BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šūklių dvaras

Šūklių dvaro rūmai

Šūklių dvaro rūmai

Vilkaviškio rajono savivaldybė, Kybartų seniūnija

3 km į vakarus nuo Žaliosios gyvenvietės, Širvintos ir Šeimenos santakoje, 9 ha sulaukėjusiame parke stovi Šūklių dvaro sodybos pastatai. Legendos byloja, kad rūmai iškilo senoje piliavietėje. Pirmąkart Šūklių vardas paminimas 1595 m. rugpjūčio 12 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegijoje Jonui Vyšniauskui ir jo žmonai Galinai Bankovskai, gavusiems valdyti kaimyninį Pašešupio kaimą.
XVII a. dvarvietė (o tikriausiai ir joje stovintis dvaras) priklausė Kauno pavieto, Alvito seniūnijai. Nors 1688 m. dokumente kalbama tik apie Šūklių kaimą, bet tai nereiškia, kad dvaras neegzistavo, nes jau 1694 m. jame įvykdoma inventorizacija - šio inventoriaus surašymo duomenis yra analizavęs istorikas K. Jablonskis.
Kas vyko Šūklių dvaro rūmuose XVIII a. nėra pakankamai žinoma. Kai 1784 m. buvo aprašinėjamos parapijų ribos, dokumente paminimi dveji Šūkliai. Tuo metu mūsų aprašomas dvaras ir kaimas (dokumente nurodyta, kad jis stovi prie Šeimenos) priklausė Svirskiams, o kitoje to pačio dokumento vietoje (ji nesukonkretinta) nurodoma, kad tik Šūklių dvarą valdė Legovičiai. Spėjama, kad čia kalbama apie Šūklelius.
1821 m. (o gal ir anksčiau) taip vadinamos Lenkijos karalystės Seimo narys, Paežerių, Šūklių ir dar keliasdešimties dvarų savininkas Vincentas Gavronskis (gimė 1780 m. - mirė ?) jau valdė šį dvarą. Jis su žmona Ana Višnevska (gim. 1790 m.), susilaukė dviejų sūnų, jiems ir paskirstė valdas; jaunesnysis sūnus Viktoras Gavronskis (g. 1830 m.) gavo Alvitą ir Šūklius. Matyt, turto perėmimai buvo labai sudėtingi, nes 1835 m. Augustavo gubernijos valdžia Šūklių dvaro bendrasavininkiu pripažino ir kažkokį Gustavą Dovydą Nyderštelerį, šiame dvare valdžiusį 72 000 auksinų turtą; dokumentuose minimi ir kiti šio krašto dvarai, kuriuose savo turtą buvo „įmerkęs” šis žmogus. 1826 m. mirė ir kitas žmogus - Karolis Florianovičius, valdęs nemažą Šūklių dvaro turto dalį. 1827 m. Šūklių dvarui priklausė 41 namas, kuriuose gyveno 410 gyventojų.
Viktoras Gavronskis vedė Aukštosios Fredos dvarininkaitę Juzefą Godlewską (g.1820 m.). Viktoras ir pastatė gražiuosius Šūklių rūmus. Galima spėti, kad taip įvyko XIX a. viduryje. Greitai suvešėjo angliško stiliaus parkas su kuklias gėlynais. 1868 m. dvaras turėjo 1115 margų žemės, iš kurios - 683 dirbamos žemės, 254 - pievos ir kt. 1878 m. dvare ir kaime stovėjo 39 namai, kuriuose gyveno 282 vyrai ir 325 moterys.
Aukštosios Fredos dvare gimęs Viktoro sūnus Stanislovas Gavronskis (1860-1942), 1891 m. vedė Heleną Liubomirską ir buvo paskutinis Šūklių dvaro savininkas. Jį įdomiai charakterizuoja Kazys Grinius: „Šiek tiek pasižymėjęs moksle buvo Šūklių Stanislovas Gavronskis, kuris Vilniaus parodoj (bene 1902 m.) buvo pristatęs Suvalkų gubernijos produkcijos žemėlapių seriją. Gavo aukščiausiąjį pagyrimą, bet to darbo, rodos, nebaigė”. Šį žemėlapių atlasą rengti padėdavo lietuviai studentai, vasaromis sugrįždavę į gimtinę.
Buvęs dvarininkų gydytojas prisimena: „Senis Viktoras Gavronskis, kurio tėvo tėvas buvo žydas, stogų dengėjas, jau buvo senas, apie 76 m., ir dvarus (apie 20 jų) valdė sūnus Stanislovas. Kitas Viktoro sūnus sirgo džiova; jį kartais tekdavo matyti aukštą, visai išdžiūvusį, Vilkaviškio geležinkelio stoty”.
Beje, teigiama, kad pakaunėje buvusius Stanislovo Gavronskio dvarus apleido jo samdomi ūkininkai. O ir karinei valdžiai, statančiai aplink Kauną fortų sistemą, labai reikėjo tų valdų. Už valstybės nusavintas žemes dvarininkas ne kartą gavo nemažas išmokas ir dar labiau susitelkė prie rūpinimosi Šūkliais. Vien 1894 m. Gauronskis iš valstybės gavo 200 000 rublių kompensaciją ar atlygį. 1910 m. Aukštosios Fredos likučius jis pardavė Artūrui Ferdinandui Lešui.
Apie 1880 m. Šūkliuose stovėjo 39 namai; juose gyveno 607 gyventojai.
1888 m. dvare ir kaime gyveno 245 gyventojai: 240 lietuvių ir 5 lenkai. Pastarieji duomenys yra oficialūs ir pakankamai patikimi. Gaila, kad atskirai neskaičiuoti dvaro gyventojai.
Maždaug 1893 m. kunigaikštytei Helenai Liubomirskytei-Gavronskienei (1870 - 1950) caro valdžia leido dvare steigti vaikų prieglaudą, kuri virto slapta daraktoriška mokykla. K. Grinius prisimena: „Kunigaikštytė Liubomirskaitė nuo Poznaniaus, šiek tiek vertėsi labdara. (…) paskiau tokias prieglaudas vadindavo vaikų darželiais. Tam tikra mergelė (lnk. ochranianka, prieglaudinė) turėdavo surinkusi apie 15 vaikų, kuriuos auklėjo. Iš pasikalbėjimo su ja supratau, kad ji jau nusimano apie draudžiamuosius lietuvių spaudinius, nes savo auklėtinius moko skaityt iš A. ir B. Elementoriaus, nors mokyt skaityt būdavo prieglaudoj draudžiama. Prieglauda spausdintais vadovėliais negalėjo pagal valdžios potvarkius naudotis. Mokė lietuviškai ne tik skaityti, bet, matyt, ir rašyti. Lietuviškų spausdinių platintojas, gydytojas J. Bagdonas ją buvo įtraukęs ir į šią veiklą.
Gavronskiai laikė ir 15 - 20 medžioklinių šunų, kuriuos prižiūrėjo šunininkas, kilęs iš Estijos. Turėjo jie ir nemažai arklių važinėjimui bei jojimui (tuo metu vadinamų „anglėzais”)”. Stanislovas Gavronskis, būdamas Kaune (jam beveik iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Senavos ir dalis Aukštosios Fredos dvarų), lankydavo ir pas kunigą poetą Antaną Baranauską, su kuriuo diskutuodavo matematikos, filosofijos ir kitais klausimais.
1899 m. dvarui priklausė 3000 margų žemės; laikė 219 arklių, augino 279 stambius ir 77 smulkius gyvulius. 1901 m. dvare gyveno 70 vyrų ir 80 moterų. Dvarvietėje stovėjo 6 mediniai ir 5 mūriniai namai. Dvarininkai valdė 843 margus žemės; apdirbdavo - 528. Kitaisa oficialiais duomenimis 1901 m. dvare gyveno 229 žmonės, o kaime, turėjusiame 33 ūkius - 528 .
1902 m. dvarininkas savo ūkį garsino Vilniuje surengtoje parodoje, į kurią atvežė kelis grynakraujus Ost - Frislando veislės galvijus. Vienas jo prancūziškos kilmės žirgas buvo įvertintas 2000 rublių, o kitas - 1200. Už „eksponatus” S. Gavronskis gavo aukso medalį.
1903 m. dvaras turėjo 3499 margus žemės - labai akivaizdžiai skiriasi tik dviejų metų laikotarpio skaičiai. 1903 m. laikė 186 arklius, augino 206 stambius ir 1661 smulkius gyvulius.
1906 m. liepos mėn. viduryje į Šūklių dvarą sugužėjo apie 400 - 500 streikininkų, atstovaujančių 41 Vilkaviškio krašto dvarininkų interesus. Dvarininkai nespėjo net iškviesti žandarų. Laikraštis „Skardas” taip aprašo ponų ir samdinių susitikimą: „ Atėjom. Minia sustojo prie gonkų. Ant Gonkų stovėjo Gauronskio akonomai. Išgirdę Gauronskio žingsnius priesenyj, jie, kaip tikri ponos „klapai”, pirm laiko nusitraukė nuo galvos kepures. Išėjo Gauronskis su Gauronskiene, pasisveikino - pasisveikinome ir mes, kilstelėję kepures. Jam buvo perskaityti reikalavimai (…). Buvo dar paklausta, kodėl šaukėsi sau į pagalbą dragūnus. Jis užsigynė nešaukęs. Tada jam buvo priminti jo akonomo žodžiai, ir ponas nutilo. „Šviesioji ponia” (taip ji liepia kumečiams vadinti) tik šypsojosi - klausinėjo vieno kito, ar buvo vakar Alvite? Gal nesimeldėt? - ir vėl „šviesiai” šypsojosi. Dvarininkas, atstovavęs daugelio dvarininkų interesus ir vadintas „tūzu” buvo priverstas sutikti su samdinių reikalavimais ir pakelti atlyginimus.
1892 metais dvarininkai susilaukė sūnaus Jono, kuris, gyvendamas užsienyje, 1925 m. vedė italę Luciana Frassati (gimė 1902 m. Turine - mirė 2007 m. Pollone). Tarpukariu Jonas Gavronskis dirbo Lenkijos ambasados Romoje ir Vatikane sekretoriumi. Kadangi jis bendravo ir su lietuvių politiku Petru Vileišiu, tai abu jie susilaukė savo valstybių vadovų priekaištų; lietuvis netgi turėjo palikti diplomatinį darbą. Dėl priešiškumo Musoliniui lenkų politikas turėjo apleisti Italiją; dirbo diplomatinį darbą Turkijoje. Prieš įžengiant naciams į Austriją, jis buvo Lenkijos ambasadoriumi Austrijoje (nuo 1933 m.). Iš Vienos pasitraukė į Lenkiją - ten ir užklupo karas. Jų pastangomis buvo slaptai į užsienį išgabenta Lenkijos premjero V. Sikorskio žmona ir keliolika profesorių. Gavronskiai susilaukė net keturių dukterų ir trijų sūnų (vienas tuoj pat mirė). 2008 m. rudenį Šūkliuose lankėsi užsienyje gyvenantys Jono Gavronskio vaikai - Vanda ir Alfredas Gavronskiai. Prisiminimui išsivežė geltonų klevo lapų puokštę … Šūklių dvaro aprašymui J. Gavronskis vietos skyrė 1968 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Wzdłuż mojej drogi. Sylwetki i wspomnienia”. Mirė 1982 m.
Rūmų statiniai labai nestebino architektūra, kuri buvo artima neoklasicizmui. Dvarininkas save ir svečius pamalonino sukauptais dailės ir meno paminklais. Sales, menes apstatė Liudviko XV epochos baldais. Neabejotina, kad įspūdingai turėjo atrodyti knygų lentynos ir spintos, talpinusios 8000 knygų, tarp kurių būta ir retų manuskriptų, karališkų pergamentų, fotografijos albumų, nuotraukų, monetų ir medalių kolekcijų. Lenkiškų monetų kolekcija buvo laikoma viena geriausių visame krašte. Šeimos archyve buvo saugomas karaliaus Kazimiero Jogailaičio išduotas pergamentas, kuriame nubraižytas brėžinys, patvirtintas karaliaus parašu, bylojo, jog Paežeriai ir Alytus dovanoti Michailui Glinskiui. Valgomajame kabojo giminės herbai ir dešimtys Vakarų Europos dailininkų tapybos darbų, stiklinėse vitrinose spindėjo porceliano dirbiniai. Paminėtini istoriniai bataliniai portretai „Napoleono grįžimas iš Maskvos (autorius Jozef Brant), „Vestuvės Krokuvoje” (Juliusz Kossak), dailininkų C. Netscher, D. Teniers, Jacob van Ruisdael darbai.
Pirmojo pasaulinio karo metais ant dvaro nukrito kelios bombos ir jį sudegino. Daugiau jis nebuvo atstatytas. Apie vokiečius, įsitvirtinusius dvarvietėje ir gretimame miškelyje, 1914 m. rugsėjo 26 d. laiške tėvui, caro broliui Konstantinui, rašė didysis kunigaikštis Olegas Romanovas ir skundėsi, kad „mes nepajėgėme apeiti priešo iš užnugario”. Kaip tik aprašomu laikotarpiu, t.y. rugsėjo 28 - spalio 3 dienomis, per rusų puolimą buvo suniokoti rūmai ir malūnas.
Tik nedaugelį šedevrų pavyko išgelbėti. Kai ką dar iki rūmų subombardavimo Gavronskiai pervežė į Paežerių dvarą. Gal būtų išgabenę ir daugiau turtų, bet karo pradžioje mirė brolio vaikas, Paežerių dvaro savininkas Vladimiras. Kažkur į Lenkiją nuklydo Maksimilijano Gavronskio (iš Prūsijos kilęs didikas) ir jo žmonos Bogumilos Sperskos (giminaitės, seniau valdžiusios Paežerių dvarą) milžiniško dydžio portretai. Rūmus plėše ir vokiečių, ir rusų kareiviai, kurių bendrosios kapinės yra išlikusios Šūklių miškelyje. Pasvirę, į samanas smingantys betoniniai vokiško stiliaus kryžiai datuoti 1914-1916 metais (jų tarpukariu buvo apie du šimtai). Ant kai kurių yra pavardės. Kritusiųjų caro armijos karių pavardės nenurodytos, tačiau įrašytas palaidotųjų skaičius.
Tikėtina, kad apleistą dvarą trumpai valdė Tadas Skarbek-Voičinskis. 1923 m. dvare stovėjo 13 pastatų, kuriuose gyveno 266 žmonės. Vykdant žemės reformą, žemės, aprėpusios 376 ha, buvo išdalintos savanoriams, bežemiams ir mažažemiams. Dvarui paliktus 80 ha ėmė valdyti iš dvarininkų kilęs Lietuvos kariuomenės generolas Bronislovas Skomskis (1864 ar 1865 - 1935). Beje, pastarasis tuo metu turėjo ir Karalenkės palivarką (7 km į pietus nuo Marijampolės). Kai 1933 m. B. Skomskis visiškai išėjo į atsargą (iki tol keletą metų buvo dalinėje atsargoje), iki pat mirties (1935 m. rugpjūčio 5 d.) nesitraukė iš Šūklių dvaro. Palaidotas Žaliosios kapinėse, Kataučiznos dvaro savininkų Zielinskių šeiminiame kape; viena iš jų - Teresa Skomska - Zielinskienė (g. apie 1830 m.) buvo giminystės ryšiais labai artima (tikėtina, kad teta) Bronisloviui Skomskiui.
4-ame dešimtmečio viduryje dvaro savininkais buvo O.Šulinskas, V.Povilaitis, J.Aleksa. Beje, Juozui Aleksai priklausė ir daugiau dvarų, pvz. Lakinskų prie Šešupės.Po karo dvare veikė mokykla; tuomet mokiniai dar rūpinosi parko teritorija, vadinto Gustaičių miškeliu. Išsikėlus mokyklai ir apsigyvenus šeimoms, parkas ir statiniai buvo nugyventi.
Išliko prastos būklės, be langų, skylėtais perdengimais dviaukščiai dvaro rūmai. Baigiamas suardyti ir sovietmečiu iškilęs baltų plytų priestatas. Abu rūmų aukštus skiria ryškus karnizas. 2004 metais dar styrojo puikios kaltinės balkonų tvorelės likučiai.
Ne daugiau sienų išsaugojo ir šiauriau stovintis dviaukštis raudonų plytų svirnas, kurio rūsiuose tyvuliuoja vanduo ir beviltiškai ardo pamatus. Kiek atokiau, rytinėje dvarvietės dalyje, stūkso patrauklios išorės arklidės ir kuklus tarnų namas. Pailgos formos parko tvenkinyje irgi per maurus neišvysi savo veido. Daug geresnis apgriautų ir sudegintų rūmų vaizdas užfiksuotas 1915 m. atviruke „Zerstörtes Schloss von Graf Gowronniki „.
2011 m. rudenį ant aukštumos, esančios netoli Šeimenos ir Širvintos upių santakos, prie sankryžos su išnykusiu svarbiu keliu į Prūsiją, atstatyta Švč. Mergelės Marijos su Jėzumi ant rankų skulptūra, nulieta iš betono ir kalkių mišinio. Raudonų plytų postamente buvo aptiktos insignijos S.G., bylojančios, kad paminklo statybą iniciavo dvarininkas Stanislovas Gavronskis; tai įvyko XIX a. II pusėje. Deja, skulptūros autoriaus išsiaiškinti tyrėjams nepavyko. Dviejų metrų aukščio baltai nudažytas paminklas labai nukentėjo 1945 metais, kai raudonarmiečiai į jį paleido keliasdešimt kulkų.

Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras