BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kidulių dvaras

Kidulių dvaras

Rašytiniuose šaltiniuose Kiduliai pirmą kartą paminėti 1559 m. Mstiborgo seniūno Grigaliaus Valavičiaus Lietuvos girių aprašyme jis vadinamas „jurbarkiniu karališkuoju kaimu Kiduliais” , t.y. karališkasis kaimas, priklausantis Jurbarko dvarui. 10 Kidulių ūkininkų tuo metu turėjo saugoti aplink žaliuojančias girias - didikų medžioklės plotus. 1583 m. pirmąkart paminimas ir Kidulių dvaro pavadinimas. Savininkas Jonas Lenartavičius (dar kartais įvardijamas ir pavarde Ulonas) 1584 m. valdą pardavė iš kaimynystės Prūsijoje atsikėlusiam pirkliui bei LDK iždininkui , Kauno pilies raštininkui Krišpinui Kiršenšteinui. Žinoma, kad 1636 m. dvare jau stovėjo medinė koplyčia; to amžiaus pabaigoje, iš jos iškėlus katalikų palaikus, buvo perduota evangelikams liuteronams. Manoma, kad dvaro centras susiformavo toje vietoje, kurioje stovėjo lietuvių pilis. Kidulių dvaras paminėtas ir 1643 metų Naumiesčio magdeburginėje privilegijoje - tuomet iš jo buvo paimti du valakui miestui vystytis. Dvarvietės plėtimąsi ribojo ir Vinkšnupio upelis. Seniausiuose dokumentuose minimas ir Kregždantės upelis.
K. Kiršenšteinas gretimame Kaimelio dvare pastatė mūrinę koplyčią, kuri iki 1694 m. buvo konsekruota; iki tol Kidulių dvare stovėjusios katalikiškos koplyčios veikla apmirė ar visai nutrūko. Vienas iš Kiršenšteinų - Jonas Jeronimas Kiršenšteinas - 1695 metais tapo Žemaičių vyskupu ir neretai čia gyveno, nes Kiduliai ir Kaimelis neturėjo nuolatinio kunigo. 1703 m. dokumentuose parašyta, kad kunigas iš Jurbarko atvykdavo kas trečią sekmadienį; deja kartais tam sutrukdydavo Nemuno potvyniai. Vykstant karams su švedais iš Kidulių buvo lengviau pasprukti į Prūsiją. Pamaldas laikydavo Kaimelio ir Kidulių bažnytėlėse. Kartais pagal jo nurodymus pamaldų laikyti atvykdavo kunigas iš Jurbarko; už tai jis kasmet iš vyskupo gaudavo po 150 auksinų. Vyskupas laikė mišias per švedmetį (vien 1705 m. suteikė daugiau kaip keturis šimtus Sutvirtinimo sakramentų) ir dvare mirė 1708 m. Dvaras perėjo Karpiams; garsiausias iš jų - žemaičių vyskupas Juozapas Mikalojus Karpis čia gyveno apie dvejus metus ir mirė 1739 m. taip pat Kiduliuose (nurodoma ir kitos mirties vietos); tačiau literatūroje klaidingai teigiama, kad jis čia ir buvo palaidotas.
Maždaug tuo metu, t.y. XVIII a. I pusėje Kidulių dvare rezidavo ir Kidulių seniūnas; seniūniją tuo metu valdė Lietuvos didysis kancleris Mykolas Frederikas Čartoriskis (1696 - 1775) , o nuomojo Itzeliai, Chelkovskiai, J.Sologubas.
XVIII a. 6 - ame dvare gyveno kitas vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius (1692 - 1762). Tik neseniai paaiškėjo, kad Tiškevičiai irgi laiko Kidulius jų valdytu dvaru. Maždaug tuo metu mirė paskutinysis vyriškos lyties Karpis, turėjęs tiesioginę teisę paveldėti dvarą. 1783 metais prie dvaro buvo 5 valstiečių kiemai. Jų duktė Teresė Karpytė ištekėjo už didiko Potockio. 1790 m. bažnytiniuose dokumentuose ji įvardijama kaip Potockienė. Atrodo, kad ji dvarą valdė ir 1807 m., kai šis kraštas dar priklausė Prūsijai.
1809 m. vasario 29 d. testamentu Joniškėlio ir dar kelių dvarų savininkas
Ignas Karpis savo seseriai Marijai Pliaterienei (1770 - 1828) paskyrė ne tik Kidulių, bet ir Plokščių dvarus. Vadinasi, tuo metu dvaras dar nebuvo išslydęs iš Karpių giminės rankų …
Prūsai dvaro laukuose suformavo šešis kaimus ir įkurdino 47 kolonistų šeimas. Maždaug tuo metu aiškiai susiformavo Kidulių, Kaimelio ir Šiaudinės (vakarinė gyvenvietės dalis) ribos.
Čia lankėsi ir Prūsijos karalius Fridrichas Vilchelmas III (1770 - 1840) - po Tilžės taikos sudarymo jis didelio pasirinkimo neturėjo (į Kidulius atvykdavo iš savo laikinos rezidencijos Klaipėdoje). Jis iki vidurnakčio sėdėdavo mažame dvaro kambarėlyje prie lango ir nostalgiškai spoksodavo į pasroviui plaukiančius ar Jurbarko uoste stovinčius laivus. Kartais jo gyvenimą paįvairindavo prabangiu keltu atplaukiantis Rusijos caras Aleksandras I; tuomet jie vaikštinėdavo parko alėjomis ir nelinksmai kalbėdavosi. 1812 m. birželį pro Kidulius didingai praėjo Napoleono kariuomenė, o 1813 m. pradžioje jau priešinga kryptimi žygiavo caro armijos generolo leitenanto Piotro Vitgenšteino korpusas. Po prancūzmečio dvaro valdytoju (bet ne savininku) buvo Verečinskis, kuris 1815 m. pralaimėjo teismo bylą Marijampolės teismo advokatui Pranui Rupinskiui, gynusiam Kidulių valstiečių interesus. 1827 m. Kidulių reikšmė išaugo, nes bažnytkaimį su Jurbarku sujungė keltas.
1830 m. lenkiškoje spaudoje rašoma, kad Kidulių dvare druskos sandėlyje laikyti druską privalo ir kiti didesni šio „turto” savininkai. Atrodo, jog kalbama apie dvarą, kurio ūkio reikalais užsiėmė valstybė. Matyt, keliolika metų po karo dvaras neturėjo individualaus šeimininko, o nuo 1837 m. ši valda su aplinkiniais kaimais atiteko rusų armijos generolui leitenantui, baronui Jonui fon Ofenbergui (1792 - 1870), Petro sūnui. Jis už pasižymėjimą 1813 m. Leipcigo mūšyje, apdovanotas antrojo laipsnio Šv. Anos ordinu, o 1814 m., laimėjus Hamburgo mūšį, gavo auksinį kardą su užrašu „Už narsumą” (šį apdovanojimą kiduliečiai vadino „aukso šoble”). 1831 m. jis išgarsėjo kunigaikščio Chilkovo karinėje formuotėje šturmuojant sukilėlių įtvirtinimus Varšuvoje (už tai gavo deimantais puoštą kardą, kabojusį Kiduliuose), Lietuvoje ir kitais metais buvo paskirtas leibgvardijos pulko vadu. Jonui von Ofenbergui atiteko apie 11000 margų žemės (iš jų - 843 Kidulių dvaro) ir 3690 margai miško ar nedirbamos žemės. Dalis žemės išliko valstybės nuosavybėje. 1831 m. vedė prieglaudos prižiūrėtoją Jekateriną Repniną (1804 - 1852), su kuria susilaukė dukros Julijos ir sūnų Petro bei Fiodoro. Ne kartą Kiduliuose lankėsi ir jo broliai Heinrichas Christinas Vilchelmas (1788 - 1871), buvęs Kuršo prezidentu ir Fridrichas Karlas Nikolajus (1789 - 1856).
Kidulių senbuviai pasakojo, kad tuomet Kidulių dvaras vėl suklestėjo ir buvo vadinamas pilimi. Ne kartą pas carą priėmimuose dalyvaudavęs ponas sutvarkė parką, visur prisodino gražių, iš tolimesnių kraštų atvežtų gėlių. Jis labai mėgo sodininkauti ir pats prižiūrėjo sodo medžius, net oranžeriją buvo padaręs. Ant aukštesnės parko kalvos augusiame ąžuole įsirengė stebėjimo aikštelę, kurios pėdsakus galima ir šiandien įžiūrėti. Šimtametis parkas ir dabar mena tuos laikus. Iš 1854 metų dokumentų matyti, kad J. Ofenbergo valdos sumažėjo - iki 11 tūkstančių margų; nuo Kidulių buvo atskirtas Kaimelio palivarkas ir perimtas valstybės žinion. Šis dvarininkas iki amžiaus vidurio gerokai perstatė ir pagrindinį gyvenamąjį namą; tuomet iškilo oficina ir pagrindiniai ūkiniai pastatai.
1870 m., mirus šiam ilgamečiui Kidulių dvaro valdytojui (palaidotas Jelgavoje, giminės kape), ūkį perėmė jo sūnus Petras Ofenbergas (apie 1837 - 1900 m.), irgi tapęs generolu. Po dviejų metų, t.y. 1872 m. mirė jo brolis Fiodoras (g.1839 m.). 1878 metais dvaro sodyboje (9 statiniuose) gyveno 144 gyventojai (65 vyrai ir 79 moterys). 1884 m. Ofenbergai pastatė alaus daryklą. Turbūt tuomet buvo įrengta ir rūkykla. Šie lakoniškų formų pastatai buvo „aprengti” vadinamuoju vokiškuoju raudonų plytų „rūbu”; kai kurių pastatų „raudonumą” paslėpė tinkas. Dvarvietės statinių kompleksas nutįso daugiau kaip kilometrą. 1888 m. dvare gyveno 179 žmonės: 1 rusas, 173 lietuviai ir 5 žydai. 1901 m. dvare gyveno 171 vyras ir 160 moterų; tarp jų - 5 užsieniečiai. Dvarui priklausė 2983 margai žemės; iš jų 982 - dirbamos ir 610 - miško. Stovėjo 6 mediniai ir 8 mūriniai namai. Kitais 1901 metų duomenimis pasakyta, kad dvare yra 11 „kiemų”, kuriuose gyvena 211 žmonių.
1903 m. dvaras turėjo 3200 margų žemės; laikė 140 arklių, 226 stambius ir 170 smulkių gyvulių. Dvaro savininku nurodomas - baronas Fiodoras Ofenbergas, Petro sūnus (dvaro savininku tapo po tėvo mirties 1900 m.).
XX a. pradžioje dvaro ūkvedžiu (špekteriu) dirbo žiaurumu garsėjęs vokietis Ogilvis, kuris vietinius sugrąžino į savotišką baudžiavą. Jis savo kabinete net įsteigė „lazdų” muziejų. Prisiminimuose rašoma: „Kartą ir jam pačiam teko nukentėti. Jisai pradėjo šnairuoti į vieną dvaro darbininką, bet lauke, kitiems matant, jis jo nedrįso mušti, matyti, bijojo užkabinti, kad pats negautų. Tai jis tą darbininką vieną kartą pasikvietė pas save į kambarį, užsirakino duris ir pradėjo jį mušti. Darbininko būta drąsaus ir tvirto vyro; jis nusitvėrė kėdę ir pradėjo pačiam Ogilviu taisyti galvą ir šonus. Ogilvio žmona, išgirdusi vyro šauksmą, bėginėja apie duris, bet niekaip negalėjo padėti, nes iš vidaus durys buvo užrakintos. Po šių vaisių Ogilvis vos vos liko gyvas, net buvo į Karaliaučiaus ligoninę išvežtas. Nors ši pamoka šiek tiek jį pataisė, bet galutinai neišgydė”.
1909 m. jau valdė Petras Ofenbergas, neseniai mirusio Fiodoro sūnus. Tuo metu dvaras aprėpė 2369 margus žemės; jame laikė 115 arklių ir 190 stambių gyvulių. Sumažėjo ir smulkių gyvulių skaičius - 20. Taigi, ūkis gyveno ne pačius geriausius laikus.
1914 m. vasarą dvare apsistojo rusų armijos raiteliai, kurie atliko žvalgybinės ir rezervinės armijos funkcijas. Liudininkas spaudoje prisiminė: „Bežvalgydami priešą, jie pradėjo puikiausią prekybą. Žvalgydami perjodavo į Vokietijos pusę, kurios pakrašty jau priešo retai tesutikdavo. Jei giliau ir susitikdavo vokiečių raitininkus, juos nuvydavo į gilumą ir čia pradėdavo tuštinti vokiečių krautuves, restoranus, prekių sandėlius ir t. t. Į mūsų pusę veždavo kas tik pakliūdavo: vežimus su arkliais, įvairias drabužių medžiagas, siuvamas mašinas ir t t, žodžiu, visokius daiktus, kokius tik galėjo mūsų pusėje parduoti. Žinoma, iš karto pirkėjų sunku buvo gauti, nes žmonės nelabai norėjo pirkti, nes sakydavo, kad už dienos kitos ateisiąs priešas ir taip pat mūsų pačių daiktus galėsią atimti”. Kariškiai per Nemuno statė net pantominį tiltą. Deja, jį užbaigė … vokiečiai. Laikraštis „Viltis” skelbė, kad rusai spėjo suimti baroną Ofenbergą ir dar kelis „vokiečius priešus” bei išgabenti į Rusiją. Baronas buvo apkaltintas tuo, kad dar iki karo miškuose organizuodavo medžiokles vokiečių karininkams. Dvarininko draugeliai slaptą informaciją įdėdavo į butelį ir paleisdavo Nemune pastoviui. Tai irgi pastebėjo rusų žvalgyba.
Nuo 1915 m. iki karo pabaigos dvare šeimininkavo vokiečiai, kurie ten įsirengė pašarų sandėlį; šienas buvo atiminėjamas iš apylinkių gyventojų. Jie iškastame griovyje nutiesė tų laikų stebuklą - telefono kabelį, jungusį Sudargą - Kidulius - Gelgaudiškį. Keista, bet dvaras, kuriame gyveno abiejų kariaujančių pusių kariai, beveik nenukentėjo.
1922 metais iš dvaro, kuriam priklausė net 27 pastatai, išsikėlė paskutinis kilmingas savininkas Otas Ofenbergas. Paskutinis šios dvarininkų giminės vyras Ulrichas Ofenbergas mirė 1959 m. 1923 m. surašant gyventojus dvare aptikti 6 žmonės. Dvarui buvo palikta ir taip daug žemės - 300 ha. 1923 m. dalyje statinių veikė Lorenco alaus darykla.
Apie 1965 metus buvo užrašyti dviejų tarnų prisiminimai, kuriuos paskelbė kraštotyrininkė Margarita Karūnienė. Juos pateikiame: „Užlipęs fasadiniais laiptais ir įėjęs pro laukujas duris, patekdavai į prieangį. Buvo jis tamsokas, apšviečiamas lempų, bet ne niūrus. Stovėjo čia ąžuolinis labai gražus stalas, apie jį - ąžuolo suolai ir kėdės, ant sienų kabojo gyvulių kailiai, galvos, ragai - medžioklės trofėjai, mat ponas Offenbergas mėgo medžiokles. Jis laikė daugiau kaip trisdešimt grynaveislių medžioklinių šunų, o medžiodavo dažniausiai Prūsijoje. Susidarydavo nemaža ponų kompanija - penkiolika - dvidešimt žmonių. Kumečių į medžioklę neimdavo”. Jų neimdavo todėl, kad buvo jiems problemų kirsti sieną, o varovais samdydavo vietinius Prūsijos gyventojus.
Skaitome toliau: „Odas ir kailius išdirbti ponas veždavo į Vokietiją ar Angliją, nes pats buvo vokiečių kilmės, o žmona anglė, 20 metų jaunesnė už poną. Prieangyje buvo gražių puošnių paveikslų. Viename kampe stovėjo didžiulis veidrodis, kitame - židinys iš glazūruotų krosnių ir plytelių, kurios skyrėsi savo spalva ir forma. Ponas jas atsivežė iš Vokietijos. Iš prieangio galėjai patekti į ponios svetainę. Čia degdavo dvi primusinės lempos, o kai būdavo svečių, uždegdavo žvakidėse daug žvakių. Kitos durys vedė į ilgą koridorių: iš ten į ponios valgomąjį, miegamuosius, kambarinės kambarėlį. Rūmuose buvo vandentiekis. Į šiaurės vakarus nuo rūmų tęsėsi gražus parkas. Takelius juosė chortenzijų, rožių ir jazminų karpomos gyvatvorės. Vakarinėje dalyje ošė gražus, tiesus pušynėlis. Ponas pušynėlį liepęs aptverti aukšta gražia tvora ir čia laikęs kelias poras povų ir nemažą pulką fazanų. Prie rytinės rūmų pusės augo didelis geltonasis klevas. Parkui prižiūrėti buvo paskirti trys kumečiai. Jiems nespėjant, padėdavo ir kiti žmonės”.
Po žemės reformos dvarą administravo agronomo išsilavinimą turėjęs Petras Mulevičius, tačiau jis nebuvo dvaro savininku. 1929 m. vienas Šveicarijos pilietis dvare įsteigė vienintelę Užnemunėje olandiškų sūrių gamyklą, kuri produkciją siųsdavo į Kauną. Per metus pagamindavo 15000 - 18000 kg sūrio. Kasmetinė gamyklos apyvarta siekdavo apie 74000 litų.
Pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną prisiminė vienas Kidulių gyventojas: “Dvaro kiemo rajone sutikome tik dvaro agronomą Valaitį ir zootechniką Pranaitį. Iš čia nuėjome į gyvenamąjį namą, kuriame buvo ir „tarybinio ūkio” raštinė. Čia, išskyrus sudaužytus Stalino ir Lenino paveikslus, nieko daugiau sužaloto neradome. Viskas buvo tvarkoje ir neliesta. Pavojui visai praėjus, dvare vėl prasidėjo kaip ir normalus gyvenimas. Visi darbininkai dirbo savo įprastąjį darbą. Susirinkus visiems darbininkams paaiškėjo, kad vienas darbininkas, eidamas per dvaro kiemą, besitraukiančiųjų raudonarmiečių buvo iš keliolikos metrų šautuvo šūviu sužeistas į koją. Prieš pietus dvaro kieme vienas pro šalį važiuojančių vokiečių dalinių apsistojo poilsio.”
Tikėtina, kad didžioji dalis dvaro komplekso pastatų iškilo iki XIX a. vidurio. Pagrindiniai vienaaukščiai rūmai priskiriami tuo metu vyravusiam neoklasicizmui. Stačiakampio plano pastatas kuklių formų ir nėra prabangus. Jam didingumo suteikia tik aukšti rūsių pamatai ir panemunės pusėje ant plytinių kolonų pakylėtas medinis priebutis. Jis - atviromis sienomis ir su kampuotu išsikišimu apžvalgos aikštelėje. Priebučio stoginę puošia ažūriniai pjaustiniai. Neblogą rūmų įspūdį gadina jau pakankamai senas priestatas, pristatytas apie 1925 m., o perstatytas dar po 30 metų. Beje, priebutis, pakylėtas ant dešimties tinkuotų plytų atramų, irgi iškilo ne iškart, o tik XX a. pradžioje. Pietiniame fasade yra laiptai, vedantys į rūsį. Dvaro rūmų restauracijos darbai jau baigti.
Dvarvietėje išlikę daugiau kaip dvidešimt įvairių statinių: ročiaus namas, du kumetynai, administracinis pastatas, arklininko namas, daržininko namas, penki tvartai, rūsys, grūdų sandėlis, du ūkiniai pastatai, kluonas javams, karvidė, arklidė, kalvė, alaus ir sūrių darykla, buvusi vištidė, kiaulidės liekanos (griuvėsiai). Iš jų įspūdingiausias didelių matmenų raudonplytis grūdų magazinas, dar vietinių vadinamas „špykerėmis”. Netradicinį daugiasienį statybos planą turi ir kalvė. Alaus ir sūrio darykla išsiskiria bokšteliu su vėjarode, įdomiu plytų rišybos būdu ir data „1884″.
Apie dvarą ir jo turtus sklinda įvairios legendos. Prancūzai net ieškojo trikamienio ąžuolo, pažymėto jų žemėlapiuose, bet Napoleono armijos lobių neaptiko, nes negalėjo nustatyti to medžio augimo vietos. Dar šneka, kad aklas senukas rūsyje rado auksinį karinį papuošalą …
Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras