ų) kaimas. Deja, gerbiamas profesorius klydo ar buvo samdomų pagalbininkų suklaidintas. Tuo įsitikinau dar 1982 m., kai dirbdamas Marijampolės kraštotyros muziejaus direktoriumi, tyrinėjau Sūduvos krašto dvarų istoriją. Tuomet paaiškėjo, kad Kataučiznos laikiniui (2 km į rytus nuo Kudirkos Naumiesčio) ir priklausė J. Totoraičio minimas Pašešupio kaimas. Jame mokesčius rinko ne tik dvarui pavadinimą davęs Stanislovas Kotovskis, bet ir Adomas Narbutas, ir J. Vyšniauskas (beje, Vyšniauskus, mini ir J. Totoraitis). Taip, 1667 m. data nuo Marijampolės istorijos „atkrito”.
2005 m. istorikus sudomino kita data, išlindusi į dienos šviesą. Paaiškėjo, kad 1626 m. „Kvarta simpla” mokestį (skirtas kariuomenei išlaikyti) mokėjo Jonas Višnevskis nuo Paširvinčio tenutos Pašešupio kaimo. Buvo vėl pamėginta miesto įkūrimo datą pasendinti. Deja, nesunku pastebėti, kad ir šiame dokumente kalbama apie tuos pačius Višnevskius (Vyšniauskus), kurie aprašomi istorijoje, susijusioje su 1667 m. Taigi, ir šis dokumentas kalba apie mokesčius, rinktus už pusšimčio kilometrų nuo dabartinės Marijampolės.
Taip Marijampolė lyg ir liko be konkrečios datos, kuria galėtume laikyti seniausia šios vietovės (ar jos pirmtako) paminėjimo data. Istorikas Rimvydas Urbonavičius nesitenkino tokia situacija ir ieškojo naujesnių duomenų! Juk istorikas J. Totoraitis dar 1925 m. miesto pradžią siejo tik su Starapolės miesteliu, o apie Pašešupio kaimą pirmąkart prasitarė 1933 metais, bet nepagrindė jokiu tuo metu matytu dokumentu.
Pašešupio koplyčios, minimos nuo 1717 m., populiarinta istorija irgi yra sunkiai įtikinanti. Net jei tokia Pašešupio koplyčia ir egzistavo, tai neįrodo, kad šalia buvo ir Pašešupio kaimas. Nebuvo jokios prasmės Stara Būdos kaime, 1712 m. neturėjusiame gyventojų, ar ne ką daugiau gyventojų turinčiuose kaimyniniuose kaimuose statyti koplyčią, kuri minima 1717 metais. Tai kur tokia koplyčia galėjo būti? Iš XVII a. vidurio vienuolių marijonų ir Prienų seniūno žmonos Pranciškos Butlerienės laiškų aiškėja, kad kalbama apie medinę koplyčią, stovėjusią Kvietiškio dvare. Tai ne koks vos krutantis „kaimas”, o ekonominis ir politinis centras, kuriame neretai lankėsi Prienų seniūnų Butlerių giminė. 1730 m. dokumentuose vėl patvirtinamas koplyčios Kvietiškio dvare buvimo faktas. 1755 m. ši Pašešupyje (Šešupės ir Garnupio santakoje) stovėjusi koplyčia sudegė, o nauja buvo įrengta rūmų antrajame aukšte ar mansardoje.
Panašu, kad teisiausias buvo istorikas Jonas Reitelaitis, aiškiai pasakęs, kad Marijampolei pradžią davė Stara Būdos kaimas, buvęs dabartinio miesto centre. Belieka, tik apsispręsti, kurią Staros Būdos paminėjimo datą, reikėtų laikyti miesto įkūrimo data.
Tik XXI a. 2 dešimtmečio pradžioje aptiktose Prienų bažnyčios metrikose yra nedatuotas, Stara Būda kaimą minintis dokumentas, kuris įsegtas tarp kitų dokumentų, žymimų 1709 - 1710 metais. Iš „kaimyninių” įrašų datų atrodytų, kad pirmąkart Stara Būda minima net 1709 metais; tiesa, šiai datai pagrįsti trūksta … pačios datos. Ir vis tik pasirodo, kad yra data, nuo kurios būtų galima pradėti skaičiuoti miesto dienas!
Prienų seniūnijos 1710 metų inventoriuje, sudarytame karaliaus iždininko padėjėjo Pavelo Dlugovenskio po Prienų seniūno Aleksandro Butlerio mirties, kurį istorikas R. Urbonavičius aptiko Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve, paminima ir Stara Būda. 1710 m. kovo 15 d. joje būta 21 dūmos, t.y. sodybų. Jos sutilpo dviejų margų žemėje. Nuo gegužės mėnesio bažnytinės knygos jau nepildytos - prasidėjo maras. Pasibaigus baisiai epidemijai, 1712 m. knygos rašymas buvo atnaujintas. 1712 m. žolėmis ir krūmais apaugusiame Stara Būdos kaime surašinėtojas nerado nė vienos sodybos - gyventojai buvo išmirę arba išsikraustę. 1738 m. Stara Būda kaimas jau turėjo gyventojų, bet jie buvo ekonomiškai silpni ir todėl nereikėjo mokėti mokesčių. Taigi, šiandien seniausias žinomas ir arčiausiai dabartinio miesto centro buvęs kaimas Stara Būda pirmąkart buvo paminėtas 1710 metais. Kol neturime senesnių duomenų, šią datą reikėtų laikyti ir Marijampolės miesto pradžios data.
Miesto vystymasis LDK laikais
Prienų seniūnas Markas Antonijus Butleris, Lenkijoje 1718 m. įkūrė Franopolę, pavadintą žmonos Pranciškos vardu. Tiesa, per daug metų pavadinimas transformavosi į Frampolį.
Matyt, jis kiek vėliau gyventi patogiausioje Stara Būdos kaimo dalyje, Šešupės ir Jevonio upių santakoje, įkūrė seniūno miestą, t.y. Staropolę (nuo lenkiško žodžio „starosta” - seniūnas). Taigi, Staropolės miestelio pavadinimo nereikia kildinti iš Staros Būdos kaimo vardo; grafas siekė urbanizuoti šią jo tėvo valdymo metais merdėjusią vietovę ir šį siekį pabrėžė kuriamo miesto vardu. Tokio miesto gyventojai gaudavo įvairių lengvatų: kurį laiką nemokėjo mokesčių, rengė turgus. Panašiai turėjo atsirasti ir Staropolė. Beje, Staropolės pavadinimą vartojo ir istorikas J. Totoraitis ir monografijos apie Marijampolę autorius Algimantas Miškinis.
Kol kas neįmanoma pasakyti, kada atsirado Staropolės pavadinimas. Prienų parapijos sąrašuose jis pirmąkart minimas 1744 m. Kitos datos yra pateikiamos jau naujesniuose dokumentuose, todėl jais labai pasitikėti negalima. Pavyzdžiui, marijonai vienuoliai apie 1825 metus manė, kad Staropolė egzistavo jau XVIII a. 3 dešimtmetyje.
Pranciška Butlerienė 1750 m. naujam miestui Marijanpolei kurti pasikvietė vienuolius marijonus. Jie iki 1758 metų pastatė vienuolyną, bažnyčią ir dar kelis medinius trobesius. Kadangi marijonų miestelis vystėsi sparčiau ir gavo Butlerių paramą, tai jis tapo reikšmingesnis už Staropolę. Ir taip Staropolės pavadinimas palaipsniui „ištirpsta”. XVIII a. 4 ketvirtyje jau šalia „Marijanpolės” atsiranda ir pavadinimas pakitusia šaknimi - Marijampolė (vis tik tokia vietovardžio rašymo forma nusistovi tik po 1815 metų, t.y. patekus į Rusijos sudėtį). Per 1765 m. gaisrą sudegė didesnioji miestelio centro dalis. Centre nuspręsta suformuoti keturkampę aikštę, kurios kai kurie perimetrai matomi ir dabar. 1775 m. mieste buvo 81 dūmas/sodyba. Du malūnai buvo vienintelės miesto įmonės.
Iš išsamaus 1782 m. inventoriaus surašymo matyti, kad Marijampolė, jau vadinta miestu, auga - joje būta 99 dūmų ir 5 gatvių. Tuomet galėjo gyventi apie 400 žmonių, iš kurių 8 vertėsi amatais. Jau veikė senosios kapinės (maždaug tarp dabartinių A. Civinsko ir Alyvų gatvių). Dar senesnių kapinių būta Staropolės aukštumoje (maždaug dabartinio Kultūros centro aikštelėje). Netoli Jevonio užtvankos, dabartinių P. Kriaučiūno ir Bažnyčios gatvių sankirtoje, stovėjo mūrinė koplyčia. 1791 m. marijonai pastatė vieno aukšto mūrinį vienuolyną, tarpukariu paaukštintą ir stovintį ligi šiol.
1782 m. Prienų seniūnu ir Marijampolės bei Kvietiškio dvaro valdytoju tapo artilerijos generolas Kazimieras Sapiega. 1785 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė 6 prekymečių privilegijas. Iš kai kurių kitų duomenų galima spręsti, jog panašių privilegijų miestas galėjo turėti ir anksčiau. O Magdeburgo miesto teises Marijampolė gavo 1792 m. vasario 23 d. Tuomet miestui buvo suteiktas ir Šv. Jurgio herbas.
Miestas okupacijų metais
1795 m. nustojo egzistuoti LDK ir Marijampolė atiteko Prūsijai. Burmistro valdžia nebuvo atkurta, o miestus valdyti ėmė apskričių viršininkai. Tačiau minties visai atsisakyti burmistrato, neturėta - prūsai net planavo miesto centre statyti rotušę. Šiaip miestelis niekuo nesiskyrė nuo kitų lietuviškų Užnemunės miestelių: gyveno apie 1200 gyventojų ir pagal šį rodiklį buvo tryliktas. Du trečdalius gyventojų sudarė žydai, o tarp naujai atvykstančiųjų daugiausia buvo vokiečiai. Stovėjo pusantro šimto medinių namų.
Kadangi mieste 1797 m. apsistojo prūsų armijos formuotė, tai miestiečiai ėmė gauti pašalpas mūriniams ar pusiau mūriniams namams statyti. Valdžia iš marijonų atėmė dalį žemių, kuriose pastatė prieglaudą (dabar Bažnyčios g.42), ligoninę (dabar P.Armino g.3) ir nutiesė Liudvinavo kelią (dabar P. Armino gatvė). Miesto centre 1802 m. pastatė ilgakromius, sugriautus per II pasaulinį karą. Vokiečių kolonistai dažniausia kūrėsi šiaurinėje miesto dalyje (abipus dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios) ir pastatė mūrinį grūdų sandėlį. Dar vieną mūrinę gatvę nutiesė palei Jevonio žemupį.
Nuo 1807 m. vasaros mieste jau šeimininkavo kiti užkariautojai - prancūzai. Jiems statybos nerūpėjo - kariškiai ir administracija įsikūrė jau stovėjusiuose pastatuose: vienuolyne, sodininko name, Kvietiškio dvare. 1809 m. kilo didelis gaisras, per kurį sudegė medinė bažnyčia, aplinkiniai namai. Per šią suirutę žmonės išgriovė Jevonio užtvanką. Pats imperatorius Napoleonas po Rusijoje pralaimėto žygio bėgo namo ir Marijampolės pašte nesėkmingai mėgino pasikeisti arklių karietą į roges. 1812 m. pabaigoje miestą okupavo Rusijos armija, kuri oficialiai Užnemunę gavo 1815 m. Prasidėjo šimtą metų trukusi carinės Rusijos okupacija.
Pirmuoju lemtingu miesto vystymosi ženklu tapo 1815 metų gaisras. Miesto reputaciją gelbėjo sprendimas jį 1817 m. skelbti apskrities centru. Kadangi vėtra tuo metu sugriovė laikinus maldos namus, tai teko statyti naują mūrinę bažnyčią. Ji buvo konsekruota 1824 m. Kitais metais mieste apsilankė caras Aleksandras I. Tai buvo ne vienintelė Rusijos valdovų viešnagė mieste.
Apie 1829 m. per Marijampolę nutiestas kelias į Suvalkus ir Varšuvą. 1835 m. baigtas tiesti kelias į Karaliaučių. Šis kelias ėjo jau ne pro bažnyčią, o tiesiai iš turgaus aikštės, link Šešupės. Tuo metu buvo iškasta nauja Jevonio žemupio vaga. 1833 m. miesto šiaurinėje dalyje, prie naujojo plento, pastatyti pašto rūmai, o šalia jų 1838 m. - evangelikų liuteronų maldos namai (dabar Kauno g.11). 1847 m. paruoštas šios bažnyčios bokšto projektas - statinys buvo reikalingas optiniam ryšiui priimti ir perduoti. Tačiau technologijos tobulėjo, ir 1854 m. Marijampolėje buvo pastatyta pirmoji laidinio telegrafo stotis Lietuvoje.
Miesto planai rodo, kad jau 1843 m. stovėjo mūrinė sinagoga (dabar Kauno g.4), nors tikėtina, kad ji matoma ir 1828 m. labai prastos būklės planuose. Vietoje kiemo šiaurės rytinėje dalyje stovėjusios medinės sinagogos pastato 1890 m. sumūrytas kitas, dar aukštesnis. 1857 m. aapskrities statybininkas Karolis Kaminskis suprojektavo ir antrą sinagogą (dabar P.Butlerienės g.5), tikrai pastatytą iki 1870 m. Akcentuotina, kad iki šiol tyrinėtojai nurodinėjo klaidingas šių statinių atsiradimo datas. 1850 m. mieste gyveno 2372 žydai ir 601 krikščionis. Kadangi senosiose kapinėse jau nebuvo laidojimų vietų, tai 1850 m. prie Liudvinavo kelio pradėjo veikti naujos (dabar P. Armino g.38) kapinės, o 1872 m. prie pagrindinio tako pastatė įspūdingus mūrinius vartus. 1861 m. Marijampolėje buvo 272 namai (iš jų 43 mūriniai), gyveno 3718 gyventojų (iš kurių 3015 žydų).
Po 1863 m. sukilimo į šiaurę nuo miesto, Degučių kaimo laukuose, iš rąstų surentė kareivines. Tuoj po 1868 m. gaisro Antanavo dvaro savininkas Viktoras Šabunevičius miesto centre pastatė dviaukštį namą, vėliau gavusį V. Bartlingio vaistinės vardą ir tapusį miesto simboliu. Kito dvarininko Leono Geištoro, nuomojusio ir Kvietiškio dvarą, noru architektas Leonas Boguckis suprojektavo ir 1874 m. pastatė įspūdingą vienaaukštį mūrinį namą su mediniu priestatu tarnams (dabar Vytauto g.31). Miesto valdžia nusausino priešais šį statinį buvusius pelkėtus, krūmais apžėlusius Jevonio krantus ir įkūrė miesto sodą (dabar Vytauto g.26A). Dar vienas didesnių miesto namų, priklaususių gydytojui Tomui Smolskiui, tuo metu jau stovėjo Kauno gatvėje (dabar Kauno g.14 pastato vidurinė dalis).
1866 m. valdžia atidarė valstybinę berniukų gimnaziją, kurios nuomotas pastatas po dviejų metų sudegė. Teko statyti naują - taip 1870 m. iškilo mūriniai gimnazijos rūmai (dabar Kauno g.7). 1877 m. jį trečdaliu pailgino, o 1894 m. pietinėje dalyje pristatė cerkvę, skirtą gimnazistams. Taip per 25 metus susiformavo didžiausias mieste statinys, kuriame mokslus baigė daug žymių lietuvių, vėliau kūrusių ir garsinusių Lietuvos valstybę.
1884 m. Marijampolėje stovėjo 360 namų ir gyveno 5389 gyventojai. Dar veikė 5 alaus bravorai, 2 degtinės varyklos, 2 vario apdirbimo fabrikai. 1884 m. miesto centre, Kauno gatvės pradžioje, priešais sinagogą, pradėjo veikti Karolio Vitmozerio fabrikas. Tuo pat metu jau baigė formuoti naują prekyvietę (dabar maždaug V.Kudirkos g.30). Dar po maždaug dešimtmečio Juozas Bliūdžius Tarpučiuose atidarė žemės ūkio padargų fabriką (dabar Mokolų g.3).
XX a. 9-10 dešimtmečiuose miesto pietinėje dalyje pastatė karinį miestelį, marijampoliečių vadintą „kapkazu” (pagal Kaukazą). Labiausiai konstrukciniais sprendimais stebina maniežas (kareivinių kompleksas, dabar Vytauto g.70-72). 1890 m. mieste atidarė kazokų karininkų ramovę (dabar V.Kudirkos g.37). Mieste nuolat augant karininkų ir valdininkų skaičiui prireikė statyti stačiatikių cerkvę. Cerkvė, raudonų plytų statinys, buvo pašventinta 1901 m. (dabar Vytauto g.31A). Mažesnė stačiatikių koplyčia iškilo 1907 m. kapinėse (dabar P.Armino g. 38A). Kadangi seniau statyta ramovė buvo toli nuo kareivinių, tai prie Varšuvos kelio 1911 m. pastatė naują vienaaukštį mūrinį ramovės pastatą (dabar Vytauto g.45). 1906 - 1914 metais lietuvių periodinėje spaudoje miestui įvardinti buvo naudojami „Senapilės” ar „Senapilio” pavadinimai.
Prieš pat karą dar spėjo nutiesti plento Marijampolė-Prienai tris kilometrus. 1914 m. pradėjo kursuoti autobusas maršrutu: Marijampolė-Virbalis. Marijampoliečiai galėjo keliauti ir maršrutiniu autobusu Kaunas-Marijampolė-Suvalkai. Knygelėje „Suvalkų gubernijos atmintinė” pateikami patikimesni gyventojų skaičiai: 1910 m. mieste gyveno 2489 vyrai ir 2618 moterų. Reikia atkreipti dėmesį, kad carizmo metais nebuvo sukurta jokia stambesnė pramonės įmonė, vyravo amatininkiškos dirbtuvės, įdarbinusios iki dešimties žmonių.
Miestas Nepriklausomoje Lietuvoje
1918 m. lapkričio mėnesį Marijampolėje gyveno apie septyni tūkstančiai gyventojų. Nors miestas per I pasaulinį karą ir nebuvo sugriautas, marijampoliečiai net kelerius metus „gydė” jo padarinius: sudarkytus grindinius, spygliuotomis vielomis apraizgytus statinius, sudegintas skelbimų lentas. 1922 m. pabaigoje mieste dar būta parduotuvių, dirbtuvių, kurių iškabos į klientus „kreipėsi” išdarkyta lietuvių, rusų ar net žydų kalbomis.
Po karo Marijampolėje liko tik apie 160 stačiatikių, todėl jie nepajėgė išlaikyti didžiosios cerkvės ir pamaldas rengė kapinių cerkvėje. Jų pagrindinę šventyklą palaipsniui perėmė vienuoliai marijonai, pašventino Šv. Vincento Pauliečio vardu ir sielovadai duris atvėrė 1924 m. Pirmoji didesnė to laikmečio statyba - marijonų vienuolyno antrasis aukštas. Visai netoli vienuolyno 1923 m. iškilo trijų aukštų mūrinė marijonų gimnazija (dabar J. Bendoriaus g.11).
1922 m. pabaigoje į Marijampolę iš Kazlų Rūdos atpūškėjo pirmasis traukinys, o dvejus metus pagal Edmundo Alfonso Fryko projektą statyta geležinkelio stotis (dabar Stoties g.2) duris atvėrė 1925 metų rudenį. Nutiesus geležinkelį, nustojo tarp Kauno ir Marijampolės kursuoti karietos, o į Kalvariją jos vykdavo vis rečiau. Pirmuosius 5-6 pokario metus miestiečiai naudojosi ir siauruku geležinkeliu, gabenusiu juos į Vilkaviškį.
1923 m. visuotinio gyventojų surašymo metu mieste buvo 9488 žmonės. Kai po metų prie miesto prijungė kai kurias buvusių Kvietiškio ir Mikalinės dvarų žemes, tai gyventojų skaičius turėjo gerokai šoktelėti. Šiose naujose žemėse 1924 m. rudenį pašventino mokytojų seminarijos rūmų pamatus (dabar Vytauto g.47). Ją visiškai įrengė per trejus metus. 1925 m. pagal architekto Prano Markūno projektus per Šešupę nutiesė gelžbetoninius tiltus į Vilkaviškį ir Kalvariją. Tais pačiais metais miesto centre atidarė savivaldybės vaistinę.
1926 m. pagal architekto Karolio Reisono projektus paaukštino marijonų gimnazijos pastato pastogę, o kitais metais šalia pastatė „Šaltinio” spaustuvę (dabar J. Bendoriaus g.5). 1926 m. mieste buvo 143 mūriniai, 862 mediniai ir 29 mišrių medžiagų namai. Grįstos gatvės sudarė 7350, o negrįstos 14400 m ilgio. 1927 m. jau veikė 4 spaustuvės: A. Aguševičiaus, „Šešupės” (nuo 1914 m.), „Dirvos” (nuo 1919 m., nors bendrovė buvo įkurta 1918 m.) ir „Šaltinio”. Prie Prienų kelio 1927 m. pastatė pradžios mokyklą (dabar Gedimino g.29). 1929 m. vienuolyno žemėse iškilo baldų fabrikas (dabar parduotuvės „Maxima” teritorija), o rytinėje geležinkelio pusėje pradėjo veikti naujas linų perdirbimo fabrikas.
1930-ieji — didesnių statybų mieste metai. P. Vaičaičio gatvėje pradėjo statyti garinę pieninę, baigtą kitais metais (dabar P.Vaičaičio g.5). Vietoj sudegusio ugniagesių pastato 1930 m. pastatė naują, kurį 1933 m. dar paaukštino (dabar Kęstučio g.1). Iš miesto centro į Nepriklausomybės aikštę (dabar teritorija tarp V.Kudirkos, Laisvės ir Vasario 16-osios g.) iškėlė turgų. 1930 m. miesto sodą aptvėrė gelžbetonine žaliai nudažyta tvora, kurios vidury pastatė puošnius vartus. Vartų kolonas puikiai reprezentavo skulptoriaus Petro Rimšos sukurti bronziniai bareljefai. Sudegus senajam kalėjimui, buvusiam Kęstučio gatvėje, 1930 m. architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis Degučių kaime pradėjo statyti naują. Jis baigtas 1932 m. (dabar Sporto g.7).
1931 m. per pusmetį mieste pastatė didžiausią statinių kompleksą - cukraus fabriką (dabar P.Armino g.65). Ypač daug miestui nusipelnė apskrities inžinierius Juozas Dragašius, pareigas pradėjęs eiti 1931 m. Pagal jo projektus iškilo dešimtys namų. Taip 1931 m. prie Vytauto Didžiojo sodo iškilo modernus dviejų aukštų gydytojo V.Bagdono gyvenamasis namas (dabar Vytauto g.26). Už keliasdešimt metrų nuo jo, miesto sodo šiaurės rytiniame pakraštyje, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1931 m. pradėjo statyti dviejų su puse aukštų kunigų emeritų prieglaudos namą, įrengtą ne anksčiau kaip 1936 m. (dabar P.Kriaučiūno g.17).
Marijampolėje 1931 m. pabaigoje gyveno apie 12000 gyventojų, iš jų 60% lietuvių. Tuo metu miestas užėmė 600 ha plotą. 1932 m. marijampolietis matininkas Jurgis Gužys sudarė Marijampolės miesto planą-schemą. Tai vienintelis žinomas miesto planas, atliktas tarpukariu. 1932 m. Vytauto ir Vasario16-osios gatvių kampe iškilo dviejų aukštų mūrinis namas, priklausęs vienam žymiausių miesto fotografų J. Vindsbergui; po karo šiam namui (dabar Vytauto g.17) pristatė trečiąjį aukštą. 1932 m. pagal Juozo Dragašiaus projektą miesto sode per Jevonio upelį nutiesė gelžbetonio tiltelį (nugriautas 1979 m.), aptvarkė upelio krantus ir įrengė tris sporto aikšteles. Ir vis tik didžiausiais 1932 m. darbais reikėtų laikyti autobusų stoties (dabar V.Kudirkos g.2 ) ir turgaus halės (dabar V.Kudirkos g.30 ) statybą.
1933 m. iškilo modernus dviaukštis namas (dabar Vytauto g.19), o 1934 m. įrengė naują P.Armino pradžios mokyklą (dabar P.Armino g.27). Gerai uždirbantys cukraus fabriko darbininkai netrukus užstatė naujamiesčio gatves: Maironio, J. Jablonskio, Aušros, Žemaitės, Lauko ir kitas. Kilo namai ir prie Šešupės, už kapinių, vadinamoje Kalkinyčioje. Čia 1934 m. pavasarį buvo padėti kertiniai akmenys vienuolių seserų namui (dabar Alyvų g. 9), kurį užbaigė 1938 m .
Kai 1934 m. inžinierius ir architektas J. Dragašius išvyko iš Marijampolės, sumenko reikalavimai, kelti architektams ir statybininkams. 1934 m. pastatė apygardos ligonių kasos rūmus (dabar V. Kudirkos g. 61), skerdyklą Degučiuose. Tuo metu iš 1506 namų net 1136 buvo mūriniai, ir tik 274 mediniai. Mieste dar buvo 6 mūriniai garo ir vienas medinis vėjo malūnai, 12 dirbtuvių ar fabrikų, 7 maldos namai. 124 sklypai dar buvo neužstatyti. Ant slenkančio smėlio grunto 1935 m. pagal Nikolajaus Milenskio projektą pastatė įdomių formų namą Vytauto gatvėje (dabar Vytauto g.28). 1936 m. Tarpučiuose, Šaltinio aikštėje, užbaigė audimo fabriko statybą. (dabar Šaltinio gatvės šiaurinė pusė)
1936 m. vasarą oficialiai atidarė stadioną Degučiuose (dabar Sporto g.1). Pradėjo ir parapijos salės, projektuotos Romano Steikūno, statybą, pabaigtą jau 1942 m. (dabar P. Armino g.2). 1937 m. pagal architekto Adolfo Lukošaičio projektą pradėjo statyti ligoninę, kurią įrengė 1939 m. (dabar rūmai prie Šv. Margaritos gatvės). 1938 m. prie Jevonio žemupio iškilo „Žagrės” draugijos duonos kepykla, o prie Viešosios aikštės (dabar V.Kudirkos gatvės pradžia ir šalia esančios parduotuvės „Maxima” teritorija) - žydų gimnazijos rūmai. 1940 m. pradėjo hidroelektrinės statybos paruošiamuosius darbus, bet pabaigė ją jau karo metais (dabar Bažnyčios g.48B).
Nuo 1938 m. gražiausi miesto vaizdai, užfiksuoti įrėmintose nuotraukose, kabojo Lietuvos laive „Marijampolė”. Miestas tapo jaukesnis ir gyvesnis. Turininga ir 1939 m miesto laikraščių charakteristika: „Marijampolės mieste yra: 16000 gyventojų, 2000 gyven. namų, 73 gatvės bendro ilgumo 33 km, apie 18 km gatvių išgrįsta tašytais ir paprastais akmenimis, 8 pradžios mokyklos, 4 gimnazijos, mokytojų seminarija, 2 amatų mokyklos, 530 prekybos įmonių, 16 kirpyklų, 2 ligoninės ir kt. Marijampolės miesto ribos užima 700 ha plotą”.
Miestas sovietmečiu
Per II pasaulinį karą miestas neteko 45% gyventojų ir 220 namų. Gatvių ir sklypų griuvėsių valymas buvo baigtas 1948 m. Marijampolę buvo galima laikyti agrariniu miestu, atlikusiu žemės ūkio produktų perdirbimo ar prekyvietės funkcijas: veikė skerdykla, cukraus fabrikas, linų apdirbimo fabrikas, baldų fabrikas ir keli malūnai.
1950 m. Marijampolė tapo rajono pavaldumo miestu, įėjusiu į Kauno sritį. 1955 m. mieste jau buvo pastatyti restoranas-valgykla „Midaus ragas” (dabar Laisvės g.26), universalinė parduotuvė (dabar Laisvės g.11), kino teatras „Sūduva”. Tais pačiais metais miestas neteko savo istorinio vardo ir buvo pavadintas čia epizodiškai gyvenusio komunistų partijos veikėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardu, t.y. Kapsuku.
Miestui trūko elektros energijos, todėl 1955 m. prie veikusios elektrinės iškilo priestatas, kuriame sumontavo naują elektros dyzelį. Vilkaviškio gatvės pradžioje pastatė autobusų stoteles, skambiu autobusų stoties pavadinimu. Vykusiu architektūriniu sprendimu reikėtų laikyti pašto pastatą (dabar J. Basanavičiaus a.9). 1962 m. miesto centre pastatė antrąją vidurinę mokyklą (dabar Vasario 16-osios g.7).
Kūrėsi ir kelios stambesnės įmonės: gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, daržovių-vaisių konservų fabrikas, duonos kombinatas, tačiau stambiausia pirmąja įmone tapo maisto pramonės automatų gamykla (nuo 1960 m.). Netoli iškilo aukščiausios įmonės - grūdų produktų kombinato - bokštai. 1963 m. Marijampolėje jau gyveno 22 400, o 1976 m. - 35 600 žmonių.
Kitas stambus sovietmečio laikų pramonės statinys - putliųjų verpalų fabrikas veiklą pradėjo 1976 m. Tačiau geresnes startines sąlygas augti Marijampolė gavo tik 1977 metais, kai tapo respublikinio pavaldumo miestu. Tuomet buvo suformuotas savarankiškas ir veiksmingas vykdomasis komitetas, sprendęs ūkines, socialines ir kultūrines problemas. Pagal respublikos valdžios planus Marijampolei buvo lemta tapti svarbiu pramonės centru - ta linkme buvo kuriama miesto infrastruktūra.
1977 m. miesto centre pradėjo veikti viešbutis ir restoranas „Sūduva”. 1978 m. ėmė statyti K. Būgos, o 1981 m. Mokolų gyvenamuosius kvartalus. Jau veikė pieno konservų kombinatas. Buvo galima ilsėtis parke prie marių. Autobusų stotį 1984 m. iškėlė į naujai pakoreguotos V.Kudirkos gatvės pradžią. Tais pačiais metais padėjo kertinį akmenį ir savivaldybės rūmams, atidarytiems po trejų metų. 1985 m. nutiestas tiltas per Šešupę leido miestą apvažiuoti šiaurine dalimi. Tais metais lankytojams atvėrė erdves Poezijos parkas. 1986 m. Degučiuose atidarė modernią ligoninę, o netoli ir Pašešupio parką su atrakcionais.
Augančioje Marijampolėje 1987 m. įregistravo 50 000-ąjį gyventoją. 1988 m. tikintiesiems sugrąžino Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią. 1989 m. kovo 12 d. referendume miestiečiai pasisakė už istorinio Marijampolės vardo sugrąžinimą. Respublikos valdžiai beliko jų valią patvirtinti.
Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras