BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gudkaimio dvaras

Benjaminas Mašalaitis

Dvaras įsikūrė po 1709 metų maro, bet vėliau buvo išskaidytas keliems tos pačios šeimos nariams. 1784 m. egzistavo net 4 Gudkaimio dvarai, kuriuos valdė Hanusovskis, Stravinskis, Oranas ir Valentinavičius. Visi jie buvo vienoje vietoje ir jų žemės ribojosi. Beveik visur literatūroje yra teigiama, kad prūsmečiu dvarus valdyti ėmė vokiečiai, tačiau, nuodugniau patyrinėjus paaiškėja, kad taip nebuvo - juos ir toliau valdė žmonės, turėję tokias pačias pavardes, kaip ir LDK laikų lenkų tautybės dvarų savininkai (sunku pasakyti, ar tai buvo tie patys žmonės, ar jau jų sūnūs).
Kadangi dvaras dar LDK laikais buvo padalintas keliems paveldėtojams (atrodo, keturioms dukterims), tai prie pavadinimų atsirado raidės A, B ir C. 1821 m. vienas dvaras ir toliau priklausė lenkui Valentinavičiui; dokumente pažymima, kad dvaras turėjo naudingų iškasenų (matyt, durpių ar žvyro). 1827 m. buvo du Gudkaimio kaimai ir du palivarkai, turintys 482 gyventojus. Tais metais ir mirė dvaro savininkas Bartolomėjus Hanusovskis (šaltiniuose nepasakyta, kurio Gudkaimio dvaro). 1830 m. valstybė susirūpino dvaro, įvertinto 46500 zlotų, likimu. Kasoje buvo likę tik 635 zlotai. Nors dvaro paveldėtojų Hanusovskių skolas savo pinigais ir laidavo kitas apylinkių dvarininkas, Vištyčio ekonomijos valdytojas Ignacijus Galera, tačiau vaivadijos komisija vis tiek nusprendė paskubinti dvaro pardavimą. Spirito varykloje stovėjo net du katilai, bet pagaminta produkcija netenkino kaimo gyventojų poreikio … Už šio fabrikėlio nuomą dvaras gaudavo 60 zlotų (nepasakyta už kokį laikotarpį). Laukuose augino rugius, kviečius, avižas, žirnius ir kitus augalus. Tvartuose laikė 40 jaučių, 200 avių, taip pat keliasdešimt arklių.
1828 m. liepos 5 d. mirė dvarininkas Mykolas Valentinavičius ir jo turto paveldėtojai buvo valdžios pakviesti iki 1830 m. susitvarkyti paveldo dokumentus. Vadinasi, iki 1827 m. dvarus valdė ne vokiečiai, tačiau jų gyvenimas dvare ir apylinkėse paliko antspaudą dvaro pavadinime. Dar ir dabar ginčijamasi, kaip reikėtų rašyti kaimo ar dvarų pavadinimą: Gudkaimis ar Gutkaimis. Neįmanoma patikėti, kad pavadinimas galėtų būti susijęs su gudais. Vokiečių kalboje dvaras yra vadinamas Gut, o nedidelis ar perdalintas dvarelis - Gutchen, kurį lietuviams nesunku buvo paversti ir Gutkaimiu. Taip carizmo metais susiformavo dvikalbis pavadinimas, kuris į vartoseną prievarta buvo grąžintas sovietmečiu. Kompartijos ideologai net sukūrė istoriją apie LDK laikais į čia atkeldintus sentikius gudus. O juk akivaizdu, kad prie dvaro „Gut”, kūrėsi daugiausia lietuvių apgyvendintas kaimas, kuriam ir prigijo „Gutkaimio” pavadinimas.
1877 m. būta dviejų dvarų: Gudkaimio A ir Gudkaimio C. Pirmajame stovėjo 2 namai, kuriuose gyveno 46 vyrai ir 28 moterys. 1888 m. Gudkaimy A stovėjo 6 , o Gudkaimy C - 9 namai. 1889 m. Gudkaimio A ir B dvaruose gyveno 113 žmonių, iš kurių 92 buvo lietuviai, o 21 - vokietis. C dvare gyveno vien tik 195 lietuviai. Tiesa, yra ir kita 1888 m. gyventojų statistika, kuri gerokai skiriasi nuo pateiktų 1889 m. duomenų.
Yra manančių, kad tuo metu vieną Gudkaimio dvarą turėjo V. Kudirkos draugė ir globėja Valerija Kraševska, kurią pažinojo ir iš netoli kilusi prezidento K. Griniaus žmona Joana. Vis tik labai abejotina, kad čia galėjo šeimininkauti V. Kraševska - jos vyras K. Kraševskis valdė Mierčių dvarą, kurį po vyro mirties našlė paskubėjo greitai parduoti ir taip atsikratyti skolų. Matyt, apie tai rašantieji supainiojo kelių dvarų istorijas.
Vienu dvarininku XIX a. II pusėje buvo vokietis, kurio pavardė ar vardas buvo artimi žodžiui Godfrydas. Jo kapą apie 1984 metus išrausė kapinių plėšikai: dvarininką rado palaidotą su „mundieriumi” bei ginklais. 1901 m. Gudkaimy A gyveno 190, o Gudkaimy C - 118 žmonių. 1903 m. Gudkaimio A ir B dvarus, turėjusius 992 margus žemės valdė vokietis Oskaras Lengvinas, Augusto sūnus. Ši giminė turėjo daug aplinkinių dvarų ir kai kuriuos savo rankose išsaugojo iki 1940 m. 1903 m. jis laikė 41 arklį, 125 stambius ir 440 smulkių gyvulių. 1903 m. Gudkaimį C, aprėpusį 588 margus žemės, (atrodo, be nuosavybės teisių) valdė Davidas Šatenšteinas. Jis laikė 39 arklius, 95 stambius ir 260 smulkių gyvulių.
1909 m. Gudkaimio A dvaro savininku jau buvo Karlas Baldamas. Aukštas pareigas carinėje Virbalio muitinėje turėjo ir jo brolis Oskaras, kuris 1919 m. pavasarį tapo Lietuvos Muitinių departamento vadovu. Tarpukario dokumentuose nurodyta, kad dvaro savininku spėjo pabūti ir jų tėvas Gustavas Baldamas; vadinasi, Lengviną Baldamai pakeitė XX a. pradžioje. Jie valdė 811 margų žemės, laikė 37 arklius, 108 stambius ir 104 smulkius gyvulius.
Gudkaimio C dvaro savininku nurodomas tas pats Davidas Šatenšteinas. Jis valdė 620 margų žemės, laikė 21 arklį, 58 stambius ir 41 smulkų gyvulius. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą caro valdžia šiuos dvarų kiemus išskirstė į vienkiemius, t.y. valstiečiai išsikėlė iš dvaro kumetynų.
1923 m. Gudkaimio A dvare gyveno 137, o Gudkaimio C - 100 žmonių. 1924 m. dvare dirbo 9 samdiniai. Ir tuomet Gudkaimio C dvarą valdė Šatinšteinas (vardas nenurodomas, todėl galėjo savininku būti ir Davido sūnus). Prieš parceliaciją, t.y. dar 1923 m., valstybė savo globon perėmė vieną iš Gudkaimio dvarų (matyt, valdomą Šatenšteinų), tačiau ir po žemės perskirstymo jame šeimininkavo tie patys savininkai - galbūt, jie tik nuomavo ūkį).
Baldamų dvarui po parceliacijos paliko 80 ha žemės, bet vėliau, kaip pavyzdiniam ūkiui, padidino iki 200 ha (oficialiai buvo du jų ūkiai: A ir B). Šie vokiečiai išpažino metodistų tikėjimą, todėl buvo pavyzdys aplinkiniams, nes negėrė ir nerūkė (tiesa, pypkę kartais užtraukdavo). Turėjo dvare telefoną, kino projektorių, įvairių naujoviškų matavimo prietaisų, o ir aplinkiniuose keliuose buvo dažnai sutinkami, nes nuomavo už 4 km buvusį Sakalupio dvarą (šis majoratinis dvaras nuo 1915 m. buvo likęs beglobis) ir namus Kybartuose. Miestiečiai palankiai vertino šiuos ponus, nors gerus žodžius apie juos irgi „taupė”. Beveik vien savo lėšomis Bajorų kaime, prie kelio, vedančio į Kybartus, įsteigė metodistų kapines, įžvelgiamas ir dabar.
Apie raudonų plytų dvaro rūmus yra labai mažai žinių - pastatas tikrai nepasižymėjo išskirtine ir prabangia architektūra. Tiesa, tas „raudonumas” buvo matyti tik iš vidinės pastato pusės, o paradinė (ir dar vienas „poniškasis” šonas) buvo padengta pilkos spalvos tinku. Pirmajame aukšte gyveno Baldamai, o antrajame laikinai apsistodavo įvairūs pareigūnai, dažnai su užduotimis atvykdavę į pasienį. Pirmajame aukšte būta medžioklės trofėjų ekspozicijos - kažkuris ankstesnis giminės atstovas mėgo medžioti ne tik Prūsijoje, bet ir Afrikoje, Azijoje. Šiame kambaryje - muziejuje eksponavo ir nuotraukas bei kitus daiktus, susijusius su Virbalio muitinės istorija.
Tiesa, tuo antruoju aukštu, matyt, buvo vadinama gerai įrengta mansarda. Į rūmus patekti buvo galima pro du šoninius įėjimus: vakarinis vedė į gyvenamuosius kambarius, o rytinis - į administracines patalpas, kuriose rinkdavosi taip vadinami „pienininkai”, t.y. pieninę valdantys samdomi darbuotojai ir jų klientai. Didžiausias antrojo aukšto kambarys turėjo du langus, o už jo esantis miegamasis - vieną langą su langinėmis. Pastarasis buvo ir mažesnis, ir tamsesnis. Abi lovos - siauroji ir „puantrinė” taip nebuvo nei prabangios, nei pernelyg kuklios - tiesiog „vokiškai” tvirtomis „žergtomis” kojomis. Pajuodęs veidrodžio stiklas dvarininkaitei merginai galėjo ir nepatikti; vis tik šiame miegamajame dažniausiai nakvojo karininkai ir muitinės tarnautojai. Abu šiuos kambarius šildė viena didelė baltų koklių, dar XIX a. pargabentų iš Švedijos, krosnis.

Apie 1937 - 1939 m. dvare pas Lietuvos kariuomenės karininką, topografą Sergiejų Chomanskį (1898 - 1980) neretai atvykdavo jo sūnus Vladimiras Chomanskis (vėliau Kaune tapes profesionaliu solistu), kuris taip prisiminė rūmus ir jo aplinką: „Langai senoviški, aukšti, suveriami, keturių dalių. Iš parko pusės sienos tarp langų buvo apaugusios vijokliais, priešais langus išilgai pastato buvo platus žvyruotas takas, o toliau jau tuščios, rudenį be gėlių klombos. Už jų keli dekoratyviniai krūmai ir dar toliau aukšti medžiai, atrodo, gal net kelios eglės tarp jų. Parkas nedidelis. Tarp medžių kai kur jau prasišvietė laukų šviesuma. Tuoj už parko palauke vedė kelias į Gutkaimio vaisių sodą, kuris buvo į rytus nuo namo. Puikiai prisimenu traukiamu vargano arklio lenterių vežimu iš Kybartų atvažiavusius į dvaro sodą tris žydus. Jie iš Baldamo nuomavo dalį sodo ir dabar atvažiavo nuskinti ir išvežti prinokusius obuolius. (…) Iš kiemo į namą buvo du įėjimai. Kairysis arba rytinis įėjimas vedė į ūkio kontorą ir pieninę. Pasterizuoto pieno buteliai iš pieninės kas rytą buvo išvežami parduoti į Kybartus, Virbalį, o gal ir į pačius vokiškus Eitkūnus”.
Prisiminimų autorių stebino ir butelių forma, kuri niekuo neatsiliko nuo Kaune pilstyto pieno butelių. Dvaro vadyba išsiskyrė „vokiška švara”: net kiaules tvartuose prausdavo. Be pieninės būta ir daugiau statinių: kumečiai gyveno dviejuose kumetynuose. Juos į darbą kviesdavo bronzinis, apie 10 kg svorio, varpas, kabojęs kieme; skambėdavo jis ir nelaimės metu. Dabar išliko pieninė, kalvė ir dalis autentiškos rūmų sienos, įkomponuotos į sovietmečio laikų „balvoną”. 2015 m. kaimo bendruomenei buvo sugrąžintas ir minėtas bronzinis varpas, kurio aukštis siekia 30 cm.
1940 m. rudenį Baldamų šeima (tėvai, du sūnūs ir dukra), beje, kalbėjusi ne tik vokiškai, bet ir lietuviškai, spėjo pasitraukti į Vokietiją ir išvengė sovietų depresijų. Karo metais rūmai sudegė ir nebuvo atstatyti. Dvaro istorija yra labai paini dėl jo sudėtingos struktūros ir dažnos savininkų ar nuomotojų kaitos. Dar įžvelgiamos buvusios dvarvietės ribos mintimis nukelia į pavyzdinį klasikinį vokiečių dvarą - ūkį Lietuvos pakraštyje.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Algimantas Stalgys2016-09-16 22:14

,, Karo metais rūmai sudegė ir nebuvo atstatyti. ” 1959 m. Baldamo rūmai dar buvo sveiki, ten gyveno kelios šeimos. Iš priekiobuvo medinis priebutis. Rūmai mūriniai,tinkuoti, dviejų aukštų. Virš antro aukšto langų iš tinko padarytas užrašas. Rusų okupacijos metais Baldamo rūmus perstatė į ,,kultūros namus”. Šalia rūmų, rytinėj pusėj, stovėjo raudonų plytų mūro dviaukštis svirnas - jo galinėje sienoje kabojo varpas. Prie kelio prieš rūmus augo eilė medžių, labai įmantriai supintomis šakomis (labai patogūs laipioti). Už kelio, šonais į kelią stovėjo dvigaliai kumetynai. Į vakarus nuo rūmų buvo sodas, apsuptas didžiulių medžių. Sode buvo tvenkinukas. Prie kelio į Stulgelius buvo dvaro kapinaitės. Ten augo šešių rūšių slyvos, senovinių rūšių, labai skanios. Kapai buvo iškasti - žmonės sakė, kad Baldamo šeima išvažiuodama į Vokietiją, palaikus išsivežė. Bet geležiniai kryžiai buvo likę. Komunistinė valdžia pusę kapinių sunaikino,dabar nežinau - gal jau ir to neliko.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras