BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kada Užnemunėje pradėjo žaisti futbolą?

Užrašiau pavadinimą ir tik tada susimąsčiau, ar nereikėtų straipsnelį įvardinti globaliau, pvz. „Kada Lietuvoje pradėjo žaisti futbolą?”. Vis tik nusprendžiau, kad nelįsiu į miglotus Klaipėdos sporto istorijos įvykius, kuriuose gal ir slypi atsakymas su paminėta dar senesne data.
Nelengva aiškintis pirmuosius sporto karaliaus „pasispardymo” Lietuvoje žingsnius, nes mes net neturime oficialios datos, kurią laikytume Lietuvos futbolo gimimo data! 1997 m. išėjo V. Saulio ir G. Kalinausko knyga “Lietuvos futbolas 1922 - 1997 m.”. Jau iš pavadinimo suprantame, kada tie metai pradedami skaičiuoti. 2003 m. Lietuvos futbolo federacija (LFF) kartu su Kauno UAB “Rodiklis” išleido šalies futbolo jubiliejui skirtą statistiko G. Kalinausko knygą “Lietuvos futbolui - 80″. Tos pačios LFF internetinėje svetainėje teigiama, kad futbolo krikšto metais reikėtų laikyti 1921 m. Galų gale, šiai datai pritarti yra linkęs ir pats G. Kalinauskas knygoje „Futbolas Sūduvos krašte 1921 - 2011″. Autorius rašo, kad 1921 m. „savo jėgas išmėgino Marijampolės ir Vilkaviškio futbolininkai, pradėjo rungtyniauti jaunieji kybartiečiai”.
Keisčiausia, kad ne tik šiuose trijuose šaltiniuose, bet ir kitur, ne kartą figūruoja Lietuvos futbolą mininčios datos, senesnės už 1921 ar 1922 m. Pateiksiu tik kelis, tuose leidiniuose išspausdintus faktus. 1905 m. Vilniuje žaidė Mokytojų seminarijos ir Futbolo mėgėjų ratelio komandos. Štai Klaipėdoje 1909 m. futbolą tarpusavyje žaidė dvi komandos, bet būta ir trečiosios, labiau patyrusios MTV komandos. Vadinasi, pastaroji rungtyniavo jau keletą ar kelioliką metų. 1909 m. rudenį pirmosios futbolo rungtynės įvyko ir Vilniuje.  1911 m. Kaune karininkas ir futbolo entuziastas Vincas Petrauskas organzavo futbolo rungtynes, kurias žaidė caro armijos dviejų pulkų komandos, pasivadinusios tuo pačiu „Oriolo” vardu. Po metų Kaune įvyko ir pirmosios tarpmiestinės komandos tarp vietos „Aro” ir Vilniaus futbolo lygos komandos. Suprantu, kad ne kiekvieną spyrį į kamuolį derėtų skelbti futbolo žaidimo aušra Lietuvoje, bet …
Nepateikinėsiu dar „šviežesnių” šio žaidimo paminėjimo metų, nes ir taip darosi aišku, kad dar iki Pirmojo pasaulinio karo futbolas buvo žaidžiamas beveik visoje Lietuvoje: Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje ir galbūt Skuode. O kaip buvo Užnemunėje? Ar tikrai vos ne lietuviško „spirdžiaus” krikštatėviai sūduviai šį žaidimą „išrado” tik po Pirmojo pasaulinio karo? Atsakymas būtų trumpas, bet nelabai konkretus” - Ne, tai prasidėjo gerokai anksčiau.
Užnemunė buvo vos ne vakariausias Lietuvos kraštas carinėje imperijoje, į kurį vakarietiškas (jei norite - kapitalistines) naujoves pirmiausiai atveždavo kontrabandininkai, kariškiai ir keleiviai, kurie turėjo daug laiko, perlipdami į skirtingo pločio bėgiais riedėjusius traukinius Virbalio (Kybartų) geležinkelio stotyje. Jei tokiu būdu tie traukinio keleiviai odinius kamuolius dar XIX a. 9 dešimtmetyje parsigabendavo į Sankt Peterburgą (žr. Rusijos futbolo istoriją), tai jais „atsikratyti” turėjo galimybių ir kituose imperijos miestuose, buvusiuose prie šios geležinkelio linijos. Spėju, kad Lietuvos futbolo užuomazgų reikėtų ieškoti Kybartuose, Marijampolėje, gal Vištytyje (būta pasienio praėjimo punkto).
Man jau senokai užkliuvo ebay aukcionuose pardavinėti Kybartų miestelio atvirukai, kuriuos 1902 - 1903 m. Eitkūnuose išleido Elise Becker leidykla ar Rytų Vokietijos knygų ir popieriaus prekybos rūmai. Nupirkti jų nepavyko, bet informacija sudomino. Tuose vaizduose aiškiai matyti, jog kareivių pratybų aikštėse stovi futbolo vartai (geriau įžiūrimi tik vieneri vartai). Toje aikštėje yra ir kitokių prietaisų, įtaisų, pvz. gimnastikos skersinių. Supainioti su kitokia paskirtimi šių vartų neįmanoma - jų skersinis keliskart storesnis už gimnastikos skersinio „lazdą”. Beje, ir pieva ties tais vartais yra labiau numinta, negu kitose jos vietose. Žinau, kad pro tokius vartus mėgindavo kazokai ir prajoti, tik nežinau, kaip jiems tai pasisekdavo atlikti … Vadinasi, jei būta futbolo vartų, tai būta ir poreikio į juos spardyti kamuolį.
Eitkūnuose, o ir tolimesniuose Rytprūsių miesteliuose, vokiečiai senokai žaidė futbolą (netiesa, kad pradėjo tik 1908 ar 1909 metais), todėl labai tikėtina, kad jie atvykdavo žaisti ir į Kybartus. XIX a. pabaigoje miestelyje buvo dislokuota skaitlinga Virbalio sienos apsaugos brigada, kurioje netgi buvo skiriami jaunesnieji karininkai, atsakingi „už gimnastiką”(tiesa, tik gal po nesėkmingo karo su Japonija). 1911 m. Eitkūnų futbolo komanda viešėjo Kaune ir 3:0 laimėjo prieš Kauno „Arą”. Manau, kad ta ar kita vokiečių komanda jau ne kartą žaidimo partnerius surado ir arčiau, t.y. Kybartuose. Tik periferijos įvykiai ne visada patekdavo į didesniuose miestuose leidžiamą spaudą.
2013 m. išleistuose kybartiškio Juozo Zabielavičiaus „Virbalis mano atsiminimuose” skaitome: „Carskos uličios gale”, prie geležinkelio pylimo, buvo apie 1 ha pievulė. 1915 m. kažkas atgabeno trofėjinį kamuolį futbolo lošimui - pasigamino iš skudurų gerai suraišiotą špagatu (vis tik paaiškėja, kad kamuolys buvo ne „trofėjinis”, o savadarbis - B.M.). Vis viena kamuolys riedėdavo. Iš šių bežaidžiančių paauglių vėliau susidarė geras branduolys Kybartų futbolo komandos „Sveikata”, kuri buvo viena iš stipriausių komandų Lietuvoje”. Vadinasi, Kybartų berniokų jau nereikėjo mokyti „spirdžiaus” - jiems trūko tik kamuolio.
O ar galėjo tais laikais futbolas būti žinomas ir Marijampolėje? Neabejoju, kad taip. Pateiksiu tik keletą epizodų, daugiau ar mažiau, tai patvirtinančių. Jau rašiau, kad 1911 m. Kaune futbolą žaidė dvi „erelių” (rusiškai „Oriol”) komandos. Įdomiausia, kad viena ta komanda buvo savo šaknimis labai „marijampolietiška”, t.y. sudaryta iš 111 Dono pėstininkų pulko, iki 1910 m. dislokuoto Marijampolėje, o po to iškelto į Kauną. Neabejoju, kad jie futbolą žaisti išmoko ne per tą pusmetį, praleistą Kaune; įgūdžius jau atsivežė iš Marijampolės.
Prieš keletą metų Suvalkų įstaigose ieškojau žinių apie Marijampolės kareivinių statinius. Viename rusiškame laikraštyje, 1909 m. leistame Suvalkuose ir skirtame kariškiams, radau žinutę, kad Marijampolės kareivinėse viešėjo kariškių iš Eitkūnų futbolo komanda, kuri žaidė su 3 Jelizavetgrado husarų pulko komanda. Korespondentas nenurodė rungtynių rezultato, tik paminėjo, jog į priešininko vartus kamuolius įspyrė du „Sokolo” komandos žaidėjai, jaunesnieji karininkai (pavardės nurodytos). Vokiečiai atsivežė ir kamuolį, bet, paaiškėjus, kad jį turi ir rusai, žaidė senuoju, o naująjį padovanojo. Gaila, kad tuomet ieškojau kitokio turinio faktų, „spaudė” laikas ir pastarojo aprašymo nemetrikavau (neprisimenu net laikraščio pavadinimo, bet manau, kad tuo metu Suvalkuose neleido daug rusiškų laikraščių). Žinant, kad šį Marijampolėje dislokuotą pulką šefavo Viurtenburgo kunigaikštis (dėl giminystės ryšių su caro šeima), tai tame krašte neretai lankėsi Marijampolės karininkai, iš kelionių grįždami su gausiomis dovanomis. Gal tuomet ir atsivežė futbolo kamuolį? Po pulko vado Viktoro Nordo ir svitos vizito į Štutgartą 1892 m. lapkritį, į Virbalio geležinkelio stotį atkeliavo visas vagonas vokiškų dovanų. Tikėtina, kad tarp jų buvo ir kamuolių.
Pastarąjį sakinį iliustruoja dar vienas pavyzdys. 1913 m. laikraštyje „Vienybė lietuvninkų” Leonas Ereminas praneša, jog Marijampolės „Lietuvių gimnastikos klubas jau sutvėręs savo chorą”. Nors čia apie gimnastiką nėra pasakyta nė žodžio, bet pats muzikas, augęs muzikalioje ūkininko šeimoje, Pirmojo pasaulinio karo metais JAV užrašytuose prisiminimuose teigė, jog jo dėdė Piotras Jeriominas, tarnaudamas Marijampolėje dragūnų pulke „orkestrmeisteriu” dar aname šimtmety, turėjo laukti, kol kamuolį gainiojantys kareiviai apleis pratybų aikštę vyrams su „vario ginklais”, t.y. orkestro muzikantams. Nors L. Ereminas buvo kilęs nuo Skuodo, bet prisiminimuose gana rusiškai skambanti dėdės pavardė, byloja, kad orkestrmeisteris tikrai galėjo lengviau pritapti kareivinėse.
Įdomių užuominų apie kažkokį žaidimą su kamuoliu radau caro armijos generolo Jurijaus Gončarenkos prisiminimų knygoje „Lengvoji kavalerija”, 1928 m. rusų kalba išleistoje Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais, vykdamas pro Marijamolės kareivines, stebėjosi, kad jos beveik nenukentėjo. Karininkas prisiminė, kaip naujai pastatytame manieže žiemą kareiviai gainiojo kamuolį („goniali meč”), o vasarą būdavo, ką veikti, todėl šia pramoga mėgavosi rečiau. Minimas arklių maniežas, pastatytas apie 1888 -1890 m. stovi ir dabar. Ir tikrai erdviame statinyje buvo galima ne tik išjodinėti žirgus.
Na, ir su vienu liudytoju „futbolo naudai” kalbėjausi gyvai apie 1985 metus, kai dirbau Marijampolės krašto muziejaus direktoriumi. Kudirkos gatvėje, mediniame dviaukštyje name (jis ir dabar stovi) gyveno didelis sporto entuziastas ir istorinės medžiagos kaupėjas Mykolas Baskakovas (buvusio LR Seimo nario Antano Basko tėvas). Guvus seniokas pasitiko savo kambariuose, antrajame aukšte: rodė kolekciją, ją komentavo. Jis daug galėjo papasakoti apie 3 dešimtmečio Marijampolės sportą, bet man labiau įsiminė jo vaikystės patirtys. Sporto (o ypač futbolo gerbėjas) sakė, kad prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Marijampolėje futbolą žaidė ne tik caro armijos kareiviai. Kadangi vyko kareivių rotacija, tai neretai nepavykdavo suformuoti dviejų komandų, galinčių lošti tarpusavyje. Tam, matyt, atsiliepė, ir kad vienas pulkas buvo iškeltas į Kauną. Tuomet kareiviai ėmė kviesti žaisti stačiatikių tikėjimą išpažįstančius vyrus. Deja, vietinių rusų būta nedaug (supratau, kad Baskakovai vieni iš tokių), tai vėliau kalbino visus, neklausiant apie jų tikėjimą, tautybę ir pažiūras. Taip, anot M. Baskakovo, nurimus karo audroms, Marijampolėje jau būta vyrų, kurie buvo žaidę futbolą ar tik jį stebėję. Jie net turėjo siuvėją, mokantį siūti kamuolius.
Kai 1915 m. pavasarį vokiečiai okupavo Marijampolę, jie čia nepajudinti išbuvo net ketverius metus. Maždaug dabartinių P. Armino ir Aušros gatvių sankirtoje, pievose įrengė karinį oro uostą. Frontui nusistovėjus, lakūnai ir juos aptarnaujantys kariškiai dykinėjo. Kasdienybei paįvairinti jie žaisdavo įvairius žaidimus, tarp jų ir futbolą. Gal jie per rungtynes ir apsieidavo be miestiečių paslaugų, bet nuo pašalinių akių nesislapstė. Taigi, marijampoliečiams pasitaikė dar viena proga susigundyti įdomiu žaidimu. Atrodo, kad tame vokiečių lėktuvų išvažinėtame stadione, 1921 m. vasarą ir įvyko pirmosios oficialios futbolo rungtynės Marijampolėje, nors miesto komandos „Šaulys” ir „Perkūnas” jau buvo žaidusios Vilkaviškyje, į kurį vyko … siauruoju geležinkeliu.
Mažai mes žinome apie tai, kas dėjosi provincialiame Vištytyje, turėjusiame „duris” į Vakarus. 1911 m. jame apsilankė Prūsijos karaliaus Vilchelmo II duktė Viktorija Charlote, kad kartu su specialistais numatytų, kuria trasa vertėtų tiesti geležinkelį iš Ramintos girios. Tarp miestelio pastoriui įteiktų dovanų buvo ir futbolo kamuolys. Tiesa, pastoriui tai nebuvo nematytas daiktas …
Žinau, jog skeptikai mane kritikuos - ne lietuvių kareivių istorijoje ieškau lietuviško futbolo pradmenų. Gal ir taip? Bet nemanau, kad tie kareiviai buvo labai izoliuoti nuo visuomenės ir negalėjo jos pakerėti šiuo žaidimu. Galbūt, mes tik nežinome kaip civiliai įsitraukė į futbolo pasaulį. Nesiruošiu nustatinėti jokių galutinių „diagnozių” ir teigti, kad Užnemunėje futbolas atsirado vienais ar kitais konkrečiais metais, bet esu įsitikinęs, kad šiame krašte futbolo istorija jau įžengė į antrąjį šimtmetį. Gal laikui bėgant atsiras norinčiųjų pasikapstyti giliau ir aptiks senesnes sporto karaliaus šaknis Sūduvoje. Manau, kad sukūriau progą, o įvartį įmuš kiti.

Benjaminas Mašalaitis

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

p.o.p.2014-07-30 21:05

super! dėkui už puikų straipsnį.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras