BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Suvalkija? - Ne. Sūduva? - Irgi ne!

Suvalkija? - Ne. Sūduva? - Irgi ne.

Kai šįmet sausio 13 dieną minėjome nesenus tragiškus įvykius, į tolimą planą nuplaukė prieš 150 metų Rusijos caro priimtas sprendimas, kurio liūdnas pasekmes jaučiame ir dabar. Per keletą 1867 metų sausio mėnesio dienų buvo suformuota Suvalkų gubernija, į kurią įėjo daugiausia lietuvių gyvenamos žemės; taip mums buvo primestas ir „Suvalkčiznos” (ar lietuviškiau „Suvalkijos”) terminas.
Pastaraisiais metais vyksta ne tik poleminė kova tarp terminų „Sūduva” ir „Suvalkija” vartojimo šalininkų. Kol kas šioje kovoje yra lygiosios 1:1; t.y. oficialiai pripažįstama abiejų terminų bendrystė, išreiškiama Sūduva (Suvalkija). Bet man atrodo, kad abu „įvarčius” vieni ir kiti įsimušė į savo vartus. 2016 metais leidykla „Terra publica” išleido daugiau pramoginio turinio knygą „Suvalkija. Sūduva”; vienu iš autorių (bet ne knygos pavadinimo!) esu ir aš. Kurių - suvalkiečių ar sūduvių - šalininku esu aš? Atsakau nedviprasmiškai - nė vienų. Net daugiau - esu ir vienų, ir kitų nedraugu.
Nenoriu vardinti ir numeruoti šių dviejų terminų privalumų ir trūkumų, nes trūkumai (ar blogybės) akivaizdžiai nusveria privalumus. Trumpiau paaiškinsiu, kuo šie terminai yra netinkami ir netgi politiškai kenksmingi Lietuvos valstybei. Etnonimą „Suvalkija” prieš 150 metų daliai lietuviškų (ir ne tik) žemių primetė carinė Rusija. Nors kai kurie Lenkijos lietuviai jo neišžada ir nori pabrėžti, kad Suvalkus reikėtų sieti su lietuvių etninėmis žemėmis, bet … Džiaukimės, kad Lenkija mūsų nekaltina jos teritorijos savinimusi ir neskelbia mums … karo. Neabejoju, kad mums nekiltų noro iš praeities kelti Sūduvą, jei Suvalkai dabar priklausytų Lietuvai. Bet istorikui neverta toli nukrypti į pamąstymus „kas būtų, jeigu būtų”.
Kuo man nepatinka Sūduvos pavadinimas? Atsakysiu klausimu: o jums patinka, kad vokiečiai, XIII a. nukariavę prūsus, pasivogė išnaikintos tautos pavadinimą ir iki 1918 metų pabaigos šventvagiškai ir akiplėšiškai okupuotą teritoriją vadino Prūsija?
Tik 1934 metais vienas liūdnai pagarsėjęs ūsuotas vokietis Adolfas oficialiai išbraukė „Prūsiją” iš Vokietijos teritorinių - administracinių ir net politinių darinių. Mes, lietuviai, nuo sūduvių išvalytame krašte elgėmės tik šiek tiek „švelniau” (jei tikėsime Bychovco kronika) negu vokiečiai ar Lenkijos karalius Boleslovas V Drovusis. Galime manyti, kad kraštą aneksavome ir kolonizavome taikesnėmis priemonėmis (arba gal nutylime tai, kas mums nedėkinga! - tuomet užsiėmę karais ir užrašyti įvykių negebėjome). Taip - teisingai perskaitėte: LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) ne tik Mindaugo valdymo metais aneksavo žemes, kuriose iki tol gyveno sūduviai. Šį faktą švelnesne formuluote vokiečiai ir lietuviai pripažino tik 1422 metais Melno sutartimi, nors realiai čia įsitvirtinti LDK pradėjo XIII a. penktame dešimtmetyje (tuomet sūduviai ir prūsų gentys pateko arba LDK, arba Vokiečių ordino priklausomybėn). Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Artūras Dubonis taikliai pastebi: „Besikurianti Lietuvos monarchija irgi prisidėjo be skrupulų plėšdama sau gabalą”.
Įžvelgiu, net paralelę su 1940 vasara … Po pralaimėto prūsų sukilimo ne viena sūduvių delegacija vyko į rytus (matyt, ta „Maskva” tuomet buvo Kernavė) ir prašė draugiškos ir broliškos pagalbos. Labiausiai išgarsėjo vienos sūduvių žemės valdovo Skomanto vizitas pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Traidenį. Po to jis vėl sugrįžo į Sūduvą, lėkė prašyti tokios pat „broliškos” pagalbos pas rusus, vėliau Vokiečių ordino ir neišaiškintomis aplinkybėmis ištirpo istorijoje.
Per šią lėtai suveikusią „rytų saulės” pagalbą vokiečių ordinas spėjo sumušti paskutinius kovinguosius sūduvių kunigaikščius (ar dalinių žemių valdovus) ir pats nusilpo. Tuomet atėjo (pati švelniausia išsireiškimo forma) lietuviai ir jau … neišėjo. To paties Skomanto anūkai, vesdami sūduvių likučius ir vokiečių riterius, dar pusšimtį metų nenurimo ir kariavo dėl savo tėvų žemių prieš … lietuvius. Taigi, jei vieni sūduviai lietuvius „sutiko su gėlėmis”, tai kiti juos aiškiai traktavo tokiais pačiais priešais, kaip ir lenkus, rusėnus ar vokiečius.
Kadangi mums užgrobiant Sūduvą (jotvingius) dalyvavo ir dar du - trys valstybiniai dariniai, tai kodėl neprisiminti paralelių su vėlėsniais Abiejų Tautų Respublikos padalijimais? Mes XVIII a. antrosios pusės padalijimus vertiname vienareikšmiai neigiamai - juk netekome valstybingumo. Tai kodėl XIII - XV a. padalijimus, kurių iniciatoriais ir laimėtojais buvo Lietuva, pateikiame kaip lietuvių karių pasivaikščiojimus atostogų metu po žvėrimis turtingus Sūduvos miškus?
Į buvusį sūduvių kraštą savo ir ne savo noru kėlėsi ar buvo keliami žemaičiai, lietuvninkai, mozūrai, lenkai, rusėnai, vokiečiai. Labai derlingos iš miškų atkovojamos žemės jau neišsprūdo iš LDK; sienos buvo budriai saugojamos karinių formuočių, kurioms vadovavo Valavičių ir Radvilų giminės. XVII a. čia susikūrė jau visai kitoks etnosas, kuris esme buvo labiau artimas dabartinės Lietuvos Respublikos gyventojams. Lietuviai, matyt, suprato, ką pridirbo ir sąmoningai patylėjo. To krašto žemės LDK laikais daugiausia buvo įvardijamos seniūnijų ir parapijų terminais, bet ne Sūduva. O kalbininko J. Jablonskio darbingiausiais metais tik keliolika sūduvių žodžių panašiai skambėjo į dabartinius lietuviškus žodžius.
Iki XIX a. pabaigos nė vienas dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenęs visuomenės veikėjas nenaudojo termino „Sūduva” (jei ir kažkurio nepastebėjau, tai viena dvi išimtys nieko nekeičia). Lietuviai sąmoningai iš atminties ištrynė nukariautos genties pavadinimą. O vokiečiai jį vartojo; ir net lietuviai, gyvenę to meto Vokietijoje (daugiausia buvusiose prūsų žemėse). Dzūkas kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas iškart po lietuviškos spaudos atgavimo išleido knygelę „Suvalkų rėdybos pilekalniai” (pile - nuo tuo metu vartoto žodžio „pilė”), kurioje vengė termino Sūduva. Matyt, pirmasis nuo šio vietovardžio dulkes nupūtė kalbininkas Antanas Salys, tačiau ir jis šiek tiek po 1905 metų demokratėjančias carų valdymo laikais jokios žemės nesiūlė „krikštyti” Sūduvos vardu.
1920 metais po konflikto su Lenkija dar energingiau ėmėme eksploatuoti žodžiu „Suvalkija”; juk nenorėjome atsisakyti Suvalkų. O terminas „Sūduva” visuomet plaukiojo kažkur trečiame plane. Gal ir gerai? Juk reikia būti labai įžūliems, kad su prūsų, rusėnų, lenkų pagalba (ar pasinaudojus jų kariniais veiksmais) nukariautose sūduvių teritorijose mes dabar „žaistume” lingvistinius žaidimus, peraugančius į politinį diskursą. Ir kaip vieni „didesni broliai” iš rytų visus aplinkinius vadintume mums artimais broliais. Krikščioniška? Nelabai - netoli buvome pažengę nuo pagonybės. Tik tarpukariu kovingiau prašnekome apie sūduvius. Prie kalbininko Kazimiero Būgos iniciatyvos istoriniuose tekstuose vartoti „Sūduvos” terminą vėliau prisijungė istorikai Jonas Totoraitis, Antanas Kučinskas, Vanda Daugirdaitė - Sruogienė.
Po 1940 metų Sūduvos terminas emigracijoje buvo vartojamas, bet Lietuvoje nebūta oficialių ar tik buitinių pamąstymų taip vadinti tam tikrą tuometinės okupuotos valstybės teritoriją (nors niekas lyg ir nedraudė). Buvo kalbama ir rašoma apie sūduvius bei Sūduvą praeityje, bet niekam nekilo minties pasivogti mūsų pačių nukariautos genties ar jos žemių vardo.
Lietuvoje tik 1983 metais išleistoje „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje” vėl atsiranda išsami Sūduvos, kaip istorinio (bet ne realaus) regiono pozicija. Taip palaipsniui, ypač nuo Atgimimo metų, vėl formuojasi ir šio termino šalininkų, siekiančių „dabar ir čia” reikia turėti Sūduvą, armija. Va, tik niekaip negaliu suprasti, kodėl reikia nuo vienos blogybės „Suvalkija” bėgti prie kitos blogybės „Sūduva”? Ir nereikia į šį reikalą painioti Užnemunės termino - tai geografinė sąvoka, mums primesta užkariautojų. Ir ne tokia jau tobula. Jotvą irgi atiduokime romantikams. Seniai čia negyvena nei sūduviai, net jotvingiai. Palikime juos ramybėje.
Sakau kategorišką „Ne” ir Sūduvos, ir Suvalkijos terminams, taikant juos dabartiniui etnografiniui regionui įvardinti. Tai istoriniai terminai. Kalbėdami apie praeitį vartokime juos. Bet aš irgi esu už tai, kad dabar, o ne praeityje klestėtų sporto klubai, kavinės, organizacijos, turinčios „Sūduvos” vardą - tai europinė išnykusių teritorijų ar miestų įamžinimo praktika. O šiandien čia negyvena nei sūduviai, nei suvalkiečiai, nei jų etninių išskirtumų palaikytojai ar tradicijų perėmėjai, todėl negali būti ir Sūduvos bei Suvalkijos, kaip realiai funcionuojančio teritorinio, administracinio, etninio ar dar kokio kitokio vieneto.
Ką nors kritikuojant istorijos interpretacijose nėra būtinybės siūlyti joms pakaitalus. To istorikams nereikėtų daryti. Ir politikams. Būtų sveikintina, jei pradėtume diskutuoti apie mažesnių teritorijų įvardijimą kokiais nors pasirinktais aspektais (pvz. potarmių). Nepyksiu, jei iniciatyvą parodys Kapsijos (net Arūnas Kapsevičius nelabai galės paprieštarauti!), Tauruvos (etnografinio regiono herbe atgimęs gyvūnas), Novužės (bet ne Zanavykijos) šalininkai. Tokie vietovardžiai nors blogomis asociacijomis ir istorijos paralelėmis nekvepia. Pirmiausiai mums reikėtų „atšalti” nuo šių dviejų, čia plačiau aprašytų ir „nurašytų” terminų, nes dabartinėje kovoje tarp „suvalkiečių” ir „sūduvių” nematau jokių perspektyvų - tik mėgėjišką entuziazmą „darom ką nors patys, nes ir kiti jau pridarė”. Optimizmo įkvepia tai, kad istorikai ir politikai į tą kovą nesikiša. Todėl sakau: kur du pešasi, telaimi trečiasis!

Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras