BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Marijampolės realinė gimnazija

Benjaminas Mašalaitis

Prieš 90 metų, t.y. 1925 m. vasario 27 d. buvo priimtas politinis sprendimas pavasarį uždaryti Marijampolės realinę gimnaziją, suvaidinusią reikšmingą vaidmenį ne tik miesto, bet ir Lietuvos gyvenime. 1925 m. gegužės 6 d. švietimo ministras K. Jokantas, beje, anksčiau gyvenęs ir dirbęs Marijampolėje, uždarė šešerius metus veikusią mokymo įstaigą, kuri išleido beveik 300 abiturientų.

Reikėtų atskirai pakalbėti ir apie statinį, kuriame ši mokykla veikė (dabar Kauno g., Nr.14). 1834 m. Marijampolės miesto plane šio statinio dar nebuvo. Namas jau stovėjo 1877 m.; tuomet gydytojas Tomas Smolskis gavo leidimą prie jo pristatyti priestatą (matyt, rytinę pastato dalį). XX a. pradžioje namas perėjo pirkliui A. Bialoblockiui ir buvo nudažytas geltonai. 1906 – 1914 m. jame veikė Ksenijos Breverniūtės mergaičių gimnazija. Iš maždaug 1918 – 1921 m. nuotraukų galima spręsti, jog pastatas, orientuotas vakarų – rytų kryptimi, buvo tikslingai suplanuotas. Paradinė dalis, prieinanti prie Kauno gatvės, architektūra nelabai skyrėsi nuo kaimyninių namų. Likusioji pastato dalis buvo simetrinė (jei žiūrėsime į ją iš pietų ar šiaurės), su paaukštinta viduriniąją pastato dalimi. Pastaroji turėjo penkis šoninius langus arkinėmis viršutinėmis dalimis (jie išliko), o kraštinės dalys (t.y. vakarinė ir rytinės – po tris keturkampius langus. Toje aukštesnėje dalyje būta didelės salės (talpino daugiau kaip 300 žmonių), tarpukariu panaudotos įvairiems susirinkimams.

Pažangiųjų miesto inteligentų advokato A.Bulotos, gydytojo P. Bliūdžiaus, mokytojo ir literato A.Lasto (mokytojavo 1918 – 1922 m.) pastangomis 1918 m. lapkričio mėnesį buvo įkurta realinė gimnazija. 1988 m. pabaigoje teko man dalyvauti gimnazijos 70 mečio minėjimo metinėse – patys gimnazistai nepripažįsta datos, kuria teigiama, jog mokyklą atidarė 1919 metais; sprendimas asmeninėmis iniciatyvomis buvo priimtas anksčiau. Leidimą gimnazijai veikti gavo Aldona ir Jonas Valaičiai.

Ji įteisintą veiklą pradėjo kitais metais. Patalpos ir aplinkinė teritorija atrodė liūdnai: spygliuotos vielos tvoros priminė, kad čia vokiečiai neseniai laikė karo belaisvius. Vielų ir tvorų likučiai matomi net 1920 – 1921 m. nuotraukose, kuomet mokykla gyveno bene geriausius laikus. Nors gimnazijai ir vadovavo direktorius, tačiau jis visus sprendimus turėjo derinti su gimnazijos bendruomenės suformuotu valdymo organu, į kurį įėjo mokytojų taryba, mokinių ir mokinių tėvų atstovai. Tai suteikė mokyklai demokratijos ir laisvės polėkio įvairioms iniciatyvoms, kurios gana konservatyvioje tuometinėje Marijampolėje buvo prieštaringai vertinamos.

Kadangi mokykloje beveik nevyko tikybos pamokos (ir nesuprasi, dėl kieno kaltės), tai ji buvo praminta bedieviška mokykla; iš tikrųjų, pedagogai laikėsi tik laisvamaniškos pozicijos – nesikišti į moksleivių religinį gyvenimą. Juo turėjo užsiimti moksleivių tėvai. O ir tvarkaraščiai buvo sudaryti taip, kad norintys mokiniai galėtų lankyti katalikų tikėjimo pamokas. Labiau “nuskriausti” liko tik evangelikų – liuteronų ir judėjų tikėjimą išpažinę moksleiviai, tačiau vėliau ir jiems sudarė sąlygas turėti tikybos pamokas pagal jų praktikuojamą religiją. Reikia pripažinti, kad tikybos pamokų labiausiai vengė ne mokiniai, o kunigai, kurie vis surasdavo motyvų neapsilankyti gimnazijoje.

Iš pradžių mokykloje, kurioje veikė 7 paralelės klasės, buvo dėstoma rusų kalba; kai kurie moksleiviai ja mokėsi dar įvairiose Lietuvos mokyklose, karo metais veikusiose Rusijos gilumoje. Na, ir lietuviškų vadovėlių nebuvo. Gimnaziją materialiai rėmė Aleksandros ir Andriaus Bulotų šeima; abu sutuoktiniai čia ir dėstė. Pas ūkininkus aukų rinkti vyko ne tik gimnazijos veikimo dokumentus gavęs J. Valaitis, bet ir provizorius V. Bartlingas ir net Marijampolės apskrities viršininkas L. Ciplijauskas. Šiek tiek pajamų gimnazija gaudavo iš įvairiems renginiams nuomojamos salės (nors ir patys nuomojo pastatą iš Bialablockių).

Iš garsesnių mokyklos pedagogų paminėtini buvęs knygnešys S. Matulaitis, S. Totorius, J. Valaitis, P. Natkevičius, J. Mašiotas. Pastarasis, grįžęs iš Rusijos, 1919 – 1922 m. dirbo realinės gimnazijos direktoriumi, o 1922 – 1925 m. eiliniu mokytoju. Gimnazijoje mokėsi ekonomistas K. Lukša, literatūrologas B. Pranckus – Žalionis, medikas J. Kupčinskas, geografas P. Bieliukas, fizikas ir matematikas K. Baršauskas, geografė M. Karosienė, rašytojas M. Gudelis. Ypatingai ji gali didžiuotis čia besimokiusiais ar dirbusiais menininkais Apolinaru Šimkūnu (dirbo mokytoju), Petru Aleksandravičiumi, Vytautu Varanka, Leonardu Kazoku. Dailininkai gimnazijos pastate netgi turėjo autonominę studiją.

Mokykla garsėjo aukšto lygio matematikos mokymu. Dėl mokyklos vadovybės tolerantiško požiūrio į įvairių religijų asmenis joje mokėsi nemažai ne katalikų, pvz. 1925 m. ją lankė 34 evangelikai liuteronai, 24 judaizmo išpažintojai, keletas stačiatikių. Šiauriau esančiame pastate veikė mokyklos bendrabutis, kuriame lankėsi rašytojai V. Krėvė, Žemaitė ir kiti. Dokumentuose užfiksuota, kad 1923 metais gimnazijoje mokėsi 119 bermiukų ir 94 mergaitės. Moksleiviai leido aštroko turinio laikraštį “Beraštis”. Dėl moksleivių aktyvaus dalyvavimo aušrininkų jaunimo organizacijoje nemažai jų išmetė iš gimnazijos. Galų gale, 1925 m. gegužės mėnesį švietimo ministras K. Jokantas gimnaziją uždarė, o mokymosi procesas joje buvo nutrauktas birželio 30 d. Pagal ministro įsakymą realinės gimnazijos turtas atiteko Rygiškių Jono gimnazijai. Dėl tokio sprendimo Kazimieras Jokantas, kaip anksčiau buvęs pastarosios gimnazijos direktorius, galėjo būti suinteresuotas; į šią gimnaziją nuėjo mokslus baigti ir keliolika abiturientų. Beje, ministru jis tapo 1925 m. vasario 4 d., o realinę gimnaziją uždaryti įsakė to mėnesio 27 d.: – matyti akivaizdus skubėjimas.

Be darbo likę mokytojai pasitraukė į Klaipėdos kraštą arba visai pakeitė savo profesinę veiklą. Gimnazijos salę pasiliko sau pats savininkas A. Bialoblockis; ji tuomet jau talpino apie 400 žmonių ir buvo nuomojama įvairiems susirinkimams. Tuo tikslu šeimininkas nupirko ir suolus, lentas, scenos įrangą. Smulkius brangesnius daiktus įsigijo Mokytojų profesinė sąjunga. Sovietmečiu iki 1970 m. pastate veikė kinoteatras “Taika”. 1977 m. statinį rekonstravo, bet išliko nepažeista neoklasicistinio stiliaus navinė erdvė (vidurinė pastato dalis). Dabar pastatas yra privatizuotas, apleistas. Aišku, jo nepuošia ir jokia memorialinė lentelė, kuri primintų gimnazijos istoriją.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras