BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Marijampolės burmistras Antanas Staugaitis

Benjaminas Mašalaitis

Gimė 1876 m. vasario 8 d. Tupikų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje (dabar Šakių rajono savivaldybė) vidutinių ūkininkų šeimoje (turėjo 40 ha žemės); sodybvietė išliko. Pradžios mokslus „krimto” savo kaimo mokykloje. Ketverius metus mokėsi Varšuvos amatų mokykloje, kurioje įgijo ne tik vidurinį išsilavinimą, bet ir siuvėjo specialybę. Čia besimokydamas susipažino su dviem metais jaunesne Punsko lietuvaite Ona ir ją vedė; žmona tapo ištikima jo gyvenimo palydove iki pat gilios senatvės. Pragyvenęs Varšuvoje 10 metų, apie 1900 metus grįžo Lietuvon ir apsistojo Marijampolėje.
Spaudos draudimo metais ir vėliau rašė lietuviškoje spaudoje: „Tėvynės sarge”, „Ūkininke”, „Tėvynės žiniose”, „Šaltinyje” ir kitur. Į visuomeninę veiklą A. Staugaitis įsijungė paskatintas brolio Justino ir Vinco Kudirkos. Jis ir vėliau labai didžiavosi savo pažintimi su V. Kudirka, net savo išvaizda stengėsi būti panašus į mūsų „tautos žadintoją”. Ta paliudija ir viena A. Staugaičio nuotrauka, išlikusi šeimos albume. Beje, jis ir pats gal nežinojo, kad buvo labai panašus į … JAV prezidentą A. Linkolną.
Prieš lietuviškos spaudos draudimą kovojo ne pasyviomis, o naujomis ir kovingomis formomis. Daktaras Kazys Grinius prisiminė 1903 metų įvykius: „Iš po nakties Marijampolėje atsirado prie A. Staugaičio ir Jono Gavėno masties krautuvės graži iškaba „Vienybė”. Kitur buvo didžiulė lentu su parašu „Varšavinės siuvėjas A. Staugaitis”. Už tokį poelgį siuvėją užtampė teismai. Istorikas Vytautas Merkys rašė: „Visiems žemės savininkams teismas uždėjo po 20 ar 25 rb. pabaudos”. Tuomet minėti asmenys ir J. Kačergius pasiskundė taikos teisėjų suvažiavimui, kurie kaltinamuosius išteisino. O A. Staugaičio skundą nagrinėjo net Senato teismas, kuris taip ir neįžiūrėjo nusikaltimo - siuvėjas baudos nemokėjo.
1906 m. sausio 6 d. į steigiamąjį „Žiburio” draugijos susirinkimą, vykusį Vinco Penčylos namuose, suėjo apie 40 aktyvių marijampoliečių. Į jos valdybą išrinko ir Antaną, tapusį sekretoriumi, o pirmininku - brolis Justinas. Draugija tuoj atidarė dvi pradžios mokyklas. Siuvėju dirbantis A. Staugaitis rasdavo laiko vakarais drauge su kitais „žiburiečiais” repetuoti mėgėjiškame teatre, tačiau, anot atsiliepimų, scenoje „jautėsi suvaržytas ir be komizmo”.
Į 1907 m. balandžio 7 d. vykusį Lietuvos Mokslo draugijos steigiamąjį suvažiavimą jis buvo pakviestas, bet negalėjo atvykti - todėl pasiuntė suvažiavimui sveikinimą ir sutiko būti draugijos nariu. 1909 m. kovo 27 d. Marijampolėje įsikūrė Krikščionių darbininkų draugija, kuri įgijo teises steigti skyrius visoje Užnemunėje. Šio sąjūdžio organizatoriumi ir faktiniu visų reikalų vedėju tapo Antanas Staugaitis.
Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Marijampolės nesitraukė. 1917 m. jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą ėmė dar labiau domėtis tautos ir valstybės reikalais. Jo brolis jau buvo žinomas kaip Telšių vyskupas, Lietuvos tarybos vicepirmininkas ir Nepriklausomybės akto signataras. Jiedu dažnai lankėsi vienas pas kitą - sutapo pažiūros ir siekiai. Todėl Antanas įstojo į tautininkų partiją. Dalyvavo Steigiamajame Seime, o dviejuose kituose Seimuose priklausė Darbo federacijos frakcijai.
Nuo 1918 m. vasaros vadovavo „Žiburio” draugijos knygynui, bet netrukus jį perleido vienuolėms vargdienių seserims; knygynui prigijo „Šešupės” pavadinimas.
1922 m. jį išrinko Marijampolės miesto burmistru; šias pareigas ėjo labai sąžiningai. Rūpinosi miesto statybomis ir tvarkymu. Šis tolerantiškų pažiūrų žmogus visus besikreipiančius interesantus priimdavo nuoširdžiai. Jau pirmaisiais darbo mėnesiais jam teko priimti aukštus svečius: 1923 m. sausio 13 d. į Marijampolę atvyko ministras pirmininkas E.Galvanauskas su keliais ministrais. Juos atgabeno pirmasis traukinys, patekęs į Marijampolę - vyko trasos Kaunas - Marijampolė - Šeštokai atidarymas. Burmistras pasidžiaugė šiuo reikšmingu įvykiu ir pasveikino svečius su tokia dovana miestui ir Lietuvai.
1924 metais prijungus prie miesto buvusias Kvietiškio ir Mikalinės dvarų žemes susiformavo Naujamiesčio gatvių ir nuosavų namų tinklas, o Tarpučiuose sklypus gavo mokytojai. Vis tik šiuo laikotarpiu miesto savivaldybės pastangomis neiškilo jokių reikšmingesnių statinių; visų didesnių rūmų statybą finansavo arba ministerijos, arba privačios ir visuomeninės organizacijos.
A.Staugaitis 1929 m. pradėjo J. Basanavičiaus ir Kęstučio gatvių kampe statyti savivaldybės rūmus, kurių pirmajame aukšte 1930 m. įsikūrė valdiška vaistinė. Pamačius, kad ir šių patalpų savivaldybei yra maža (ji tuo metu veikė Kauno gatvėje, priešais sinagogą nuomotame name), imtasi ilginti namą ir statyti jam antrąjį aukštą. Deja, jame, baigtame 1933 m., darbą pradėjo jau kitas burmistras.
Buvęs siuvėjas ir valstybininkas visuomet rasdavo laiko šeimai, o vaikus sugebėjo išleisti į mokslus. Vyriausiasis sūnus Vytautas Vienoje studijavo ekonomiką ir prekybą, o 1941-1943 m. vadovavo Šiaulių prekybos institutui. Jaunesnysis Antanas ir duktė Gražina studijavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete. Šeimos albume yra nuotraukų, bylojančių apie A. Staugaičio visuomeninė veiklą, ryšius su daugeliu to meto lietuvių inteligentų. Burmistru buvo iki 1931 metų - tuomet jį pakeitė Juozas Maurukas.
Kuklų gyvenamąjį namą (dabar V.Kudirkos g.Nr.49) pasistatė dar nebūdamas burmistru. Tiksli šio pastato atsiradimo data nėra žinoma, bet atrodo, kad žemės sklypą pasiturintis siuvėjas, remiamas brolio kunigo, įsigijo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o namą galutinai įsirengė jau pradėjęs burmistro darbą. 1912 m. miesto amatininkų sąraše paminėta, kad jis dar gyveno Bažnyčios gatvėje. Beje, A. Staugaitis niekada savo namuose neturėjo telefono. Sovietų valdžia pastatą nacionalizavo. 1941 - 1942 m. vokiečiai, rekomenduoti vietos gyventojų, vėl pakvietė A. Staugaitį eiti mero pareigas; tiesa, jos tuomet nebuvo įtakingos. Taigi, buvęs siuvėjas, mokytas ir išsilavinęs žmogus, ilgiausiai iš visų miesto burmistrų užėmė šias pareigas. Būdamas dideliu teatro gerbėju ir neprofesionaliu režisieriumi, jis organizavo spektaklių rodymui tinkamos parapijos salės įrengimo darbus. Ir nors burmistro pareigas jau buvo perleidęs A. Česoniui, 1943 m. pavasarį entuziastingai pasveikino atidaromus Marijampolės teatro rūmus.
Sugrįžusi sovietų valdžia negreit apsižiūrėjo, kad reikia „neutralizuoti” du kartus Marijampolės burmistro pareigas ėjusį ir keliskart Seimo nariu buvusį „politiškai svetimą” asmenį, bet tik atsitiktinumo dėka A. Staugaitis išvengė tremties. Abu sūnūs, kurių represinių struktūrų darbuotojai irgi atkakliai ieškojo, pasitraukė į Vakarus. Kai 1951 metais mirė jo žmona, tai A. Staugaitį į Kauną išsigabeno duktė, dėl senyvų tėvų priežiūros pasilikusi Lietuvoje. Nors ji ir neteko darbo, bet religingą tėvą prižiūrėjo rūpestingai. Mirė 1954 m. pavasarį Kaune, bet buvo palaidotas Marijampolės kapinėse. Ilgai istorijos tyrinėtojų ieškotą kapą aptikau tik pirmąją 2016 metų dieną: jis yra pagrindinio tako asfalto pabaigoje, kairėje pusėje - trečias. Raskime kartais laiko stabtelėti ties šio miestui nusipelniusio žmogaus amžinojo poilsio vieta.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras