BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jašiūnų dvaro istorijos metmenys

Vietovės apylinkės minimos nuo XIV a Kryžiuočių kronikose - tai buvo viena iš lietuvių sustojimo vietų keliaujant iš Vilniaus link Merkio - Nemuno vandens kelio ar kelyje į Lydą. Nuo 1402 metų kelis šimtmečius Jašiūnai priklausė didikams Radviloms. Tikėtina, kad 1440 m. miestelyje buvo prisaikdintas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas. Radvilų giminė XVI a. įkūrė kalvinų sinodą; dėl šios priežasties didikai konfliktavo su centrine valdžia, nes dvaras per Radvilus kurį laiką buvo pavaldus didžiajam kunigaikščiui. Rūdninkų girioje buvo kertami miškai ir išgaunama rūda.. Jau XVI a. I pusėje netoliese dvarus turėjo Šemetos, Jurašai, Kušliai. Bartoševičiai, Agripai, Talačkai, Alkenavičiai ir kiti bajorai. Kai kurie iš jų buvo pavaldūs Radviloms. Per tą šimtmetį pastarieji susipirko beveik visas apylinkių žemes; pvz. 1561 m. savo dvarelį prie Merkio Bartoševičiai pardavė Mikalojui Radvilai Rudajam (1512 - 1584). Netrukus taip pasielgė ir Kločkai. Amžiaus pabaigoje „pasidavė” ir Šemetos bei Jurašai - valda nupirko Kristupas Radvila Perkūnas (1547 - 1603). Danielius Kušlius perleido Žukauskynę, o Minsko pilininkas Vaclovas Agripa savo dvarelio atsisakė jau XVII a. Susiformavo milžiniškas Jašiūnų dvaras.
Kadangi klestėjo ir medžioklės verslas, tai ne kartą miškai buvo prijungiami prie karališkojo dvaro. Taip 1558 m. 16 valakų miško žemės atiteko medžiotojams ir šunininkams; buvo pastatytos didelės šunidės. 1565 m. karaliaus Žygimanto Augusto vardu du valakus įsigijo medžiotojas Morozas, kuris įkūrė Morozų kaimą. Tuomet dvare ir jo apylinkėse gyveno medžiotojai: Goriačiai, Minikievičiai, Morozai, Pranckevičiai, Stankevičiai, Lipinskiai, Mozeliai ir kiti. 1645 m. dvarvietėje prie Merkio ėmė veikti nedidelis popieriaus fabrikas.
Iš vieno išlikusio dokumento sužinome, kad XVII a. viduryje Jašiūnų dvare rezidavo Kristupo Radvilos sūnus, aktyvus kalvinistas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612 - 1655). Po jo mirties valda atiteko Boguslavui Radvilai (1620 - 1669), aprašytam H. Senkievičiaus „Tvane”, dar kūdikystėje netekusiam tėvo. Po rusų kariuomenės plėškiškų žygių, 1666 metais buvo surašytas dvaro inventorius. „Rūmai - baltos spalvos troba, kurios rąstai viduje kirviu išskaptuoti. Trigubi stikliniai langai. Didelis kvadrato formos rąstų sandėlis; prieangi ir šlaitinis stogas dengtas pjautinėmis lentomis. Visas statinių kompleksas aptvertas pinučių tvora; joje auga ir dvi sodinukų eilės: aukšta ir žemesnė”. Dokumente išvardinti ir visi dvarui priklausę baudžiauninkai; jų po karo teliko tik keliolika šeimų. Minima ir karčiama.
XVII a. pabaigoje dvare pasiliko vienintelė Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina (1667 - 1695), garsėjusi pomėgiais lankytis užsienio rūmuose. Ten ji susipažino su labai Europoje įtakingais Hohencolernais (jos močiutė Elžbieta Sofija buvo kilusi iš šių kunigaikščių) ir 1681 m. ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Liudviko Hohencolerno. Deja, šis netrukus mirė. Kai po antrosios santuokos pati mirė gimdydama, visi turėti dvarai perėjo dukrai Elžbietai Augustai (1693 - 1728), iš kurios po teismų procesų dvarus perėmė Nesvyžių Radvilos. Naujasis dvarininkas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702 - 1762) Jašiūnuose retai lankėsi. Po to čia įsitvirtino jo sūnus Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislavas Radvila (1734 - 1790).
Tuo metu dvaras gyveno ne geriausius laikus. Jis smulkiai aprašytas 1788 metų inventoriuje. Atvažiuojančius nuo miestelio pasitikdavo senas, daug kartų remontuotas tiltas per Merkį, o už ant dviejų stulpų pritvirtinti ir bėgūnais stumdomi vartai, uždengti stogu. Dešinėje pusėje - virš šaltinio įrengtas šulinys, dengtas žuvies formos dėže. Oficina, skirta svečiams priimti yra dviejų dalių: naujos ir senos statybos. Dalis stogo pataisyta, o dalis naujai uždengta. Dešimt gyvenamųjų kambarių turėjo storlentėmis dengtas grindis ir ne kartą medžiu lopytas lubas. Viduje, ypač patalpų kampuose, stovėjo mūrinės baltos spalvos krosnys patalpoms šildyti. Be rūmų dar stovėjo gyvenamasis ekonomo namas, pieninė, arklidė, tvartas jaučiams, sandėlis, kluonas, ledainė, spirito varykla. Toliau nuo įvažiavimo vartų, prie Merkio, želdiniams drėkinti buvo naujai iškasta kūdra, į kurią vanduo patekdavo iš šaltinių ir Merkio; toliau vanduo nedideliais kanalais keliaudavo į parko gilumą. Merkiu buvo „plukdomi į Nemuną sieliai, o žvejai traukė dideles žuvis, daugiausia marguosius upėtakius”. Kitas reikšmingas dvarvietės statinys - didelė medinė karčiama, aplink kurią buvo išgrįsta aikštė. Joje ir patalpose po stogu galėjo tilpti du šimtai arklių ir vežimų.
Inventoriuje smulkiai išvardinti daiktai, aptikti šokių salėje, su ja besisiekiančioje svetainėje, bibliotekoje, medžioklės trofėjų kambaryje, vestibiulyje ir ponios buduaruose. Jeigu svetainė buvo labai perkrauta daiktais (išvardintos 33 pozicijos, tarp kurių vyrauja sėdimieji baldai), tai šokių salė buvo pustuštė (6 kolonos laikinoms žvakidėms, tiek pat prie sienų pritvirtintų žvakidžių, ilgas paminkštintas suolas ir du foteliai senjorams prisėsti. Visi kiti turėjo arba šokti, arba stoviniuoti. Ponios buduaruose būta labai retų daiktų: įvairių laiptelių, klaupkos, kažkokia „sienos dėžė”, apvali nelankstoma širma, daug religinių apeigų atributų. Bibliotekoje irgi kontrastuoja baldai: priešais aukštą, lubas siekiančią raižytą knygų „sienelę”, stovėjo dvi spintos, nukeltomis durimis: jų viršutinėse lentynose buvo sustatytos knygos, o apačioje prikrauta visokių dokumentų, atlasų, herbariumų ir pan. Smulkesnis kilnojamojo interjero aprašymas užfiksuotas priede (Jašiūnai,2).
Karolis Stanislovas Radvila sūnų neturėjo, tai Jašiūnus perėmė mažametis Dominikas Jeronimas Radvila (1786 - 1813), kuris ir tapo paskutiniuoju giminės atstovu, valdžiusiu šį dvarą. XVIII a. pabaigoje dvarą prie Merkio realiai valdė jaunojo didiko globėjas Adomas Čartoriskis (1734 - 1823), o administravo Jan Kanty Brandys.
1811 m. iš Radvilų dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras Ignacijus Balinskis (1756 - 1819) ir ši giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų. 1819 m. dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui (1794-1864), o vėliau šio sūnui Konstantinui (mirė 1891 m.) ir kitiems giminaičiams. Dvaro klestėjimo viršūnė - XIX a. antrasis ketvirtis.
Jašiūnų dvaro rūmus Sniadeckių iniciatyva (Jonas Sniadeckis tuo tikslu ir dėl silpnėjančios sveikatos net pasitraukė iš darbo) projektavo architektas Karolis Podčašinskis (1790 - 1860), kuris dar restauravo Vilniaus universiteto bibliotekos aulą, pastatė universiteto anatomikumą, vaistinę, prezidentūros rūmus, Tuskulėnų dvarą, keletą statinių už dabartinės Lietuvos ribų. Visas sodybos ansamblis išsidėstęs 2 km į vakarus nuo Vilniaus - Lydos plento, kairiajame Merkio upės krante. Į rytus nuo rūmų skleidžiasi parteris, prie kurio iš šiaurės glaudžiasi oficina (iki 1824 m.) ir jos priestatas (1860 m.),o iš pietų - svirnas (1818 m.), šiaurinėje pusėje prie rūmų šliejasi aštuoniakampis paviljonas (1875 - 1876 m., architektas Apolinaras Mikulskis). Šalia svirno stovi žirgynas (XIX a. I pusė), dar toliau į pietryčius, įkalnėje - kalvė su ratine (apie 1900 m.). Atokiau nuo rūmų pastatyti tvartai, o kitapus keliuko - kumetynas (XIX a. pab. - XX a. pr.), tvoros ir vartų likučiai (XIX a. II p.). Kitame upės krante, miškingo slėnio šlaite, 1830 m. buvo mūro tvora aptvertos dvaro kapinės (apie 300 m nuo dvaro rūmų). Pripažintas meistras 1824 - 1828 metais būdinga ampyrui maniera keturių dorėninių kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais. Rūmų kampus papuošė nišos su piliastrais iš šonų. Fasadų plokštumas dar pagyvino langų apvadai. Galutine rūmų įrengimo data laikytina - 1828 m. birželio 24 d.
Dviaukščiai pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu, gerai matomi iš upės slėnio, dominuoja apylinkėje tūriu ir puošniomis formomis. Turi keturių dorėninių kolonų portiką. Abiejų aukštų patalpos sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį rūmų aukštą. Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač originalios kompozicijos. Pakankamai puošnus ir rūmų vidus: daugumoje patalpų veidrodiniai skliautai. Erdvios laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžių raižiniai. Antrojo aukšto kambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti plafonai, angokraščiai, frizai. Daugelis puošybos elementų sukurti jau XIX a. II pusėje. Jašiūnų dvaro rūmuose jau pastebima ampyro ir romantizmo įtaka, tai vienas originaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių. Tuo pat laiku kaip ir rūmai, pastatyta oficinos dalis - vienaaukštis namelis su beveik simetriškai dviem eilėmis išdėstytomis patalpomis. Rūmai buvo laikomi vienu gražiausių architektūros paminklų visame Vilniaus krašte.
Kaip buvo įrengti dvaro rūmai? Juos 1864 m. gerai įsiminė šešioliktus metus ėjęs Kochačino dvaro savininko sūnus Abdonas Zanas, 1870 m. tapęs Žemosios Panemunės dvarininku. Jis lankėsi M. Balinskio laidotuvėse ir kelias dienas laukė iš Vilniaus parvežant M. Balinskio palaikus. Oras buvo prastas, tai „daugiausia laiko leidau mokslo bibliotekoje ir altanoje - su knygų glėbeliu rankose” - prisiminė A. Zanas. Tuo metu dvaro rūmuose būta dviejų bibliotekų: Mokslo (didžiosios) ir bevardės bibliotekėlės su trimis knygų spintomis, ilgu, bet žemu staleliu ir sofa. Atvykėlis išsamiau aprašė Mokslų biblioteką, kurią dvaro tarnai dar vadino Adomo vardu (mat, pagrindinę kolekciją sukaupė Adomas Sniadeckis dar iki rūmų pastatymo). Abipus žalios spalvos koklių židinio glaudėsi dvi siauros, atviros knygų lentynos. Jei daugiau prie tos sienos nebūtų kitokių baldų, tai jas būtų galima vadinti ir etažerėmis. Jose buvo sukrauti įvairūs rankraščiai ir A. Zano jie nedomino. Tas dvi lentynėles simetriškai gaubė kitos, ne tokios gilios lentynos; simetriją pažeidė tik sienos pakrašty durys, vedusios į koridorių. Šiluma iš židinio greitai į kabineto viršų nepakildavo, nes virš židinio ėjo apie „dviejų alkūnių” pločio grindys - lubos. Jomis vaikščiojo bibliotekos „klientai”, norintys pasiekti knygas, sudėtas į aukštutines lentynas. Bibliotekoje dar būta dviejų biustų, pastatytų ant masyvių kolonų; einant link laiptelių reikėjo vieno „marmurinio pono saugotis, kad jis neužgriūtų, ar pats jo nenuverstum”. (Smulkesnis 1864 m. rūmų aprašymas priede - Jašiūnai,3).
Žinomas istorikas Mykolas Balinskis 1820 m. vedė Sofiją Sniadeckytę ir nuo tada Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis (1756-1830) buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius. Pakviestas į susitikimą su Vilnių išlaisvinusiu Napoleonu ir imperatoriui paklausus kokia chemija dėstoma Vilniaus universitete, profesorius oriai atsakė: „Tokia pat, kaip ir Sorbonos universitete”. A. Sniadeckis atrado naują platinos grupės elementą vestį (vakarį), tačiau Rusijos okupacinei valdžiai ir mokslininkams buvo sunku įrodyti atradimo autentiškumą. Tik po trisdešimties metų elementą su tokiomis pat savybėmis aprašė Kazanės universiteto profesorius K. Klausas ir pavadino ruteniu (rusu).
Andriaus brolis Jonas Sniadeckis, astronomas, matematikas buvo Vilniaus universiteto rektorius; jo vardu pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje. J. Sniadeckis buvo labai skrupulingas, skaičiavo net savo išlaikymo Jašiūnuose išlaidas ir už viską mokėdavo. Jo poreikiai buvo kuklūs, tad pasirinko nedidelį kampinį kambarį šiaurinėje rūmų dalyje. Ten tilpo jo kabinetas, knygos ir rankraščiai. Kai jis 1830 m. mirė, tai buvo palaidotas miškelyje, kuriame anksčiau mėgo vaikštinėti. Taip buvo padaryta pradžia būsimam panteonui.
Pats dvaro savininkas Mykolas Balinskis plačiai žinomas kaip istorikas, vienas vadinamųjų Lietuvos istorikų romantikų. 1818 m. baigė Vilniaus universitetą. Su J. Leleveliu 1815 m. įkūrė ir 1816-1822 m. redagavo žurnalą „Tygodnik Wileński”. Priklausė Šubravcų draugijai. Dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo suimtas. 1832-1847 m. gyveno Varšuvoje, po to Jašiūnuose. Buvo Vilniaus archeologinės komisijos vicepirmininkas, Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos narys. Mokslininkas 1837 m. parašė išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją, surinko ir paskelbė daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus bei miestelius, bažnytkaimius ir dvarus. Parengė Jano ir Andriaus Sniadeckių raštus. Mirus A. Sniadeckiui ir po 1831 m. sukilimo į užsienį pasitraukus M. Balinskiui dvarą iki 1845 metų valdė (ar tik administravo) Konstancija Rimšaitė Houwalt, po to dvejus metus - Jonas Lubienskis.
Administratoriai ir giminaičiai dvare tvarkėsi prastai, todėl į Jašiūnus sugrįžo M. Balinskis, užauginęs net septynis vaikus. Vienas iš jų sūnų Jonas Balinskis (g.1824 m.), baigęs medicinos mokslus, dar metais anksčiau už tėvą, t.y. 1846 m. taip pat parvažiavo į tėvų dvarą ir ėmė gaivinti ūkio reikalus. Jis jautėsi skolingas tėvams, nes, būdamas vyriausiu sūnumi, atsisakė pasilikti dvare šeimininku, nepasirinko žemės ūkio mokslų ir išvyko į Peterburgą studijuoti nelabai „kilmingos” karo medicinos. Tik „pastatęs ūkį ant kojų”, 1850 m. grįžo į Peterburgą dirbti karo gydytoju. 1855 m. apgynė daktaro disertaciją ir vėliau tapo Rusijos psichiatrų draugijos pirmininku. 1872 m. mirus žmonai, pats ėmė dažniau lankytis Lietuvoje: leisdavosi į ilgesnes keliones jojamaisiais žirgais, o pavargęs rašydavo satytinius kūrinėlius. Paskutiniuosius šešerius metus Peterburge gyveno paralyžuotas ir mirė 1902 m. Tų metų pavasarį, vykdant velionio norą, palaikai buvo pargabenti į Jašiūnus ir palaidoti šalia tėvų ir brolių. Jo sūnus Petras Balinskis (1831 - 1925) parengė Peterburgo ir Maskvos metro projektus ir XX a. pradžioje nusipirko Leipalingio dvarą.
Jašiūnuose kurį laiką (statant dvaro rūmus) gyveno garsusis lenkų poetas Julius Slovackis (1809 - 1849). Baigęs teisės studijas 1828 m. išvyko iš Vilniaus ir niekada negrįžo. Jo tėvas Euzebijus buvo Vilniaus universiteto profesorius. Pažymėtina, kad savo kūrybos pradžioje J.Slovackis vieno rašinio siužetu pasirinko Lietuvos karalių Mindaugą. Eilėraščiuose poetas ne kartą mini Lietuvą. Po 1831 metų sukilimo rašytojas emigravo į Prancūziją. Ten buvo įstojęs į Lietuvių draugiją. Viena parko alėja pavadinta poeto vardu.
XIX a. pirmoje pusėje Jašiūnai buvo vienas didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, poetas filaretas Tomas Zanas, poetas Antanas Odyniecas, biologas S.B.Jundzila, Turgelių dvarininkas reformatorius Povilas Bžostovskis, medikas Juzefas Mianovskis, dvarininkas Laurynas Putkameris ir daug kitų įžymių žmonių.
M. Balinskis garsėjo vaišingumu, tad Jašiūnuose viešėdavo nemažai svečių, giminių, draugų ir šeimininko literatūrinio talento gerbėjų. 1855 m. per Užgavėnes linksmą M.Balinskio talentus šlovinantį eiliuotą madrigalą sukūrė ir vėliau Vilniuje J.Zavadskio spaustuvėje išleido Antonis Edvardas Odynecas: „Kas nežino tavo nuopelnų, jog kaip antrasis Tvardauskis (tik ne burtais) mums Barboros dvasią prikėlei. [...] Ponas Mykolas, Jašiūnų šeimininkas, vertas pašlovinti ne tik mano liutnios stygomis, bet ir visos Lietuvos vargonais.” Autorius turėjo galvoje M.Balinskio išleistus „Atsiminimus apie karalienę Barborą, Žygimanto Augusto žmoną”.1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai
Šie romantikai, rinkdami medžiagą savo veikalams, susidūrė su lietuvių kalba, papročiais ir lietuvybės paminklais Vilniaus krašte bei istorinėse Lietuvos žemėse. Kiekvieną Vilniaus apylinkėse aptiktą vietovardį bandė aiškinti lietuvių kalboje vartojamais žodžiais. Iš senesnių laikų jie tarsi atrado daugelį legendų apie Lietuvą.Toji lenkų - Lietuvos mylėtojų karta paliko ryškius pėdsakus visoje Vilnijoje… 1939 - 40 metais lietuviai, grįžę į Vilniaus kraštą, dar buvo radę tokių Lietuvos gerbėjų.
Mykolas Balinskis 1864 m. pradžioje mirė ne Jašiūnuose, kur gyveno paskutiniuosius dešimtmečius ir yra palaidotas, bet Vilniuje, bute, kurį Vilniaus gatvėje, Kazimiero Jelenskio name, nuomojo kartu su šeima. Kartu su šiuo mokslininku ir dvarininku apmirė ir Jašiūnų kultūrinis gyvenimas. Geros M.Balinskio ir prof. A. Sniadeckio lituanistinės bibliotekos dar liko dvare, tačiau daug jų surinktos archyvinės medžiagos buvo išgabenta į Lenkiją. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje išliko dvaro bibliotekos 1899 m. katalogas, kuriame įrašyta daug vertingų knygų, inkunabulų. Bibliotekoje buvo ir anglų kalba 1729 m. išleistas K.Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas”, 1640 m. M.Smigleckio „Logikos” leidimas. Iš viso šiame kataloge suregistruoti 1 502 tomai, nors literatūroje minima, kad M.Balinskis buvo sukaupęs per 3 tūkstančius vertingų knygų, tarp jų - statutų, herbariumų, vertingų autografų.
XIX a. viduryje pastatė plytinę. 1860 m. toliau nuo rūmų pastatė mūrinę oficiną ir, matyt, netrukus tarnų namą. 1876 m. pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą iškilo rūmų priestatas. XIX a. pabaigoje vienoje rūmų dalyje įrengė koplyčią, kuri buvo lankoma ir tarpukariu. Tuo metu dvaras valdė 1300 dešimtines žemės ir 3290 - miško. Daug pajamų duodavo ir miško perdirbimas: lentpjūvė gamino stogų malksnas, o miškininkas - terpentiną. Nuo 1842 metų veikusią vario liejyklą ir kalvę labiau kontroliavo ne dvarininkai, o miestelio žydai.
1913 m. Jašiūnų “mūruose” lankėsi Balinskių giminaitis, Aštriosios Kirsnos dvaro savininkas, Mečislovas Balinskis. Nugyvento dvaro interjerą, dar dvelkusį “mokslininkų aura” jis siminė, o geriausius dalykus norėjo pritaikyti tvarkomame Aštriosios Kirsnos dvare. Anot P. Balinskio rūmai labiau priminė “užmirštą giminės muziejų, pro kurį nesižvalgydami praeidavo ne pirmosios giminystės palikuonys”. Atvykėlis taikliai pastebėjo, kad “Balinskių rūmuose žmonės, turintys šią pavardę, sudarė mažumą”. Kadangi daiktai nebuvo branginami, tai svečias net sudarė baldų, kuriuos pirktų savo dvarui sąrašą, susidedantį iš trijų lapų (žr. priedą, Jašiūnai, 4). Kuo baigėsi šitie ketinimai nėra žinoma, bet vis tik dalį baldų jis spėjo iki Pirmojo pasaulinio karo parsigabenti į Aštriąją Kirsną.
Tarpukariu dvare gyveno Mykolo Balinskio anūkė Anna, ištekėjusi už Aleksandro Soltano. Abu dvarininkai, jų vaikai Karolis, Kristina ir Hubertas paspruko į Lenkiją, kai 1939 m. rudenį dvarą išdraskė ne tik Raudonosios armijos kariai, bet ir netoli viename kaime gyvenę stačiatikiai. Taip įvairiomis kryptimis iškeliavo baldai, meno kūriniai, Jono Sniadeckio biblioteka ir gaubliai, J. Slovackio laiškai mylimajai Liudvikai ir kitos vertybės (žr. priedas, Jašiūnai,5). Tiesa, kai ką buvo spėta išvežti į Lenkiją dar iki 1939 metų. Neprapuolė ir bažnyčiai dovanoti religiniai reikmenys. Įdomus faktas: 1942 metais, surašant gyventojus, lietuviais užsirašė net 74 procentai, lenkais - 20 proc., o gudais bei rusais 5,1 proc. Deja, nūnai lietuviai tesudaro apie dešimt procentų gyventojų. 1997 ir 2000 m. Jašiūnuose lankėsi iš Kanados atvykęs Hubertas Soltanas, apie 1933 m. gimęs garsiajame dvare.
Verta aplankyti ir kapines, kuriose yra 18 atpažintų (iš jų - 14 mūrinių) kapaviečių. Garsesni palaidotieji asmenys: Mykolas ir Sofija Balinskiai, Jonas, Konstantinas, Julija Balinskiai, Jonas Sniadeckis, Tomašas Lukjanovičius. Pastarojo garbei net buvo už tris šimtus sidabrinių rublių pastatyta kapinių koplyčia, kurioje M.Balinskis paliko prasmingą įrašą. Čia 1927 m. paskutinė palaidota Gabrielė Lukaševič.
M. Balinskis planavo pastatyti kapinėse koplyčią ir kreipėsi leidimo į vietos valdžią motyvuodamas tuo, kad Jašiūnuose nėra bažnyčios. Atsakydamas vyskupas Andrius Benediktas Klangevičius leido Jašiūnų dvare viename kambaryje (buvusiame J.Sniadeckio kabinete) įrengti koplyčią. Toji koplyčia dvare veikė beveik šimtą metų - iki miestelio bažnyčios pastatymo 1929 m. Žinoma, kad kurį laiką po 1863 m. sukilimo pamaldoms vadovavo dvare gyvenęs vienuolis dominikonas.
Didžiausią dvarvietės dalį užima angliškasis parkas, įkurtas 1828 m. šalia buvusio daržo (užėmė ir dalį jo teritorijos). Tiesa, pirmąjį medelį - beržą - jame dar anksčiau pasodino jaunas būdamas Julius Slovackis. Jame sukurtos raiškios želdinių kompozicijos, plastiško kontūro medžių masyvai, grakščiai vinguriuoja takai. Daugiau kaip pusėje teritorijos žaliuoja vejos. Parke auga apie 30 rūšių spygliuočių ir lapuočių medžių, menančių ir garbingus laikus. Dabar išlikęs toks parko išplanavimas, kurį XIX a. pabaigoje sumanė sodininkas Pavlovičius.

P.S. priedai, kaip intelektuali nuosavybė, neviešinami sąmoningai.

Benjaminas Mašalaitis,    2012 m.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Kazimierz Karpicz2015-11-08 12:52

Laba diena, Pone Mašalaitį.
Puikus straipsnis. Ačiū. Esu naujai atidaryto Jašiūnų dvaro sodybos rūmų vedėjas. Leiskit pakviesti į Jašiūnus, į dvarą, bet kuriuo Jums patogiu laiku.
Dėl straipsnio - turėčiau keletą pastabų ar klausimų. Žinoma, sajoju žvelgti į intelektualią nuosavybę, t.y. į priedus. Taip pat norėčiau pasidalinti informacija ir nuotraukomis, iš Jašiūnų ir Leipalingio dvarų temų. Mano adresas - jaszuny@gmail.com, telefonas +37061829125.

Kazimiež Karpič

Rašyti komentarą

Tavo komentaras