BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Odė kėdei

Odė kėdei

Net senovės egiptiečiai paliko įvairių baldų, skirtų sėdėjimui, pavyzdžių: kėdžių, sostų, taburečių, suolų, išlankstomų kėdžių. Tai gana patogūs, bet dažniausiai beveik nepajudinami baldai. Jų sėdynės turėjo iškilimus, o atlošai buvo palenkti „neigiamu” kampu ir išgaubti pagal nugaros formą į išorę. Sėdynes dengė minkštos pagalvės ar kailiai, odos. Tiesa, šiais baldais buvo naudotasi retai, nes egiptiečiai valgė, kalbėjosi su svečiais dažniausiai pusiau gulėdami ant grindų. Garsusis Homeras mini du baldus: klismą ir tropą. Pastarasis - aukštas krėslas, pabrėžtinai vertikaliomis linijomis ir su paauksuotu ar kitaip prabangiai puoštu suoleliu kojoms laikyti. Klismas (lietuviškai - krėslas, kėdė) buvo daugiau skirtas sėdėti moterims per tam tikras filosofų pamokas. Jo keturios (ir būtinai bent priekinės) kojos buvo puslankiu lenktos į išorę, žemyn smailėjančios. Nugarėlė, dažniausiai „kiaura”, turėjo taip pat nemažą išlinkimą, atkartojantį kojų išlinkimo motyvus. Pasostės laikmenis perpindavo diržais, ant kurių dėdavo pagalvėlę. Šis kėdės tipas nuo XVIII a. tapo klasikinės kėdės prototipu ir toks etalonas nepakito iki mūsų dienų.
Senovės Romoje kėdžių forma ir paskirtis buvo griežtai reglamentuota. Aukštiems pareigūnams - pvz. pretoriams, konsulams - buvo skirtos „putlios”, dažnai dalinai sulankstomos kėdės, kurių kojos persipynė x raidės forma. Neretai jas dažydavo bronzos miltelių ir aliejaus mišiniu. Iš pradžių šis baldas net neturėjo atlošo; tiesa, net ir atsiradus pastarajam, kai kurias kėdes vis tiek buvo galima sulankstyti. Todėl jos tikdavo karo žygiams ir kilnojamiems posėdžiams. Šių formų kėdė sulaukė net vėlyvųjų viduramžių. Ne mažiau garbingu krėslu buvo laikomas ir dvivietis suoliukas - biselijus. Jo rėmą gamino tik iš brangios riešutmedžio, juodmedžio, kedro (rečiau - buko) medienos. Pasostę išpindavo, o ant pynių dėdavo „minkštimus”. Atlošas - labai puošnus, raižytas augaliniais motyvais ir primargintas vėžlio šarvais, dramblio kaulu bei metalais. Visos keturios kojos - profiliuotos ir puoštos bronza. Į šį ansamblį įėjo ir specialus suoliukas - skamnumas. Nors suolelis ir buvo dvivietis, tačiau iš tikrųjų jis buvo skirtas laisviau sėdėti vienam žmogui. Nuo romėnų laikų žinomos ir taburetės (pvz. subselijus), nors šis terminas daug vėliau gimė Prancūzijoje.
Senovės romėnų šeimos galva sėdėdavo aukštą nugarą turinčiame krėsle - solijuje (lietuviškai - vienam asmeniui). Tiesa, laikui bėgant, nugarėlė vis labiau stiebėsi į viršų, o, valstybei virtus imperija, solijus tapo sostu. Jo konstrukciją gamino ne vien iš medžio, bet sujungimams naudojo ir bronzą, ir marmurą. Neatsisakė ir pintų detalių, sutvirtinusių baldą. Jį dekoruodavo žvėrių letenų ir akanto lapų motyvais. Žemesnius solijus statydavo ant specialių pakylų. Nors gali būti, kad tokios pakylos buvo po visais krėslais, tačiau neišliko įrodymų.
- * -
Po kryžiaus žygių Europoje atsirado ir visokių „balnų” - kėdžių ar sulankstomų kėdžių, parsigabentų iš tolimų kelionių ar bent ten nusižiūrėtų. Iš suglaustinių kėdžių derėtų paminėti faldistorijų, Dantės kėdę, frailerį, petrarką. Kai kuriems riteriams kėdes atstodavo storesnės pagalvės … Bažnyčiose ir vienuolynuose būta ir akmeninių kėdžių ar suolų. Itin prabangiomis laikytos tos, kurių sėdimoji dalis buvo pagaminta iš marmuro ar akmens, kurį buvo galima kaitinti iš apačios.
Ankstyvaisiais viduramžiais kėdėmis naudotasi retai; dažniau sėdėta suoliukuose, net ant mažai apdorotų medžio kamienų. Maždaug tuomet atsirado ir greitai išpopuliarėjo trikojė taburetė. Savotiška kėde tapo ir dėžė - skrynia, turinti atlošą arba antrąjį atverčiamą dangtį. Ypatingai puošni buvo dėžė. Suprantama, kad tokiame balde sėdėjo tik labai turtingi feodalai. Ir tai ne visada - o tik per iškilmes. O ant kieto nepatogaus dangčio ir taip ilgai nepasėdėsi! Priekinė dėžės dalis neleisdavo kojų pakišti po sėdyne ir jos greičiau pavargdavo.
Net ir pirmieji sostai turėjo panašią formą - tačiau jie buvo dar puošnesni, stovėjo ant kelių pakopų pjedestalo. Europiečiai tokius sostus kopijavo nuo Bizantijos imperatoriaus sostų, turėjusių net mechaninių gudrybių. Dideliu ir kartu nesudėtingu išradimu tapo XV a. sukurta kėdė iš trijų lentų: viena tarnavo kaip nugara, antra - sėdimoji dalis, o trečioji - priekinė atrama. Keista, bet šis trikojis lentų „kratinys” ilgai išsilaikė buityje. Galbūt, tam pasitarnavo medžio raižytojai, kurie iš tų lentų sukūrė puikius meno kūrinius.
Tuo pačiu metu Vokietijoje pagamino ir keturkoję kėdę, kurios nugarėlę išmargino maskarono elementais, t.y. žmogaus veido kontūrais. Toje vietoje, kur „prasižiojo” burna, padarė skylę, į kurią įkišdavo ranką kėdei pernešti. XV a. pabaigoje pradėjo gaminti ir kėdes minkštomis sėdynėmis, aptrauktomis oda arba audiniu. Tokių baldų, neretai statomų prie sienų, spalva, harmoningai derėjo su sienų spalvomis (t.y. nedaug skyrėsi).
Renesanso laikotarpiu Italijos miestuose gamino kietas kėdes su skydinėmis profiliuotomis atkaltėmis - sgabelus. Prie kojų tvirtindavo dar dvi lentas ir ne tik jas, bet ir kitus didesnius medienos plotus išmargindavo arabeskomis, akantais, maskaronais, groteskais ir kitais puošybos elementais. Italai prisiminė ir kurulines kėdes („sella curulis”), minimas net Egipto faraonų tekstuose. Kiti tyrinėtojai tvirtina, kad etruskai buvo šių kėdžių išradėjai. Iš kurulinių kėdžių paminėtini faldistorijai, turėję ir nugarėles, ir ranktūrius. Nemažai tokių baldų užsakė vyskupai, kardinolai, miestų merai. Galbūt, jie žinojo, kad Gajus Julijus Cezaris buvo pirmasis žmogus, gavęs dovanų auksinę kurulinę kėdę. Renesanso epochoje šias kėdes dažniausiai aptraukdavo Damasko šilku. Anglai kurulines kėdes gamino net ir XIX a. pradžioje. Ypač jas mėgo kurti anglų baldų dizaineris, kėdžių karalius Tomas Šeratonas (Thomas Sheraton, 1751 - 1806). Tiesa, vadinamajam Šeratono stiliui priskirtinos visai kitokios, labiau klasikinės kėdės.
XVI a. Prancūzijoje gimė moterims skirtas žemas, pusminkštis krėslas šofezė (lietuviškai - šildanti, kaitinanti). Tokiame balde, pastatytame arti židinio, moteris maitindavo kūdikį. Krėslas turėjo stačiakampę, oda aptrauktą pasostę, keturkampę akliną atkaltę. O kojų formos galėjo būti labai įvairios: ir tekintos, ir tiesios keturkampės. Turtingesnėms moterims skirdavo labiau puošnias šofezes, padailintas ir bronzos kalyba.
Labai aukštą toną baldų gamintojams „užkėlė” Versalio rūmų interjero ruošėjai. Iš tikrųjų, šiuose rūmuose baldų būta nedaug; kėdės ir krėslai, sustatyti pasieniuose, sudarė vyraujančią baldų dalį. Tai daug puošnesni baldai, išsilaisvinę ir bažnyčių ir vienuolynų prieblandos. Tinginiaujantys rūmų gyventojai sumanė padrybsoti ir šezlonguose, matyt, nužiūrėtuose Rytų šalyse, nors ir turinčiuose prancūzišką „ilgosios kėdės” pavadinimą. Anot legendos, karalius Liudvikas XIV aplankė mūšyje sužeistą ir gulintį karininką. Norėdamas jį pagerbti, pats sustūmė į eilutę keletą kėdžių ir išsitiesė panašia poza. Ir šia idėja labai greitai pasinaudojo meistrai. Šių baldų kojūgalis visuomet yra žemesnis už galvūgalį. Pakojus jie turėjo pačių įvairiausių formų, net primenančių x ir H raides. O šezlongas „madam Rekamje” buvo nužiūrėtas net nuo aukščiau straipsnyje minimos kėdės klismo. Beje, nereikia manyti, kad šiuose balduose buvo tik gulima - ne ką rečiau juose susėsdavo ir keli svečiai. Kartais prie tokio baldo priderindavo ir atskirą „laiptelį”. Beje, panašią kėdę - lovą dar ikikolumbinėje Amerikoje turėjo indėnai olmekai.
XVII a. pagyvenusiems žmonėms padovanojo krėslus - fotelius „sparnuotais” šonais. Jie buvo minkšti ir sėdintysis galėjo glaustis ne tik prie nugaros, bet ir prie baldo šonų. Švietimo epochoje šiuos „sparnuotus” baldus pamėgo filosofai ir poetai. Tokių baldų šoninėse sienelėse netgi būta stalčiukų, durelių, kuriuose tingūs inteligentai laikė įvairius popierius, knygas. XVIII a. antroje pusėje anglai ėmė gaminti kėdes, turinčias sėdynėse spyruokles. O idėja gaminti tokius baldus gimė jodinėjant ant arklių ir „spyruokliuojant” balnuose. Maždaug tuo metu, bet ne anksčiau 1720 metų, europiečiai pirmakart savo užpakalius priglaudė ant kėdžių, gamintų iš raudonmedžio; anksčiau ši prabangi mediena čia nebuvo žinoma. Rusijoje klasikinės kėdės atsirado tik su Petro I išvykomis į Europą, tačiau nepasiturintys rusai ir toliau sėdėjo ant ilgų suolų, kartais tarnavusių net lovomis.
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV per pramoginius renginius Versalyje sėdėdavo krėsle su aukšta atkalte. Kiek žemesnės kėdės be atlošų buvo skirtos karaliaus šeimos nariams, kunigaikščiai užpakalius glaudė ant taburečių. O kiti „vargšai” didikai dažniausiai stovėdavo. Taigi, net kėdžių „giminėje” būta hierarchijos! Beje, tik tuomet atsirado mums įprasta prasme suprantamas terminas „taburetė”, nors šis neeuropietiškos kilmės baldas egzistavo jau daug šimtmečių. Iki tol „taburete” prancūzų damos vadino pagalvėlę, į kurias smeigdavo siuvinėjimo adatas. Vadinasi, tokias pagalvėles (tik žinoma, be adatų!) pirmiausia padėjo ant medinio karkaso viršaus ir taip primetė baldeliui naują pavadinimą. Baldų ekspertas anglas Percy Macquoid (1852 - 1925) teigė, kad tekintų taburečių idėją iš Bizantijos parsigabeno rytuose tarnavę normanų kariai. Iš normanų taburetės nukeliavo į Angliją ir visą Europą. „Antrosios kartos” taburečių kojas jau jungdavo vienu kitu pagaliuku.
Tik baroko laikotarpiu kėdės minkštomis sėdynėmis randa naudojimo nišą. Beje, kartais paminkštindavo ir nugarėlę. Kamšalu naudojo įvairias natūralias medžiagas, kartais net dengiamas ne vienu sluoksniu: džiovintas jūrų žoles, ašutus, grūdų nuovalas, džiovintas samanas. Daug kur teigiama, kad vadinamieji sėdmaišiai, t.y. ant kėdžių užmetami „minkštimai” atsirado iš paprastų pupų maišų. Galima tuo suabejoti - turbūt, čia kalbama ne apie pačias pupas, bet jų ankščių liekanas.
Jau tuomet buvo gaminamos kėdės, tinkamos naudoti tik moterims arba vaikams. „Moteriškų” kėdžių išskirtiniu elementu laikytina rankenėlė, tvirtinta prie atkaltės viršaus: už jos paėmę tarnai, atitraukdavo kėdę, kuomet moteris norėjo atsistoti. Neretai tokiam kėdžių atitraukimui tarnavo ir bronziniai rateliai tvirtinami prie dviejų kojų galų. Meistrai nepamiršo ir geriausių šeimos draugų - gyvūnėlių: jiems gamino siaurus pailgus suolelius su nugarėle. Tarnai nespėdavo vaikyti dvariškių vaikų, norėjusių prisėsti ant tokių baldelių.
Nuo XVIII a. vidurio iki baldų serijinės gamybos suklestėjimo kėdės ir krėslai pagal naudojimo pobūdį buvo skirstomi į dvi grupes: stacionarius pasienių baldus ir kilnojamuosius. Kadangi damos XVIII a. dėvėjo pūstus sijonus, tai joms sėdėti tiko tik kėdės (kartais net be atkalčių) ir puskrėsliai (kėdžių porankių atramos nedaug iškišamos į priekį). Kėdžių sėdynės vis labiau minkštėjo; į specialius maišus kimšo jūros žolę, šiaudus, kvapiąsias žoles, vilną. Jei to būdavo maža, tai pagelbėdavo ir pagalvėlės. Taigi, klasicizmo kėdės palengvėjo (jas mažiau apkraudavo ir puošybos elementais) ir tapo mobilesnės.
Liudviko XVI laikais, pradėti gaminti krėslai - beržerės (bergère), davę pradžią ampyro stiliui. Tokius krėslus išpopuliarino garsus prancūzų baldininkas Pjeras Antuanas Belanžė (Pierre-Antoine Bellangé (1757 - 1827), vėliau dirbęs ir pačiam imperatoriui Napoleonui. Jis specializavosi tik kabinetinių baldų (rašomieji stalai, krėslai, knygų spintos, sekreterai) gamyboje. Ne tik prancūzai tokius baldžius vadino ebenistais. Keletas jo baldų po Napoleono karų iškeliavo į Baltuosius rūmus Vašingtone. Karalius Karolis X meistrą paskyrė karaliaus rūmų baldų generaliniu direktoriumi. Jo sūnus Luisas Aleksandras Bellange (1796 - 1861) tęsė tėvo pradėtus darbus ir įrengė karališkąjį kabinetą Lui Pilypui. Taigi, ši šeima gamino minkštuosius baldus net keliems Prancūzijos valstybės vadovams. Reikia pripažinti, jog šie meistrai turėjo dar vieną išskirtinį pojūtį menui - mokėjo pasirinkti puikius gobelenų ir kitokių audinių gamintojus; kartais audinio raštas atitraukdavo dėmesį nuo nedidelių konstrukcinių nesėkmių ar netgi nepastebėtų defektų. Audinių spalvų „varžybose” nugalėjo purpuro, mėlyna ir aukso spalvos; kitos spalvos iš karaliaus rūmų minkštųjų baldų pasitraukė į užmarštį. Šie du prancūzai, tėvas ir sūnus, perprato dar vieną paprastą dalyką - net ir labai garsiems žmonėms ne visuomet patinka sėdėti krėsluose su porankiais; kai kurie dėl kūno sudėjimo „netilpdavo”, o kitiems porankiai varžė liberalizmo pojūtį. Tiesa, kėdžių sėdimoji dalis nepraplatėjo (taip teigia kai kurie baldų istorijos tyrinėtojai), tačiau akį „apgaudavo” porankių nebuvimas. XIX a. antrame ketvirtyje buvo patenkintas ir damų, dėvinčių krinolinus, noras - joms gamino praplatintas, be ranktūrių ir suapvalinta sėdyne beržeres, labai panašias į vienviečius suolelius ar sofas gyvūnėliams gulėti.
Beržerės labiau priminė tai, ką mes šiandien vadiname foteliais: tik gilesnės, platesnės, o kartais ir aukštesnės. Nors jos akiai ir neatrodė lengvos, tačiau stumdyti po menes ir salonus leido prie kojų pritvirtinti bronziniai rateliai bei pažemėjęs svorio centras (nes sėdynės pažemėjo). Taigi, krėslai vis labiau praranda sienų „papuošalų” paskirtį ir atsiduria įvairiose patalpų vietose. Ir nors nors baldo pavadinimas buvo labai nekilmingas (bergere reiškė „piemens kėdę”), tačiau jose svajojo pasėdėti ne vienas karaliaus pakviestas didikas. Tik rūmai atsisakė avikailių, kuriuos piemenys užmesdavo ant savo kuklesnių krėslų.
O atsirado šios kėdės dar iki garsiojo Pierre-Antoine Bellangé - XVII a. pabaigoje gamino chaise de commodite - iš Persijos atėjusias kėdes, po kurių gremėzdiška sėdyne kraudavo daiktus. Regentystės laikotarpio foteliai buvo kreivesnių linijų ir priskirtini rokoko stiliui. XVIII a. antrojo ir trečiojo ketvirčio beržerės įgijo labiau stačiakampes formas (ypač atkaltės). Kokius konstrukcinius ypatumus dar turėjo beržerės? Ant porankių tvirtino siauras pagalvėles. Prie stacionarios sėdynės prisegdavo papildomą minkštą pagalvėlę. Atlošo šonai ir viršus, t.y. vadinamoji kėdės arka, išliko medinė; jos neslėpė po medžiaga. Viršutinėje kėdės dalyje naudojo juodmedį, riešutmedį, įvairius vaismedžius. Prancūzai išskiria net penkis beržerių variantus. Iš jų vertėtų paminėti “sargybinio” ir “išpažinties” beržeres, turinčias stogelius ir primenančius būstus. Į kai kurias vienetines beržeres, užsakytas vyskupų ir kardinolų, buvo patenkama, atidarant “vartelius”. Tokios sunkesnės beržerės buvo statomos arčiau laukinių durų arba ten, kur traukdavo skersvėjai.
XVIII a. viduryje anglų baldininkas Tomas Čipendeilas (Thomas Chippendale), sukūrė iki tol nematytą kėdžių stilistiką, anglų baroką supindamas su prancūzų rokoko. Puošybos mokėsi iš olandų baldžių geriausių pavyzdžių. Šio stiliaus kėdės, lyginant su sunkiomis gotikinėmis ir renesansinėmis kėdėmis, buvo lengvesnės ir praktiškesnės, tačiau daugiau ar mažiau dekoruotos dramblio kaulo inkrustacijomis ar kitomis paauksuotomis puošmenomis. Tokių kėdžių nereikėjo dažyti - anglai, skirtingai nuo “dažytojų” prancūzų, jas tik vaškavo arba poliravo.
Šis anglų meistras rinkosi įprastą riešuto medieną ir tų laikų naujieną - įvairias raudonmedžio rūšis. Galima drąsiai teigti, kad jis pirmasis aprengė kėdes “batais”, t.y. sukūrė savitą kojų apačios formą - žvėrių pėdų imitacijas. Vyravo erelių ir liūtų pėdos su išryškintais nagais. Kadangi jis visas kėdss (ir kitus baldus) gamino daugiausia iš raudonmedžio, į Europą pirmąkart atgabento tik 1725 m., tai dar buvo vadinamas “Kruvinuoju Tomu”. Tiesa, eksperimentavo jis ir su citrinmedžio mediena, tačiau šios žaliavos trūkumas neleido labiau išvystyti gamybos. Dėl šio rinkos ypatumo ir raudonmedžio brangumo teko pasirinkti tokius konstrukcinius sprendimus, kurie leistų naudoti mažiau medienos ir nedidintų kėdžių kainų. Ekspertai labiausiai vertina jo gamintų kėdžių, išpjaustinėtas ar raižytas nugarėles. Dar vienas jo kėdžių išskirtinis bruožas - labai mažai tekintų detalių. Jis, galbūt, pirmasis atkaltėse vaizduoja ne tik įprastus ornamentus, bet ir konkrečius daiktus: vazas, smuikus, herbų elementus. Šių stabilių ir tvirtų Čipendeilo epochos kėdžių išliko nemažai - tai tik patvirtina meistro genialumą. Jis neretai atkalčių intarsijose vaizdavo rožes - viena iš jų rūšių buvo pavadinta baldžiaus pavarde. Reikia pripažinti, kad didžiąją dalį Čipendeilo kėdžių ir kitų baldų pagamino jo samdomi darbininkai - meistras tik mokė juos ir vadovavo. Apie kėdžių vertę išraiškingai kalba ir jų kainos: 1990 m. aukcione viena 1762 metų kėdė buvo parduota beveik už pusę milijono svarų sterlingų.
Nuo XVIII a. baldžiai ėmė gaminti ir kėdes vaikams; ypač paplito krėslai, kuriuose laikydavo dar nevaikščiojančius mažamečius. Kiti vaikiški baldai niekuo perdaug nesiskyrė nuo įprastųjų, tik buvo mažesnių formų, o kartais turėjo vieną laiptelių pakopą. XIX a. pirmoje pusėje baldų konstrukcija labai nepakito, tačiau išorė prabanga sublizgėjo kaip niekada. Gal kiek kukliau atrodė miečioniško stiliaus medžio lukštu dengtos bidermejerio stiliaus kėdės. Beje, jos buvo pakankamai griozdiškos ir neišpopuliarėjo tarp tingių rūmų gyventojų. Iš specifinių kėdžių būtinai reikia paminėti ir pianinų (klavesinų ir pan.) kėdutes apvalia, aplink savo ašį besisukančia sėdyne. O kiek sumanumo sudėta į kirpėjų ir stomatologų (ar kitų medikų) kėdes! Kiti kėdžių priedai - ratukai, prailginamos kojos, atverčiamos sėdynės, pogalviai ir kt. - taip pat paįvairino šio baldo istoriją. Nedaugeliu meistrų pasitikėjo aukštieji dvasininkai, užsakinėję bažnytinių apeigų kėdes.
O sėdinčiųjų patogumu buvo susirūpinta tik XIX a. viduryje ar antroje pusėje. Kėdės tapo dar lengvesnės, apvalesnių formų, „minkštesnės” (keliomis prasmėmis). Netgi atsirado mada medines detales slėpti po oda ar audiniais. Ant nugarėlių neretai užtiesdavo servėteles (panašias į dabartines lėktuvų salonuose!). Kodėl taip darė? Vieno atsakymo nėra. Manoma, kad sėdinčiųjų dažyti plaukai galėjo išteplioti prabangius audinius. Austrijoje meistras M. Thonetas amžiaus viduryje ėmė gaminti lenktos buko medienos kėdes, populiarumu nukariavusias visas ankstesnes medines keturkojas (apie thonet kėdės daugiau skaityti kitame straipsnyje - B.M.)
Juokaujama, kad eklektikos stiliaus kėdės (gamintos nuo XIX a. paskutiniojo ketvirčio) įkūnijo ne tik viską kas buvo gera ankstesniuose stiliuose, bet “priglaudė” ir blogiausius dalykus. Baldų korpusai labai suvienodėjo: tik “paneles” kėdes aprengdavo vis kitokiomis “suknelėmis”, t.y. audiniu ar oda. Todėl skirtingas pinigines (ir jų turinį) nešiojantys klientai galėjo išsirinkti jiems įperkamas kėdes. Tokio stiliaus kėdžių gamybos lyderiu tapo Prancūzija ir prie jos besišliejanti Flandrija. Per Vokietijos karus su “visais” (pvz. Prancūzija, Austrija, Danija) labai sumažėjo baldžių skaičius - ir likę darbo rikiuotėje pavieniai amatininkai nesugebėjo tenkinti klientų poreikių. Todėl kapitalistai juos palieka “užribyje” ir ima kurti stambesnes įmones. Patyrusius meistrus retai kviečia į darbą, nes randa pigesnę išeitį: studijuoja jau pagamintas kėdes, jas kopijuoja, o naujovės atsiranda tik netyčia, t.y. dažniausiai tuomet, kuomet pradedantys veiklą baldžiai nesugebėdavo įminti senųjų meistrų gamybos paslapčių.
XIX a. antroje pusėje, gimstant organizuotam turizmui ir santoriniam gydymuisi, pirmiausia kurortinėse vietovėse paplinta pinti krėslai ir net dviviečiai krėsliukai ar suoliukai. Vėliau šie baldai atkeliauja ir į kitų vietovių rūmų terasas, įstiklintas pastoges, altanas. Neaplenkė ši mada ir Lietuvos. Rusai, iki tol ant suolų tiesę kilimus, dabar jau nevengė grožėtis pintų vytelių vingiais.
- * -
Pačiomis seniausiomis lietuviškomis kėdėmis laikomos trinkos. Vėliau trinkose atsirado atkaltė; tam reikėdavo tik triskart pjauti rastą. Trinkai palengvinti išdegindavo ar išskaptuodavo jos dugną, t.y. medieną po sėdimąją dalimi.
Aivas Ragauskas ir Almantas Samalavičius, tyrinėję XVII - XVIII a. vilniečių baldus, taip aprašo turtingesnių žmonių turėtas kėdes: „1698 m. kitas burmistras turėjo 16 šios rūšies kėdžių, o vieno XVII a. II p. vaito turto inventoriuje nurodytos 6 odinės ir 3 audeklinės kėdės. 12 kėdžių po mirties 1698 m. paliko burmistras M. Stročinskis. Greta apdirbtos odos kėdėms apmušti naudoti zomšas, tymas ar oda su paauksuotais pagražinimais - „kurdibanas”. Odiniai apmušalai būdavo juodos ir raudonos spalvos. Kėdžių apmušalams naudota siuvinėta ir nesiuvinėta austa medžiaga, aksomas, vilna, flanelė. Minimi žali, dangiški, raudoni kėdžių apmušalai. Jų vertė svyravo nuo 3 iki 5 ir daugiau auksinų. Turėta ir iš užsienio atsigabentų šios rūšies baldų. Vaitai, tarybos nariai, turtingi pirkliai turėjo importuotų iš Karališkosios Prūsijos ir kitų kraštų kėdžių. Turtingųjų interjerus puošė vienas ar keli krėslai. 1724 metais M. Reinerio namuose buvo didelis, 18 auks. vertės siuvinėtas krėslas ir 15 auks. vertės medžio krėsliukas. Panašiu metu 5 apmuštus krėslus turėjo ir burmistras P. Hramovičius”.
Įdomu, kad XVIII a. Vilniuje taburetės dažniausiai kainavo brangiau negu kėdės. Pastarosios neretai buvo aptraukiamos flanele, aksomu, vilnoniu audiniu ir Vilniaus amatininkų išdirbta oda. Sėdimuose balduose vyravo juodos ir raudonos spalvos odos. Tarp atvežtinių kėdžių daugiausia būta tvirtų prūsiškų; į jas pasižiūrėję Vilniaus baldžiai gamino “madingus” baldelius.
Lietuvoje, kaip ir Skandinavijos šalyse (ir kai kur kitur) kartais net patys valstiečiai gamino kėdutes su išpjautomis širdelėmis atkaltėje. Į kietą sėdynę pakakdavo įsmeigti tik keturias kojas. XX a. kėdžių gamintojus labai paveikė išradimai ir pasiekimai kitose gyvenimo srityse, todėl tik kai kurių kėdžių pavadinimai leidžia suprasti, kokia yra šio daikto pagrindinė paskirtis … O šiaip jas daugiausia išgarsino du rusai, niekada nepagaminę nė vienos kėdės, bet sugundę ne vieną žmogų jų knygoje paieškoti dvyliktos kėdės.

Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Dileta2017-03-17 10:04

Na įdomu buvo paskaityti tiek apie senovės baldus, tiek apie senovės gyventojų įpročius ir pnš.
O, kad kėdes išgarsino rusai turbūt nebūčiau net pagalvojusi.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras