BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Marijampolės geležinkelio stotis

Iškart akcentuoju, jog visur literatūroje nurodoma klaidinga Marijampolės geležinkelio stoties pastatymo data - 1923 arba 1924 m. Stotis buvo atidaryta tik 1925 m. rugsėjo 1 d., nors dar ir po to dvejus metus vyko interjero tvarkymo darbai ir ankstesnių trūkumų likvidavimas. Taigi, 2015 m. Marijampolė mini, matyt, gražiausio miesto statinio, 90 metų jubiliejų.
Baltalenkiams 1920 m. rudenį okupavus Vilniaus kraštą, Alytuje liko atkirsti 6 garvežiai ir apie 300 vagonų, gautų pagal paskolą iš vokiečių. Išgabenti šiuos vagonus per Lentvarį į Kauną lenkai nedavė leidimo. Tarp Šeštokų ir Alytaus jau buvo geležinkelio linija. Kai kurie specialistai siūlė tiesti visai naują geležinkelio trasą. Visi darbai buvo pavesti trims rangovams. Daugelis specialistų atvyko net iš Murmansko, kur dirbo panašius darbus. Darbams reikliai vadovavo Borisas Lenčevskis. Dažnai darbų stebėti atvykdavo ir 5 - osios Lietuvos geležinkelių valdybos viršininkas Balys Sližys (1885 - 1957). Liniją tiesti baigė 1922 m. gruodžio 16 d. (19). Taip „plieno tiltas” teoriškai sujungė Marijampolę su Kaunu ir Alytumi. Tų metų pabaigoje, Pilvei ties Kazlų Rūda išplovus pylimą, teko dirbti naujai. Vis tik 1923 m. sausio 5 d. į Marijampolę atvyko pirmasis traukinys; tiesa, į Šeštokus jis dar negalėjo vykti, nes 1923 m. kovo mėnesį vyko tilto per Šešupę statybos, o gyventojai stebėjosi darbų lėtumu.
1922 m. gruodžio 29 d. „Lietuvos žinios” skelbė: „Pirmutinis traukinys su 4 pilnais pasažierių vagonais šeštadienį XII 23 d. atpyškėjo iš Kazlų. Džiaugiamės. Bėda, tik kad į vagonus moterys neįlipa, mat vagonai prekiniai joms neįsiekiami. (…) Daromi geležinkelio tilteliai dar neišrodo ištikimi. Štai palei Liepyną ant Jevonio upelio daroma be spyrių į pylimą - juk tai pylimą greitai išplaus”.
O 1923 m. sausio 13 d. yra laikoma geležinkelio Kaunas - Marijampolė - Šeštokai - Alytus atidarymo data. Tą dieną įvykusias iškilmes laikraštis „Lietuva” apibūdino taip: „Jis prasidėjo 3 val. (t.y. 15 val. - B.M.). Visų akys buvo nukreiptos į aukštus, eglėmis apkaišytus vartus. Vartai buvo papuošti tautinėmis vėliavomis ir miesto ženklu - Šv. Jurgio. Visi nekantriai laukė traukinio. Tuoj pasirodė ir traukinys. Orkestras pradėjo griežti maršą. Traukiniui sustojus dar anapus vartų išlipo iš jo valdžios atstovai su Ministeriu Pirmininku p. Galvanausku pryšaky. Aukštuosius svečius pasitiko miesto burmistras p. Staugaitis ir kiti miesto ir apskrities valdybų atstovai. Tam reikalui paruoštoje estradoje pasirodo kan. Laukaitis. (…) Po šventinimų kalba miesto burmistras p. Staugaitis. (…) Sveikindamas pirmąjį traukinį, Marijampolės visuomenės vardu, reiškia giliausios padėkos valdžiai kad pasirūpino nutiesti geležinkelį. Po jo kalbos orkestras griežia himną. Paskui kalba ministeris pirmininkas p. Galvanauskas. Reiškia padėkos sumanytojams to darbo ir Susisiekimo ministeris. Po visų kalbų atidaromi vartai ir traukinys, vėliavomis ir vytimis papuoštas, iškilmingai pro juos važiuoja. Paskui nuėjo iki plento Ministeris pirmininkas ir visi valdžios atstovai pėsti, o iš ten nuvažiavo Valstybinėn Rygiškių Jono gimnazijon”.
Vykstant baigiamiesiems darbams paskelbė ir konkursą Marijampolės geležinkelio stočiai statyti. Jį laimėjo čekų kilmės architektas Edmundas Alfonsas Frykas (1876 - 1944), kurio puikūs projektai buvo įgyvendinti ir kitose Lietuvos vietose: Kaune - keletas privačių vilų, Teismo ir Teisingumo ministerijos rūmus, Kredito draugijos pastatą, studentų korporacijos „Neo - Lithuania” rūmus, lenkų gimnaziją, gaisrinę, sutvarkė Vienybės aikštę; Sasnavos bažnyčią, Tauragės, Rokiškio, Vilkaviškio, Kretingos geležinkelio stotis, prižiūrėjo Garliavos bažnyčios eigą.
Edmundas Alfonsas Frykas gimė 1876 m. Kaune (20). Kaip ir jo tėvas inžinieriaus išsilavinimą įgijo Peterburgo civilių inžinierių institute, kurį baigė 1902 m. Po to dirbo Gruzijoje. Kryme pastatė keletą prabangių vilų. Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui su šeima grįžo į Kauną. Inžinierius Nikolajus Milenskis (1907 - 1990) teigė, kad E. Frykas turėjęs nedaug laiko ir todėl stoties projektą „nužiūrėjo” iš kažkokio užsienietiško žurnalo. Projektą, sudarytą 1923 m. ir saugomą Lietuvos centriniame valstybės archyve, surado istorikas Romualdas Firkovičius (21). Statant taip vadinamą „keleivių namą” buvo tiksliai laikomasi projekto (tik kai kur skiriasi langų vietos, vidaus pertvaros). Pirmajam aukštui buvo numatytas 506 kvad. metrų plotas, antrajam (skirtas butams) - 262 kvad. m. Statybos metu E. Frykui talkino inžinierius M. Voldatas. Jiems abiems tais pačiais metais buvo patikėta ir geležinkelio stoties statyba. 1925 m. pradžioje iš minėto inžinieriaus darbą perėmė ir toliau tęsė Krasauskas ir Netiksas.
Marijampolės geležinkelio stotis, iškilusi rytiniame miesto pakraštyje, atsiskleidė laisva panoramine kompozicija, akcentuotu puikiu vandentiekio bokštu. Jame buvo numatyta įrengti laikrodį. Įdomiausia, kad stoties architektūra sukurta moderno stiliumi, kurio gyvavimo laikas Europoje jau buvo pasibaigęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tokio stiliaus architektūra siejosi su tautinio „skonio” paieškomis, trečiajame dešimtmetyje dar neįgijusiomis aiškios krypties. Pastate vienas prie kito šliejasi įvairių pavidalų tūriai; iš jų nuosekliausiai išauga lieknas bokštas smailiu šalmu. Angų formų kaitaliojimas, prieangių stogeliai bei atikais užbaigtos ištraukos pabrėžia kompozicijos dinamiškumą. Bokšto viršuje bei vestibiulio duryse - puošnūs, modernui būdingi inksto formos langai. Dekoro elementuose vyrauja nišos, arkutos, frontonėliai, sukeliantys praeities stilių sentimentų (22).
Darbų užsakovai sutartis su statybininkais pasirašė dar 1923 m. rudenį. Deja, darbavosi labai nedaug žmonių, o ir darbų kokybė nebuvo gera. 1924 m. pradžioje nebuvo jokios pastogės ir bufeto; pats stoties viršininkas šalo vagonėlyje. Pastatams elektros energiją teikė vadinamoji „dinamo” mašina. Vakarais rūmus apšviesdavo specialūs prožektoriai. 1925 m. pavasarį įrengti peroną ir aikštelę, esančią tarp rūmų ir plento, patikėjo marijampoliečiams rangovams Gudinskui ir Pamerancui. Nors kažkada planavo visus darbus baigti iki 1924 m. gruodžio 11 d., bet šį terminą teko nukelti net tris kartus. Visiškai geležinkelio stotį įrengė tik 1925m. rugsėjo 1 d. (23) - iki tol keleiviai glaudėsi tam specialiai pastatytuose vagonuose. Lauke stovinti “dinama” gamino elektros energiją ir ją teikė į rūmus.
Tuoj po stoties iškilimo menotyrininkai ėmė liaupsinti šį statinį: „Taip pat pažymėtinas Marijampolės stoties rūmas. Jo rimtą išvaizdą minkština bokšteliai, savotiški kaminai ir dailios pažiobės. Ramus korpuso langavimas teikia jam gailumo ir gyvybės” (24).
Dėl statybininkų kaltės netrukus stoties pastato sienose atsirado plyšių ir ne tik Marijampolės miesto valdžia ne juokais susirūpino šiuo statiniu (25). Vis tik pastatas buvo visuomenės teigiamai priimtas ir išreklamuotas įvairiuose spaudos leidiniuose (26).
Atidarius šį geležinkelį, nustojo tarp Kauno ir Marijampolės kursuoti karietos, o į Kalvariją jos vykdavo vis rečiau. Bilietai traukiniu tuo metu kainavo brangiau nei kelionė autobusu. Kelionė traukiniu tarp Kauno ir Marijampolės trukdavo beveik pustrečios valandos. Marijampolečiai galėjo išvykti du kartus per dieną: anksti ryte ir gerokai po pietų. Tiesa, vagonų sėdynės buvo kietos, o apšvietimas žvakėmis atsirado tik 1924 m. pavasarį. Vežikai, iš centro į stotį prastomis gatvėmis vežantys keleivius, imdavo ne mažiau kaip litą “nuo galvos” (kartais tai kainuodavo net 5 litus). Taigi, kelionė į stotį ir iš stoties buvo nepigus malonumas.
Tiesa, reikia pastebėti, kad net ir pradėjus eksploatuoti šią geležinkelio liniją, ir toliau veikė siaurasis geležinkelis, jungęs Marijampolę su Vilkaviškiu. Nors jau 1925 metais miestas didžiavosi modernia geležinkelio stotimi, bet į šį nuo miesto nutolusį objektą, buvo nelengva patekti. Laikraštis „Šešupės bangos” rašė: „Kelias siauras kaip rankovė, purvinas, pakraščiais dumblo arba akmenų krūvos, viduriu važiuoja vežimai ar karetkos, o tamsu kaip pragare. Kol vakare ateisi iš stoties į miestą, tai tave suvažinės, aptaškys, arba nustums į griovį dumble išsimaudyti. (…) Traukinys ateina apie 9 - 10 valandą. Kas čia tokio buvo pakabinti keletą žiburių žibalinių ar elektrinių, kad nors tą valandą, kai traukinys ateina, kelias būtų apšviestas (42). 1925 m. pradžioje miesto kooperatyvas „Šviesa” miesto valdybai pareiškė, kad nepajėgia finansuoti gatvių apšvietimo ir paprašė rasti kitą įstaigą, kuri tuo užsiimtų (43). Taupant lėšas, gatvės apšvietimą išjungdavo 24 valandą, o ryte „pagelbėdavo” natūrali šviesa.
Į geležinkelio stoties pastatų kompleksą įėjo 3 statiniai: geležinkelio stoties rūmai, ūkinis pastatas - buv. bagažinė su gaisrine ir lauko tualetas. 1994-1997 m. vyko stoties rūmų restauravimo darbai: sutvarkė ir du pagalbinius pastatus bei teritorija. 2003 m. vėl tvarkė stoties pastatų komplekso fasadus ir pamatus. Fasade išryškino Marijampolės herbo elementus.

P.S. šaltiniai nenurodyti sąmoningai.

Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Rita2018-07-14 12:27

Laba diena, Borisas Lenčevskis yra mano senelis ,gal turite daugiau informacijos apie Jį.Labai būčiau dėkinga.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras