BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuvos kariuomenės karys Jonas Dapkūnas prisimena …

(kupiūruota ištrauka)

1919 metais apie kovo pusę seniūnas atneša man šaukimą stoti atvykti į Lietuvos kariuomenės kareivių priėmimo komisiją. Aš net apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau kartą išsivaduosiu iš tų spragilų, o gal kariuomenėj geriau išsimiegosiu.
Kaime ar mieste - visur ėjo kalbos vien tik apie laisvą Lietuvą, apie savanorių stojimą į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Net kalbos ėjo, kad vokiečiai išeina iš Lietuvos ir, kad vokiečiai prižadėjo visu kuo padėti mūsų jaunai Lietuvos valdžiai. O su kuo ir kaip padėti - čia jau ne mano jaunai galvai apie tai aprašytie. Aš dar mažai tuose reikaluose aptašytas, kad apie tai nutuokčiau. Kaip ir kokiom aplinkybėm aš patekau Lietuvos kariuomenėn, čia neparašysiu, o dalį parašysiu, kaip jau tarnavau kariuomenėj.
1919 metais apie vidurį kovo aš jau randuosi Marijampolės kareivinėse. Kareivinės nekūrentos. Mano dalis pirmo atsargos Bataljono pirma kuopa radomės antram aukšte, pirmam Flygery (tada taip vadinosi). Pakūrenti kareivinę niekas nesirūpino, malkų nebuvo, kad kiek kareivines apsišildytie. Kas kaip sugebėjo iš kur kuro parsinešti: kas nuo medinių kareivinių ar arklidžių nuplėšęs lentą kitą parsineša, kas kokios tvoros štankietą ar stulpelį. Bėda, kad niekas kirvio neturėjo, tad gerokai tuos ilgus pagalius ar lentas į tą dar nuo caro laikų palikimo pečius didžiulius sukišdavom. Pečiai didžiuliai, apvalūs, skarda aptraukti, tos kareivinės gana didelės ir jų tos salės labai erdvios - daug kuro reikdavo. Vyresnių pas mus maža buvo, kuopos vadas - pagyvenęs žmogus, dar civilius rūbus nešiojo, kaip ir mes, kareiviai. Buvo girdėti, kad jį ponu kapitonu vadino. Dar buvo viršila - vachmistru vadino - irgi pagyvenęs. Šie abudu mūsų vadai dėl kuro mums nieko nesakydavo, atrodo ir jiedu buvo patenkinti - bilia ir jiems šilta. Patikrinimai kada buvo, kada ne, bendrai, drausmės jokios. Retkarčiais mus išvesdavo į Kareivinių aikštę, šiek tiek rikiuotės pamokydavo, o mes beveik visi iš vidurio kaimo, kaip stuobriai - nemokam net apsisukti.
Ta mūsų valdžiukė visokių gėrybių prižadėjo tad daug stojo savanoriais į Kariuomenę - daugumoj ūkininkaičiai su savais žirgais, jų tarpe ir mūsų viršila sugrįžęs iš Caro kariuomenės, čia stovėjo savanoriu. Mūsų Vyriausybė žadėjo savanoriams žemės duoti, statybai miško medžiagos, pašalpų, malkų ir kitų lengvatų. Kiek vėliau paaiškėjo - valdžiukė neapvylė. Dvarų žemes išdalino savanoriams, Kumečiams, šiaip biedniokams, bernams ir panašiai. Daugumoj - mažažemiais, gyvenantiems prie dvarų, taipgi davė apie tiek, kad atitiktų kitų gavusių žemės dydį. Po kelių dienų mum išdavė šautuvus - visi buvo vokiški, tik retas kuris turėjo diržą, dauguma buvo kokiu šniūru ar pančiu parišti. Tiems laimė nusišypsojo, kuriems papuolė su diržu odiniu ar brezentiniu, o man kaip tik pasitaikė su pančiu, ką gi padarysi - pasiraukiau, paėmiau, pagalvojau, kad man ir parišti pančiu tiks prie mano klūmpių su mediniais padais.
Ant rytojaus viršila mus išsiveda su šautuvais ant užsiėmimo, tuom tarpu supažindino su šautuvo technika, spyną su šoviniais įtrauktie, įdėti šovinius ir kita. Kitą dieną jau mokino, kaip su priešu susitikus šautie, durtie ir panašiai. Šiek tiek mus apmokinęs, kaip elgtis su šautuvu, pradėjo mus skirtstyi ant postų sargybas eiti, net po miestą patruliuoti. Mat dar vis neramu buvo. Dar vis tai šen, tai ten kartais šūvis pokšteldavo, dar vis bolševikai kaip kokią šunybę iškrėsdavo, mat vis kaišiojo pagalius į ratus mūsų tai jaunai valdžiai, vis kėsinosi valdžią paimtie kokis tai Gabrys, Zonelis, Mickevičius Kapsukas, Aleksa Angarietis ir kiti panašūs.
Apie balandžio pusę aš stovėjau sargybą Gedimino gatvėje prie 11 namo, ten buvo vieno žydelio sandėlis. Kas tada tame sandėlyje buvo, man nesakė. Tada gatvėse elektra nedegė, lyg tai baugu buvo vienam stovėti, nes tuom laiku siautėjo nemažas banditizmas, mat valdžios tvirtos dar nebuvo. Kartais būdavo atsitikimų kaip kaizeriniai vokiečiai mūsų sargybas nuginkluodavo, kas jiems reikalinga pasiimdavo ir vėl prapuldavo. O jų dar nemaža tuom laiku buvo, dar nevisi apleido mūsų Lietuvą. Dar jų lėktuvų didžiulis angaras iš lentų ir fanieros pastatytas stovėjo priešais seną intendantūrą. Prie to sandėlio Gedimino gatvėj stoviu sargybą, žiūriu - į mane artinasi su vyriškiai, blogas buvo matomumas, bet įžiūrėjau, kad civiliai. Aš užrikau „Parolis”, jie man nieko nesako, aš jau užtaisytą šautuvą atkišau priešais juos, surikau antrą kartą „Parolis” ir tuomkart virš jų galvų iššoviau. Jie man vis nieko neatsako ir artyn eina manęs. Laimė, netoli mūsų sargybų buvo poilsio postas, jie išgirdę mano šūvį greit pasirodė šalia manęs, o tie nežinomi staiga dingo man iš akių,. Dar mūs vyrai su atkištais šautuvais apieškojo visą kiemą, bet jų niekur nerado. Buvo kalbama, kad tą naktį buvo keletas vagysčių ir apiplėšimų. Po to įvykio prie to sandėlio jau skirdavo po du stovėtie sargyboj. Nepoilgo tą mūsų karišką sandėlį perkėlė iš Gedimino gatvės į kareivinių zoną ir man daugiau neteko prie jų stovėtie.
Dar kiek apie tą mano karišką gyvenimą. Kariškas maistas buvo gana prastas, kūdas: sriuba kartais mėsiška, bet tos mėsos kada pakliuvo, kada ne - gabalėlis mažas, duona kartais su žirniais sprangi buvo, nurytie negali ir tos maža. Mums čia atsiradusiems kaimo bernams tai striuka buvo, rodos, šuns uodegą nukąstum. Buvo vienas kitas mūsų tarpe iš netolimų kaimų, retkarčiais jie gaudavo iš namiškių maisto: lašinių, sviesto, sūrių ir kita, o tokiems kaip aš, našlaitis, nė vienas negaudavom. Kas man atneš ką iš maisto, kad grynai nebuvo kam - brolis Kostas stojęs savanoriu į kariuomenę, sesė Julė gan toli nuo Marijampolės be to dar jauna. Be to tas ar kitas draugas gavęs iš saviškių maisto, taipgi mūsų kiaurą maišą nepripildys - taip ir alkį kentėm. Su rūkalais taipgi badas buvo, nes kaip mane tas ūkininkas išleisdamas į kariuomenę man davė keletą tų auksinių. Aš čia pirmom dienom sėdau su vyrais paloštie ir tuos visus pralošiau - tai vis prastas protas to jauno žmogaus.
Mums didelis džiaugsmas buvo, kaip gavom amerikoniškus kariškus rūbus, tai - frenčių, kalnes galape, batus pakaustytus vinimis, bintus, kepurė su baltu kolučku ir lietuvišku Vytim. Oi, kaip gera buvo, kaip pakeičiau klumpes ant batų, net ir amerikietiško tabako skardinėse gavom (tai tik tą vieną kartą). Drausmės pas mus dar vis nebuvo , dar ant užsiėmimo kada gražus oras būdavo. Į miestą ar kur kitur eidavo kareiviai niekieno neatsiklausę, niekam nepranešę, daugumoj pasiturinčių tėvų vaikai, kaip iš kaimo didžialaukių ūkininkų. Šitie eidavo, kada norėdavo, net ant užsiėmimų jie retai būdavo, nes jie pinigų turėjo tad juos ir tas mūsų gerasis viršila nevaržydavo jokiuos reikaluos. O tokiems kaip aš, kaimo bernams, buvo sunkau, nes kišeniai buvo tuštutėliai, o sauso niekas neklauso, be to nė nebuvo noro, kur nors eitie į miestą ar į vakaruškas, į vestuves be skatiko. O toji mūsų valdžiukė dar vis biedna buvo, jau kelintas mėnuo kaip tarnaujam, o algų mums vis niekas nemoka, mat dar vis turėjo bėdų su tais civiliokais arba Rusijos bolševikų pakalikais. Dar vis pasitelkę iš Rytų šalelės bolševikų vis puldinėjo, net Alytų pasiekė, mūsų karininką Juozapavičių ant Nemuno tilto nušovė. Prie Giedraičių ir kitur tą mūsų negausią kariuomenę puldinėjo tad mums ir tų mažų ubagiškų algų neišmokėdavo. Tas mūsų ubagiškas atlyginimas buvo tokis žemas, kad ubagas prie Bažnyčios daugiau susirinkdavo tais laikais fenigiais ar skatikais. Taip tas kariškas gyvenimas įgriso iki gyvo kaulo, tas benaudis bastymasis iš vieno kampo į kitą. Apie tolesnį mano kariuomenės gyvenimą bus pratęsta toliau.
1919 metų spalio 2 dieną aš atsidūriau Marijampolės ligoninėj. Guliu ten sužeistas, guliu mėnuo, antras, o mano liga neina geryn. Mat ligoninėj nebuvo gero daktaro chirurgo, visoj ligoninėj buvo tik trys daktarai, jų tarpe daktaras Bliūdžius, kuris žaizdą bijojo paliestie. Mano kojos žaizda blogai gijo, pradėjo iš giliai suktie, pūliuoti ir temperatūra pradėjo kilti, ką gi - negeri reikalai. Mano laimei, atvyksta į Marijampolės ligoninę geras daktaras chirurgas Okmenskis - pagyvenęs žmogus, jau gerokai pražilęs, blogokai kalbėjo lietuviškai. Rytojaus dieną apie 10 val. mane pirma paėmė ir nuvežė ant operacinio stalo, paguldė, daktaras atrištą žaizdą apžiūrėjo. Žiūrau, su peiliais, žirklėm jau daktaras ateina prie manęs, žaizdą prapjovė, praplatino, pūlius ištraukė, su merlėm išvalė, žarnelę su skylukėm įvėrė, storai apibintavo ir atgal į palatą atvežė. O man tas daktaras skausmo skausmelio didelio sukėlė, net aš daktaro bijojau, bet po tam mano žaizda labai lėtai pradėjo gytie, nors tą žarnelės ištraukimą ir vėl įvėrimą dar keletą kartų turėjau perkęstie skausmais. Taip iš viso aš ligoninėj pragulėjau 5 mėn. Atėjo 1919 metų Kalėdos.
Mano žaizda gijo, bet labai lėtai. Kaip minėjau, atėjo ir 1919 metų Kalėdos. Ligoniams palatos buvo Kalėdų eglukės papuoštos. Į palatą atėjo daktarai, seselės, slaugės ir dar vienas buvo medicinos felčeris. Kūčių vakarą ligoniams atnešė Kalėdų dovanų, saldainių, riešutų, pyragaičių, obuolių. Kalėdų pirmą dieną taipgi buvo pagerintas maistas - aš gavau rūkyto šonkaulio su raudonais baršteliais, kitiems irgi davė pagerintą pagal ligonio ligą, visiems davė po gerą gabalą pyrago su razinom namie kepto (o ne iš kepyklos žydelių kepto). Man tas viskas labai patiko ir buvo įdomu, kad tą viską aš savo gyvenime patyriau, kad iš to įspūdžio, iš to džiaugsmo net man per veidus gaili ašara nuriedėjo. Taip dar du mėnesius pragulėjau ligoninėj, galutinai susveikau, bet dar vaikščiojau su lazda be ramentų, nors dar šlubavau. Ir kaip mane iš ligoninės išrašė ir išdavė dokumentą su kuriuo prisistačiau 10 pulke, kur stovėjo Marijampolėj, man įteikus tą raštą mane paskyrė į ūkio kuopą.
Iš manęs dar prastas kareivis buvo, dar vis vaikščiojau su lazda ir gerokai šlubčiojau. Šitaip kiek laiko prasistumdžiau be jokio naudos, be užsiėmimo toj ūkio kuopoj. Apsiraminus karams arba tarp mūsų kaimynų lenkų ir bolševikų pagerėjus geresniems santykiams. Mūsų pulke būna bendra komisija kareivių sveikatos patikrinimo, per tą komisiją mane randa ne per stiprų kareivį ir mane paleidžia metams sveikatos pataisymui, atostogų. Kaip bus matoma, gražus mano buvo pasitaisymas.
1920 metų buvo apie pusė balandžio aš iš tų nuobodžių kareivinių keliauju į kaimą link savo tėviškės. Vis tik einu paleistas iš kariuomenės pataisymui sveikatos, turėčiau džiaugtis, linksmas būti, bet kur tau - einu lyg tai liūdnas ir vis galvoju, pas ką apsistotie, dar juk pavasaris…
/////////
Aš perskaitęs skelbimą mūsų karo komendanto apie vyrų šaukimą į kariuomenę, įsitikinau, kad ir mane kviečia. Tą dieną, kada buvo nurodyta, aš su kitais kaimo vyrais, kurie buvo šaukiami - daugumoj ūkininkų sūnūs - jie važiavo su savo vežimais, savais arkliais į Marijampolę, o aš ir pasinaudojau jų paslaugomis - nuvažiavau kartu su visais, dargi visą kelią rėkėm, dainavom iki užkimimo. Stojom ant naujokų ėmimo komisijos apskrities viršininko įstaigoj. Po komisijai koks tos komisijos žioplys man pranešė, kad manęs nepaėmė - paliko, rokuoja - baltas bilietas, galu važiuoti namo. Aš taip linksmas ramiausiai vėl vykau pas tą ūkininką Jakubauską. Parvykęs vėl su tais juodmargiais buliais darbuojuosi, ariu rugienas.
Atvykęs pėsčias į Marijampolę pirmiausiai kreipiausi į apskrities viršininko įstaigą. Ten mane išklausė, liepė eiti į karo komendantūrą, o tuom laiku komendantūra radosi prie įgulos Bažnyčios, Vytauto gatvėj. Komendantu buvo kapitonas Skučas - labai aktyvus, smarkus pareigūnas. Pranešiau, kad aš esu tokis ir tokis, kokiom aplinkybėm ir kas man nutiko, kad mane klaidingai painformavo komisija ir t.t. Man liepė eiti į antrą aukštą, ten yra daugiau tokių vyrų ir laukt tolesnio patvarkymo. Čia radau didelį būrį tokių vyrukų panašiom aplinkybėm čia atsidūrusių. Čia būnam, nuobodžiaujam viena jau ir antra diena, o mumis niekas nesirūpina, nė valgytie, nė nakvynės. Ten, kur randamės - ant aukšto - kambarys tuštutėlis, nė atsisėstie, nė prigultie, grynos grindys. Jau ruduo ir naktį praleisti kampe susitraukusiam didelis vargas buvo. Trečioj dienoj jau mumi liepė eitie į kareivines maisto atsiimti. Teko keliauti į kareivines to maisto, bet su kuom jį ir ką persineštie čia jiems, tiems komendanto pareigūnams, nerūpėjo. Ir taip, kas kaip ir kuom sugebėjom paimtie tą maistą, kas kokią šukę iš kur ištraukė, kas tuščią dėžutę sučiupę ėjom nesivaržydami, nes be galo išalkę buvom, labai valgyt norėjom. Taip mus praleikė daugiau savaitę.
Per mūsų Lietuvą 1920 metais į rudenį traukėsi bolševikų kariuomenė iš Lenkijos ties Varšuva Pilsudskio sumušta. Jie buvo mūsų valdžios internuoti. Čia jų nemaža traukė nuo Seinų, Suvalkų. Kalvarijoj ir Marijampolės kareivinėse jų irgi nemaža stovėjo. Laikinai jiems davė prieglobstį, pastogę, maisto ir kita. Čia jų vyko didelis kiekis per Marijampolę į Vilkaviškį. Bolševikai daugumoj ėjo pėsti, tik labai pavargusius ar dar nedaug buvusius sužeistus tai mūsų ūkininkai suvaryti į stuokas vežė padvadose. Prie jų tos kolonos ir mus iš tos komendantūros išvedė vienas kariškis ir prijungė prie to etapo - taip mus vežė į Vilkaviškį. Mes visi važiavom padvadose, nes vis tik mus vežė lietuviai ūkininkai.
Atvykus į Vilkaviškį prie kareivinių mus, lietuvius nuvedė į vienas kareivines, bolševikus - į kitas. Kareivinėse nors nekūryta, bet dar nebuvo šalta, tik gulėtie tai buvo sukalta gryni narai, jokių šiaudų ar kokio kito minkšto daikto nebuvo, viską atsakė kumštis. Pas mus kokio vyresnio kariškio ar civilio nebuvo, jokio patikrinimo nebuvo, bastėmės tose kareivinėse iš kampo į kampą arba po miestą. Ir mieste be pinigo nebuvo, ką veiktie. Valgytie duodavo vieną kartą į dieną - gaudavom duonos daugiau puskilį, 2 plyteles cukraus, sriubos gerą kaušą. Maisto atsiimti mus vesdavo kariškis, lietuviškas puskarininkis. Iš nuobodulio neturėjom, kur dėtis, be to, kad ir neblogai mus maitino, vis tiek buvom nedavalgę. Iš nuobodulio bolševikai dainuoja „Volga - volga”, o mes dainuojam „Kur Nemunas teka”. Taip čia visą savaitę prasibastę jokio naudingo darbo nepadarėm.
Vieną dieną mus visus, kurie buvom iš Marijampolės (apie 30 žmonių) ir iš Villkaviškio, prie mūs prijungė apie 30 žmonių, žinoma - tokių panašių atsilikėlių, liepė pasiruoštie išvykimui, o kur - nepasakė. Išdavė sausą davinį duonos apie kilogramą, 10 plytelių culraus ir taip visus išvedė į kareivinių aikštelę. Į tą tarpą atvažiavo padvadų ir mus visus susodino į tas padvadas - ūkiškus vežimus (nes iš mūsų nekurie vyrai turėjo čemodanus tad per sunku būtų tuos 6 kilometrus kelio danešti iki geležinkelio stočiai). Dar nemaža, apie 50 žmonių, vyko lietuvių kariškių į stotį. Ir taip mes visi kartu vykom.
Atvykę į stotį mes visi greit sušokom į prekinius vagonus. Už valandėlės mūsų traukinys pajudėjo link Kauno. Aš važiuoju traukiniu savo gyvenime pirmu kart, jaučiuosi lyg su baime, lyg patenkintas, kaip tas traukinys retkarčiais dar skubokai jis traukdavo link Kauno. Važiuojam, bet vis dar nežinom, kur mus veža. Mūsų visų nuotaika prislėgta, kaip kurie iš mūsų vyrų bandė ižtrauktie dainą, bet pritarimo nebuvo ir vėl visi nutilo. Iš Vilkaviškio į Kauną mes važiavom tris valandas, vis stovinėjo stotelėse - matomai kuro neturėjo, tas garvežys puškavo puškavo ir iš vietos nejuda. Pasiekus Kauną mus už poros valandų iš vagonų išlaipino visus civiliais rūbais ir koks tai kariškis, sakė leitenanto laipsniu, surikiavo mus po keturis ir vedė į Žaliakalnį į kareivines, į skyrstymo punktą. Atvykom jau vėlokai, vakarienės mums niekas jokios nedavė, o ką gavom Vilkaviškyje, viską kelyje sutaršėm. Nakvojom ant grynų grindų, nes kokių lovų ar narų nebuvo, be to šiaudų ar ko panašaus irgi nebuvo. Po galva kumštis ar klumpės ar batai, kas juos turėjo, aš tai su klumpėm buvau, o jau rudeniop buvo tai ir naktys nešiltos buvo.
Atsikėlus ryte jau davė duonos puskilį, sukraus dvi plytukes, netoli sekančiose kareivinėse nuėję gavom kavos, vandenio, tik bėda buvo su pasūdais, kaip ir visur, taip ir čia - kas kaip į ką sugebėjo pasiimtie. Aš lyg tai turėjau ant to patyrimo, kaip Vilkaviškyje buvau įsigijęs nuo koncervų nemažą dėžutę, aš ją gražiai apsitvarkiau, apsilyginau, kad kartais su skardos kraštuku neįsipjaučiau lūpos, tad kur tik aš ėjau, ten nešiojausi. Žinoma ir į Kauną atsigabenau, o ji man buvo gerokai pravarti. Taip čia irgi visą savaitę prabuvom. Kurie iš mūsų turėjo pinigų, tai maisto dasipirkdavo, nes moterys atneša bulkučių, papirosų, net užlindę už stalo kortom lošdavo iš ačko (21), o aš tuom tarpu grynas kaip misingis be cento, tai man nelengva buvo, nes kaip aš esu jaunas kaimo bernas tai tas duonos puskilis tik apetitą sužadina, o pavalgyt pilna burna, kad jau pajaustum, nėra ką valgytie.
Taip savaitę mes čia pavargę, pabadavę vėl gaunam po duonos kepaliuką (1 kg.), po 10 plytelių cukraus. Mus iš skirstymo punkto apie 30 žmoių vėl leitenantas tas pats veda į geležinkelio stotį. Stotyje nemažas būrys mūsiškių kareivių buvo. Už valandos mus ir tuos kariškius sulaipino į prekinius vagonus, mus atskirai, kariškius atskirai, mums duoda puskarininkį kaipo vadovą, kuris turi mus pristatytie į tą mums skirtą dalinį, o į kokį ir kur tas dalinys randasi, jisai mums nesako. Už valandėlės tas mūsų traukinys pajudėjo link Vilniaus, tai buvo 1920 metais į pabaigą rugsėjo. Tas mūsų traukinys ėjo gana lėtai, atrodo kuro neturėjo tiek, kiek reikia, o gal ir kitoki trukdymai buvo, kad nuo Kauno iki Lentvario mes vykome daugiau dvi paras. Priartėję prie Lentvario (jau mūsų į Vilnių nevežė, nes buvo kalbos, kad naktį Vilnių lenkai užėmė) mūsų traukinys pakeitė kursą link Varėnos, Daugų, Alytaus - kažkaip mūsų traukinys skubotai smuko nuo Lentvario, nes lenkai mums beveik lipo ant kulnų, net retkarčiais šūviai buvo girdėtie, bet greit pro tą pavojingą zoną prasmokom, net tiems mūsų mašinistams ir kuro pakako, ir garvežys gerai dirbo be sutrikimų, kad nepoilgo mes Alytų pasiekėm. Vykome per seną Nemuno geležinkelio tiltą, atrodė, kad tas tiltas tikrai buvo susenęs, nes važiuojant traukiniui per tą tiltą jisai gerokai girgždėjo. Mes visi iš vagonų išlipom ir perėjom pėsti, traukinys judėdamas pervažiavo tada mes visi gerokai atsidusom.
Kada jau pasiekėm savo Suvalkų kraštą, mums sulipus į vagonus, mūsų traukinys vėl pajudėjo link Šeštokų, Cipliškių - Suvalkų. Iš traukinio mus išlaipino dar nedavažiavus Cipliškių. Mūs vadovas pradėjo ieškoti to mūsų dalinio, į kurį mes buvom vežami, bet veltui, nes ėjom, ėjom iš vieno kaimo į kitą ir vis neradom nė jokio mūsų lietuvių kariško dalinio, o paklausti nėra pas ką, lenkai ūkininkai galvas tik pakrato ir vis rodo tolyn, o kur tas tolyn, iš mūsų neatsirado nė vieno, kuris lenkų kalbą suprastų. Ir taip beklaidžiojant privargom, kojas primušėm, valgio jau dvi paras kaip jokio neturim. Kur pas lenką ūkininką užeini, paprašai susirodydamas ką pavalgyti, tai jis tik galvas ir rankas krato ir vis sako: „Nimaklopci, nic pani” ir panašiai. Paklausi, kur lietuviai - irgi tas pats atsakymas - „Nima pani”. Visur mūs nekentė, tiesiog rodo toliau, ten bagotesni, o valgyt visi be galo norėjom, nes tas vieno kilogramo kepalukas duonos ir 10 plytelių cukraus jau seniai išgaravo, nes jau penkta diena kelionėje. Prievarta iš tų nenaudėlių lenkų imtie ką nors iš maisto kaip ir negarbinga buvo taip elgtis. Tas mūs vadovas vis rūpinosi, kaip mus pristatyti į tą dalinį, o to dalinio dar nerandam, kartais net girdėti šautuvo poškinimai. Eiti į tą pusę, kur šaudymas girdėti rizikinga, nes nurioglysim į lenkų pusę - pakliūsim dar į blogesnę situaciją. Pradėjom tą mūsų vadovą puskarininką kalbinti, kad mus vestų į Seinus, mes girdėję, kad Seinai dar po mūsų pusiai randasi ir ten daugiau ką sužinosime, o gal ir kokio maisto gausime. Tai jisai mūs paklausė šio patarimo ir judėjom nuo Cipliškių link Rytų, į Seinus.
Į Seinus dar mes keliavom nevalgę su nugraužtom kojom apie dvi valandas. Seinus mes pasiekėm jau vėlokai, buvo tamsu, šviesos mieste jokios nedegė, laimė, kad čia mieste mes sutikom pil. lietuviškai kalbantį. Sunki buvo jo tarmė, bet susikalbėjom žodis po žodžio. Mes pirmiausia jo klausėm, kur čia būtų galima pernakvotie. Tas žmogelis pamatęs būrį vyrų greit susigriebė, sako: „Einam, aš jus nuvesiu į kalėjimą, kaip tik ten jis dabar visiškai tuščias, galėsite pernakvotie”. Taip mes nieko nelaukę ir įeinam į tą kalėjimą, nes nuo nuovargio ant kojų vos pastovim. Atkeliavę į tą kalėjimą, apžiūrim - tikrai viena, antra ir trečia kameros tuščios, mes pasirinkom didžiausią… (…)
Vieną kartą bestovint sargybą arklidėse buvau nuvargęs, prisėdau ant šieno, į parytį ėmiau ir užmigau. Iš miego pabudino budintis karininkas, aš griebiausi už šautuvo, o šautuvas pas karininką. Truputį pabarė, pasijuokė, man šautuvą atidavė ir išėjo, o aš vis baiminausi, kada mane šauks bausmės atliktie, kada mane po šautuvu statys ar į dabuklę sodys, bet praėjo tas viskas gerai, manęs nebaudė. Tas mūsų Atsargos batalionas buvo reorganizuotas, perkrikštytas į 10 pėstininkų pulką. Mane pervedė į ūkio kuopą. Ūkio kuopoj man keletą dienų prasistumdžius mane paskyrė kuopos sanitaru. Ant užsiėmimo manęs nevedė, mano darbas buvo gana lengvas: į savaitę kartą man reikdavo apeitie savo kuopos kareivines, paragintie kareivius, kad laikytųsi švaros, tvarkos, parodytie kuopos tvarkdariams, kur apsišluotie, dar mano pareiga - pereiti per kareivines su knyga ir užrašytie, kas nori į ligoninę eitie pas daktarus. Kaip būna tokių, aš su ta knyga prisistatau daktarams, po mano paciento apžiūrėjimo aš vėl tą knygą parnešu į kuopos raštinę ir aš būnu laisvas iki rytojaus, bet deja tas mano dykaduoniškas gyvenimas neilgai tęsėsi.
1921 metais apie rugpjūčio vidurį mūsų pulką iškėlė iš Marijampolės apie Šilavotą netoli Prienų į Pakiauliškių ir kitą kaimą vasaros poilsiui stovyklauti. Mano darbas nepasikeitė, pasiliko tos pačios pareigos. (…)
Kaip tik po šio mūsų įvykio atvyksta iš Kauno iš I-os kavalerijos divizijos ryšių komandos kokie tai aukšto rango karininkai. Mūsų išrikiuoja ir pradėjo šaukti vyrus pavardėm ir vis tris žingsnius pirmyn, pirmyn. Nemaža vyrų iššaukė, jų tarpe ir išgirdau savo pavardę - Dapkūnas Jonas. Tris žingsnius pirmyn aš žengiau, dar po manim keli išėjo pirmyn tris žingsnius. Taip užbaigė mūsų šaukimą. Iš mūsų ir kitų kuopų surinko apie du šimtu vyrų. Na ir po trumpos procedūros atsiskaitymo tik tai teko pasirašytie, kad tą ir kitą mes turime karišką daiktą. Mus visus išrikiavo po keturis ir davė komandą laisvai žengtie į kelią vedantį į Kauną. Buvo apie trys keturios padvados - sutikos mūsų. Vežė, kas ką turėjom - punduką ar čemodanėlį, be to, kuris nepaėjo, kuriam kojas nugraužė - tuos paėmė į vežimą. Visiems kitiems teko pėstuke nužygiuot į Kauną.
Tą dieną pasitaikė gan šilta diena tai ir varginanti buvo. Pasiekę Kauną, Žaliakalnio kavalerijos kareivines, vienose mesinėse nedidelėse kareivinėse buvo įsikūrusi mūsų Divizijos ryšių komanda. Davė vakarienės po gerą kaušą sriubos, sriuba buvo gera, tiršta, mėsiška (…)
Jau tą pirmą dieną mums išdavė balnus, kardą, pikę ir tą dieną, kad būtų viskas nušveista, kad blizgėtų. Antroj dienoj tik atsikėlus 6 val. vedė ant gimnastikos, turninkai ir kita mankšta. Vėl arklių valymas, šėrimas, gyrdymas ir tas varginantis manieže jojimas. Čia ne tik mus, kareivius, vargino, bet ir arklius. Joji ant balno be kilpstaičių, gerai, kuri bėrukė - kaip sakydavom - plaukte plaukia, kuris bėris taip krėsdavo, kad rodos visus tavo vidurius iškrės ir ant kokios skalos tave nudrėbs. Taip būna, kad per tą krėtimą nė kamandos vachmistro ar puskarininko nenugirsti tada per pietus gauni pastovėtie po raštinės langu valandą, o kartais ir dvi po kardu.

Benjamino Mašalaičio pastaba - kalba redaguota minimaliai, išsaugant jos autentiškumą. Skelbiama pirmąkart.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras