BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Cukramiesčio istorija (Marijampolės cukraus fabrikas)

Cukramiesčio istorija

Įžanga

Sakoma, kad „Gyvenimas yra beprasmis be meilės darbui” (prof. V. Čaikauskas), o darbas nemielas, kai gyvenimas nesaldus”.

Runkelio kelionėje į Sūduvą sudėta ir mūsų istorija: kokie buvome, kokie dabar esame, kokius mus žino kiti - darbščius, sočius, užsispyrusius…
Norite tikėkite, norite ne, bet ši istorija yra ne iš piršto laužta. Keliavau derlingais Sūduvos laukais ir stabtelėjau, didžiuliame runkelių lauke išvydusi vyriškį. Iš jo lūpų išgirdau štai ką…
Seniai seniai, kai dar nebuvo nei manęs, nei tavęs, ponas Turtas keliavo po įvairias šalis ir žmonėms skirstė dovanas. Visi džiaugėsi. Dienos bėgo linksmos, laimingos, be rūpesčių. Tačiau ponas Turtas išvyko į kitą šalį, čionykščiai gyventojai greitai išvaistėi visas gėrybes ir staiga pajuto, kad vargą vargsta - gyvenimas tapo nesaldus. Susirinkę žmonės guodėsi, klausinėjo vieni kitų, iš kur turtų prasimanyti, kaip, galų gale, pasisaldinti gyvenimą? Takais takeliais iškeliavo atsakymo ieškoti. Bekeliaudami sutiko seną vyriškį. Šis jau žinojo visą vargą ir nedvejodamas ištiesė ranką, siūlydamas sėklą: „Štai, imkite - tai viskas, ko Jums reikia”. „Kas tai? Tyčiojiesi iš mūsų?..”- pasipiktino vargšai žmonės. „Įmeskite sėklą į dirvą ir suprasite. Šioje sėkloje sutelpa viskas - darbas, sotumas, saldumas…” - tarė vyriškis ir nuėjo. Žmonės paklausė patarimo ir toji sėkla pasiliko. Derlinga žemė, pakankamai drėgmės ir saulės - viskas, ko reikėjo, kad šalyje saldu taptų.
Taigi, taip Sūduvon atkeliavo augalas, kuris be bičių saldį neša - taip atkeliavo Cukrinis Runkelis. Nuo to laiko šioje žemėje darbo ir saldumo netrūksta.
Ši Suvalkijos krašto vertybė saugoma skrynioje, pirmojo Lietuvoje cukraus fabriko teritorijoje. Atvykite pamatyti paminklo, priglauskite savo delną prie skrynioje gulinčio runkelio - jei esate ūkininkas, tikėkitės padidėjusio runkelių derlingumo, jei ne - tiesiog saldesnio ir sotesnio gyvenimo.
Saldžioji „pradžia”

Lietuvių tautosakoje nedaug aptiksime posakių apie saldesnį gyvenimą. Šioje srityje vyrauja kitokie pasakymai: beržinė košė, šaukštas deguto medaus statinėje, nesaldūs pyragai. Dėl pirmojo pasirodžiusio cukraus brangumo jį lygino su druska: „abu balti, bet nelygiai saldūs”. Apie pasiturinčius lietuvius žmonės sakydavo: „pardavė medų - pirko saldesnį”. Pigiausiai prieinamu saldumynu tapo džiovinti vaisiai, turintys fruktozės ir gliukozės. Sunkiai ir nelinksmai tuomet gyveno žmonės.
O rašytojas Petras Cvirka cukrų „atrado” tik 1935metais, kai užgardžiaudamas Marijampolėje pagamintu cukrumi ir arbata, parašė apsakymą „Cukriniai avinėliai”.
Cukraus gimtine yra laikoma Indija. Tai įvyko maždaug prieš 2300 metų. O žodis „cukrus” atkeliavo iš arabų „sukkar” - viduramžiais arabai kontroliavo šio produkto gabenimą vakarų kryptimi. Jau senovės romėnai žinojo indiškojo saldėsio skonį. Per Sicilijos salą jis atkeliavo iki pietinės Ispanijos.
Portugalai jau XIV a. pabaigoje iš savo „artimųjų” kolonijų (pvz. Kanarų, Madeiros) atsiplukdė saldų cukranendrių produktą, kurį dar vargu ar galima vadinti cukrumi. Pirmąjį cukrų į Europą iš Brazilijos 1540 m. atgabeno portugalai. Jis buvo plukdomas ir iš Surinamo, ir iš Virdžinijos salų, ir iš Jamaikos bei kitur.
XVIII a. pradžioje prancūzas Olivje de Serė europietiškuose brokuose aptiko cukrų. 1747 m. Andreas Sigismund Marggraf atrado būdą, leidžiantį iš cukrinių runkelių galima išskirti cukrų. Tuo žmonijos ėjimas į „saldesnį” gyvenimą laikinai ir baigėsi: cukraus gamyba pusšimtį metų trypčiojo vietoje. 1801 m. chemikas Franz Carl Achard padėjo teorinius pagrindus pramoninei cukraus gamybai, tačiau dėl karų ji tuomet nepradėta.
Iki XIX a. Napoleono žygių Europoje buvo naudojamos tik atvežtinės žaliavos, bet karo metu, anglams užblokavus jūrų kelius, ir mūsų žemyne pradėti auginti cukriniai runkeliai, kaupiantys saldėsį. Cukrus virto saldumo monopolistu, geistinu prie stalo. Jis gana greitai išstūmė medų.
1802 m. dabartinės Vokietijos žemėse pastatytas pirmasis iš cukrinių runkelių produktą gaminantis fabrikas; netrukus tokie fabrikai paplito ir kitur Europoje. Tiesa, apie pirmojo fabriko gamybinius pasiekimus nedaug kas yra žinoma. O ir karo veiksmai neleido gamybai rutuliotis, todėl kai kas šio fabriko ir nelaiko industrinės gamybos pradininku.
Dačicės (dabar Čekija) fabriko direktorius Jacob Christoph Rad (1799 -1871) 1840 m. ėmė gaminti gabalinį cukrų. 1843 m. J. Ch. Rad gavo cukraus gamybos patentą, už kurį labiausiai dėkingas turėtų būti … savo smaližei žmonai Julijanai . Taigi, cukraus gamybos pionieriaus vardo ginčijasi vokiečiai ir čekai (ir net čia „pirmuoju smuiku grojo” vokiečių tautybės žmonės).
Matyt, paskanavę šviežio produkto, juo susidomėjo ir Lietuvos dvarininkai, pradėję šias saldžiąsias „šaknis” auginti ir savo dvaruose. Tiesa, tai buvo maži sklypeliai ir gauto produkto pakakdavo tik dvarininkų stalui. Labai retai toks „namudinis” cukraus buvo mainomas, o dar rečiau parduodamas. Vilniuje aktyviai veikė dvarininkų įsteigta akcinė bendrovė, planavusi statyti cukraus fabriką. Tokį leidimą ji gavo 1838 m. - per metus turėjo pagaminti 40 tonų cukraus, bet sumanymo taip ir neįgyvendino. Belvederio dvaro savininkas Kletas Kleopas Burba (apie 1810 - 1863) suplanavo statyti cukraus fabrikėlį savo dvare, bet pradėtus paruošiamuosius darbus nutraukė dvarininko žūtis 1863 m. sukilime. Taigi, dvaruose užaugintą didesnį kiekį cukrinių runkelių tekdavo vežti apdirbti į Lenkiją ar Prūsiją.
Po Pirmojo pasaulinio karo ėmė gaminti gabalinį cukrų, kurį fabrikai raikydavo specialiais dideliais peiliais. Saldusis produktas buvo pardavinėjamas irgi nemažais gabalais, todėl žmonės net kasdieninėje buityje naudojo specialius riektuvus, smulkinančius cukrų.
Kai XX a. pradžioje ir Lietuvoje vasaromis gyvendavęs Rusijos premjeras Petras Stolypinas ėmė skatinti įvairesnį verslumą žemės ūkyje, tuo susidomėjo ir pažangesni dvarininkai bei atsigaunantys lietuviai ūkininkai. Ypač iniciatyvūs buvo Sūduvos krašto žmonės. Žemės ūkio draugija „Žagrė”, pardavinėjusi įvairių runkelių (net ir cukrinių) sėklas, planavo ir pati dalyvauti ne tik eksperimentiniame šios žemės ūkio kultūros auginime, bet ir apdirbime. Tuo tikslu jie nusipirko Gižų dvarą, kurioje paruošti moksleiviai galėjo imtis tokių iniciatyvų. Ypač aktyviai naujienas propagavo pirmasis diplomuotas šio krašto agronomas Vincas Totoraitis, Seinuose ūkininkams leidęs specialias knygeles.
1911 m. rudenį, Marijampolėje vykusioje žemės ūkio parodoje, apie sumanymus gaminti cukrų užsiminė Kataučiznos dvaro (prie dabartinio Kudirkos Naumiesčio) savininkas Stanislovas Poplavskis, turėjęs patirties auginant šilkmedžius ir vynuoges. Panašias idėjas brandino ir keliolika dvarų valdę Gavronskiai. Deja, šiuos sumanymus sugniuždė prasidėjęs karas. XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje cukrinius runkelius eksperimentinėmis sąlygomis ėmė auginti Rumokų bandomajame ūkyje (prei Vilkaviškio).
Vietovės istorinė apžvalga
1924 m. prie Marijampolės miesto ploto buvo pridėta 140 ha žemės, gautos išparceliavus Kvietiškio ir Mikalinės dvarų valdas. Ši žemė buvo perdalinta įstaigoms, visuomeninėms organizacijoms, ir ypač daug „maitintojos” įsigijo pavieniai asmenys. „Einant Žemės Reform. Įst. 17 iš Kvietiškio dv. Maironio ir Seminarijos gatvių kertėje labai gražioje ir patogioje vietoje jau 1924 m. žydų gimnazijai paskirta apie 1 ha žemės. Tačiau per 13 metų ne tik kad nepastatytas joks kultūringas pastatas, bet net pats sklypas neaptvertas, nesutvarkytas. 1924 m. suformavo Sodo gatvę - dabar ją buvo galima važinėti”. Taip šis faktas nušviečiamas laikraštyje „Šešupės bangos”.
Projektuotojai numatė, kad Naujamiestyje bus apie 30 naujų gatvių. Pirmiausiai planavo nusausinti drėgnesnes vietas ir nutiesti nors vieną geresnę gatvę. Joms pavadinti siūlė įvairius vardus: Savanorių, Inteligentų, Tarnautojų, Darbininkų, knygnešių Baltūsio, Verbylos, Kanclerio it kt. Šios teritorijos pietrytinis kampas buvo skirtas pramonės ūkio vystymui. Tiesa, 1924 m. niekas garsiai ir konkrečiai nekalbėjo, kad čia gali iškilti didelis fabrikas.
Ši teritorija ir anksčiau garsėjo neeiliniais įvykiais, susijusiais ir su pagonių laikais, ir su Marijampolės miesto kūrimu. Legenda ar perpasakoti prisiminimai byloja, kad apie 1702 metus Prienų seniūnas Aleksandras Butleris (o gal jo sūnus Antanas Morkus) Jevonio upeliu atkeliavo prie Šešupės ir pradėjo ieškoti vietos dvaro statybai. Kadangi šių upių santakoje laisvos vietos nebuvo, tai netrukus būsimojo Liepynų kaimo teritorijoje (į šiaurę nuo dabartinio cukraus fabriko) pastatė medinį vienaaukštį dvarelį (jis 1938 m. perstatytas ir dabar stovi Telšių gatvės pabaigoje). Jevonio upelis išsiliedavo ir sudarydavo tvenkinį - vanduo buvo reikalingas gyvuliams girdyti. Per maždaug dešimtmetį pavykus išvystyti ūkį, prireikė vandeniu turtingesnės vietos - vasarą dėl jo trūkumo krisdavo gyvuliai. Tuomet dvarininkai aukštesnėjė vietoje, prie Šešupės ir Garnupio (dar ir Skriaudupio) santakos, 1713 metais aptiko geresnę teritoriją dvaro rūmams statyti ir ten įsikūrė 1717 m. Dabar ši dvarvietė vadinama Kvietiškio vardu.
Jau plečiantis cukraus fabrikui, visuomenei atsivėrė ir daugiau istorijos. Tarpukario Marijampolės spauda keliskart rašė apie vietinių aptiktas retenybes ant kalvos, kurioje dar XXI a. pradžioje stovėjo Marijampolės miesto riboženklis. Ta gyvenvietė buvo smarkiai nuardyta tiesiant kelią į Liudvinavą. Vaizdingai šį kalnelį romane “Kur bėga Šešupė” aprašė Jonas Vizbaras - Sūduvas: “”Į pietus nuo Liepyno, prie Kvietiškio dvaro, lygioje lygumėlėj, tarpe dviejų sraunių, į Šešupę skubančių upelių stūksojo iškilęs Letankos kalnas. Niekas nežinojo, neatsiminė, kada jis atsirado lygumėlėje, kas jį supylė žalioje jos pievelėje. Aukštai iškilusį, besižvalgantį po vingiuotą Šešupės slėnį. Tik dvaro artojai palšais jaučiais, geležiniais noragais versdami gilią vagą lygumėlėje, kalno papėdėje į dienos šviesą iškeldavo sudūlijusias kaukoles, nematyto ilgumo blauzdikaulius, senovės ginklų liekanas, sidabro ir aukso pinigėlius”.
1938 m. išgirdus apie radinius (iš jų vertingiausios - dvi žalvarinės apyrankės), atvyko Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus vadovas, archeologas Jonas Puzinas. Netrukus apsilankė ir kiti archeologai - jie liepė nutraukti žvyro kasimą pilkapių vietoje, ūkininkų Drūčiaus ir Gumausko laukuose.
XX a. 4 dešimtmetyje gimnazistai Liepynų kaime (tik keli šimtai metrų nuo dvaro sodybos) aptiko žmonių kaulų, kaukolių, dvi žalvarines apyrankes. Mokslininkams talkino Rygiškių Jono gimnazijos mokytojo J. Bernoto atsivesti moksleiviai. Dar kartą čia Kauno archeologai sugrįžo tų pačių metų rudenį. Archeologai ataskaitose įvardijo radę daug pilkapių. Radiniai iškeliavo į Kauno, Marijampolės “Sodžiaus” ir minėtos gimnazijos muziejus.
Nemažai 1863 m. sukilėlių buvo pakarti Liepynų kaimo liepų alėjoje, o vėliau ten ir palaidoti. Beje, pastačius cukraus fabriką, ta alėja dar buvo išlikusi ir gimnazistai retkarčiais aplankydavo liūdną vietovę. Dažniausiai tai jie derino su ekskursijomis pačiame fabrike.
Idėjos virsta “kūnu”

1919m keletas asmenų kreipėsi į Žemės Ūkio Ministeriją siūlydami pradėti platesniu mastu auginti runkelius Lietuvoje. Per kitus 3-4 metus ŽŪM iniciatyva, o kai kur ir pačių ūkininkų, vyko eksperimentai nedideliuose žemės plotuose. Visi šie bandymai parodė, kad cukriniai runkeliai gali augti daugelyje Lietuvos vietų. Trūko tik atsakymo į klausimą: kaip cukrinių runkelių kultūra bus pelninga? Buvo aišku tik viena: be valstybės finansavimo cukrinių runkelių kultūros plitimas yra negalimas.
1923 metais broliai Vailokaičiai į cukrinių runkelių auginimo bandymus investavo net 40000 litų, tačiau tai „nepajudino” fabriko statybos reikalų. To dešimtmečio antroje pusėje iš Marijampolės apylinkių kilęs agronomas Jonas Kriščiūnas (1888 - 1973) ėmėsi praktikoje įgyvendinti „saldžiąją” idėją. Tuo metu jis dirbo lektoriumi Dotnuvoje, Žemės ūkio akademijoje. Iš jos nusipirko sklypą, kuriame eksperimentavo su cukrinių runkelių sėklomis, o vėliau, t.y. 1930 metais, įkūrė ir „Sėklininko” draugiją. Dar 1927 m. įkūrė ir vadovavo Lietuvos cukrinių runkelių augintojų draugijai. O cukriniai runkeliai jo sklype derėjo ne prasčiau negu Vokietijoje ar Latvijoje. Tiesa, geriausių rezultatų jis pasiekė jau tuo metu, kai Marijampolės cukraus fabrikas veikė. Gal būtų šioje srityje nuveikęs ir daugiau, bet jį labiau pakerėjo bitininkystė …
Cukraus fabriką įsteigti buvo bandoma ir privačiu, ir valstybiniu kapitalu - konkrečių veiksmų teko laukti gerą dešimtmetį. Dėl aukštų runkelių supirkimo kainų šie bandymai Lietuvoje buvo nesėkmingi, nes runkelius supirkdavo Lenkijos ar Jelgavos cukraus fabrikai. Kai 1930m stipriai nukrito javų kainos, Lietuvos žemės ūkyje įvyko lūžis. Cukrinių runkelių Augintojų Draugija paprašė vyriausybės padidinti muitus cukrui. Lietuvoje runkeliais apsėti plotai siekė 2000 ha; tai jau sąlygojo šios žemės ūkio kultūros perdirbimą vietoje. Lietuvoje.
1930 metų rugsėjo mėn. 18 dieną buvo sudaryta tarpžinybinė komisija cukraus fabriko statymo sąlygoms tirti. „Lietuvos aidas” skaitytojus informavo, kad „vakar dienos posėdy ministerių kabinetas svarstė cukraus fabriko steigimo klausimą. Šiam klausimui tirti sudaryta komisija iš finansų ministerijos, žemės ūkio ministerijos, žemės ūkio rūmų ir cukrinių runkelių augintojų sąjungos atstovų”.
Šios komisijos uždavinys buvo išsiaiškinti, kur ir kokio didumo cukraus fabrikus statyti, taip pat paruošti įstatus organizacijos, kuriai reikėtų patikėti cukraus fabriko statybą ir jo eksploataciją. Komisija per trumpą laiką apsisprendė, kad geriausiai apsimokėtų statyti vidutiniško pajėgumo cukraus fabriką, galintį per parą perdirbti 600-800 tonų cukrinių runkelių. Tinkamiausia vieta fabrikui buvo parinkta Marijampolėje. Beliko visa tai tik įgyvendinti. Taip buvo nulemtas pirmo cukraus fabriko Lietuvoje gimimas.
Kodėl buvo pasirinkta Marijampolė? Matyt, miestas buvo patrauklus dėl kitų stambių pramonės įmonių nebuvimo, didelio bedarbių skaičiaus, gerų kelių infrastruktūros ir derlingų žemių. Kaip tuo metu atrodė Marijampolė?
1930 m. Marijampolėje gyveno 11400 gyventojų, iš kurių lietuvių buvo 4600, žydų 4300, kitų tautybių 700. Mieste buvo beveik pusšimtis gatvių, skersgatvių ar taip vadinamųjų kelių. 1930 - ieji - didelių statybų metai: P. Vaičaičio gatvėje kilo pieninė, Degučiuose augo kalėjimas, turgaus aikštę iš miesto centro iškėlė šiek tiek toliau, miesto sodą aptvėrė nauja gelžbetonine tvora. Ypač daug miestui nusipelnė apskrities inžinierius Juozas Dragašius, pareigas pradėjęs eiti 1931 m. sausio pradžioje. Per 1931 m. mieste iškilo 15 mūrinių ir 22 mediniai namai; dar 39 namus suremontavo. Tuo metu miestas užėmė 600 ha plotą.
Tačiau stambesnių įmonių ar fabrikų nebuvo. Paminėtinos tik kelios „dirbtuvės” ir fabrikėliai: J. Bliūdžiaus metalo apdirbimo fabrikėlis Tarpučiuose, K. Vitmozerio fabrikėlis, taisęs žemės ūkio padargus, Pabaigų plytinė, pora malūnų, vienuolių marijonų ir A. Penčylos baldų įmonės, linų fabrikas, kalkinė, vaisvandenių gamybos dirbtuvėlės ir pan. Taigi, cukraus fabrikui tarp šių statinių turėjo atitekti „dirigento” vaidmuo, turėjęs daug kuo lemti miestiečių gyvenimo kokybę.
1932 m. „Lietuvos aidas” pateikė tokią praėjusių metų miesto ir apskrities charakteristiką: „Marijampolės mieste ir apskrity dabar yra šios pramonės įmonės: 8 lentpjūvės, 19 malūnų, 16 lentpjūvių ir malūnų (jungtinių), 4 elektros stotys, 7 stalių dirbtuvės, 5 vaisvandenių dirbtuvės, 8 plytinyčios, 4 spaustuvės, 11 ūkio mašinų ir šaltkalvių mašinų, 5 spirito, mielių ir alaus bravorų, 7 odos dirbtuvės, 5 vaisvandenių dirbtuvės, 7 pieninės, 3 aliejinės, 1 terpentino ir smalos dirbtuvė, 1 linų perdirbimo fabrikas, 1 verpykla, 1 papirosų fabrikas, viena mechaniška batų dirbtuvė ir, visiems žinomas, cukraus fabrikas. Veikiamose pramonės įmonėse paprastai dirba 680 - 750 darbininkų ir cukraus fabrike, neskaitant įvairių padienių, apie 500 darbininkų, be to šiose įmonėse tarnauja apie 140 tarnautojų. Paprasti darbininkai už 8 val. darbo dieną Marijampolės mieste gauna 4 - 5 lt,, kitur - 3,5 - 4 lt., moterys 2 - 2,50 Lt.”

Ir kilo sienos

Cukraus fabrikui statyti komisija paruošė bendrovės įstatus, kurie 1930 m. gruodžio 31d. buvo patvirtinti finansų ministro Juozo Tūbelio. Pagal įstatus Kaune buvo steigiama bendrovė “Lietuvos cukrus”; jos tikslas - plėsti ir tobulinti cukrinių runkelių kultūrą, gaminti cukrų, melasą bei kitus cukrinių runkelių produktus, perdirbinėti cukraus žaliavą, taip pat prekiauti cukrumi. Bendrovės apskaitiniai metai nustatyti nuo liepos mėn. 1d. iki birželio mėn. 30 dienos. Komisija tuo pačiu susipažino su užsienio firmų pasiūlymais.
Specialistai jau 1930m. gruodžio mėn. 30d. nutarė fabrikui reikalingas mašinas užsakyti Čekoslovakijos firmoje “Škoda”. Fabrikas turėjo būti taip įrengtas, kad, atsiradus naujiems poreikiams, jo produkcija galėtų būti padidinta iki 800 tonų. Objektas turėjo būti apkūrenamas akmens anglimis ir gaminti tik smulkų cukrų.
Planavo, kad įrengimai ir mašinos turėjo kainuos 3862302 litų. Tokiam komisijos nutarimui vyriausybė pritarė. Tada su firma buvo sudaryta sutartis, kurią pasirašė bendrovė “Lietuvos Cukrus”, faktiškai pradėjusi veikti 1931 m. sausio mėn. 16d. “Lietuvos cukrus” 1931 m. vasario mėn. 10 d. taip pat nutarė patikėti fabriko trobesių statybą lietuvių firmai Markūnas ir čekų kapitalo Brat už 1.728.726 lt. Cukraus fabriko kaštai, įskaitant žemės sklypą, geležinkelių šakas ir kt., turėjo siekti apie 6 milijonus litų.
Iš pradžių manyta “Lietuvos Cukraus” bendrovę įsteigti su 7 milijonų litų pagrindiniu kapitalu. Dalį akcijų (iki 49%) planavo perleisti cukraus fabriką statančioms užsienio firmoms ir atverti plačiai duris užsienio kapitalams. Norėta suinteresuoti šias užsienio firmas taip, kad cukraus fabrikas būtų pastatytas gerai.
Vėliau paaiškėjus, kad už cukraus fabriko pastatymą visos sumos iš karto nereikės mokėti, “Lietuvos Cukraus” bendrovė buvo įsteigta su 3 milijonų kapitalu, kurį sudarė 30.000 vardinių akcijų (po 100 litų vertės kiekviena). Buvo iškelta mintis - į “Lietuvos Cukraus” akcininkus pritraukti pačius cukrinių runkelių augintojus. Dėl šios priežasties akcijos neturėjo stambių nominalų. Tokią idėją parėmė ir Cukrinių Runkelių Augintojų Draugija, anksčiau galvojusi apie cukraus fabriką įsteigti augintojų kooperatiniais pagrindais ir todėl labai propagavusi “Lietuvos Cukraus” akcijų platinimą augintojų tarpe. “Lietuvos Cukraus” akcininkams bendrovės įstatais cukrinių runkelių augintojams buvo numatytos tam tikros pirmenybės prieš augintojus, o ne kitus akcininkus. Vis dėlto, akcijų pasirašymo terminui baigiantis, esant šalies rinkoje laisvo kapitalo, pasirodė, kad įsigyta tik 5,37% akcijų; didelę akcijų dalį nenoriai perėmė Finansų ministerija (51%). Akcininkų tarpe būta čekų, danų, olandų ir kitų tautybių užsieniečių.
Įsteigus “Lietuvos Cukrų”, buvo kilęs klausimas dėl Cukrinių Runkelių Augintojų Draugijos, kurios tikslai buvo analogiški, tolimesnio veikimo. Draugijai teko ir toliau rūpintis cukrinių runkelių propagavimu, aprūpinti kreditais, pirkti sėklą ir kt.
Draugijos įgaliotiniai už sutarčių sudarymą buvo skatinami premijomis. Sustiprintas augintojų verbavimo darbas neliko be vaisių: 1931 metų pavasarį buvo sudarytos sutartys cukriniams runkeliams auginti su 2.489 ūkininkais, kurie apsiėmė apsėti jais 2.906 ha plotą. Tai buvo daugiau, nei anksčiau tikėtasi. Kadangi už cukrinius runkelius buvo pažadėta mokėti vienoda kaina ir už į cukraus fabriką pristatomus, ir už geležinkelių stotyse į vagonus pakraunamus (jų pervežimą apsiėmė sumokėti “Lietuvos Cukrus”), tai daugiausia runkelių buvo kontraktuota Šiaulių apskrityje (941 sutartis 935 ha plotui). Nedaug atsiliko Marijampolės (629 sutartys, 436 ha) ir Vilkaviškio (279 sutartys, 457,5 ha) apskritys.
Vienai sutarčiai vidutiniškai teko apie vienas hektaras. Seniau cukrinius runkelius auginusieji sutartis sudarė trejiems metams, pradedantieji - dažniausiai vieneriems metams. Finansų ministerijos kreditai augintojams po 500 lt ha kontraktuotų cukrinių runkelių buvo perleisti “Lietuvos Cukraus” bendrovei; ši juos paskirstė augintojams per Cukrinių Runkelių Augintojų Draugiją, paimdama augintojų vekselius. Pradedantieji augintojai nedrąsiai pasitenkino ir mažesniais apsėjamais plotais.
1931 m. kovo 15 d. „Suvalkietis” skelbė: „Artėjant pavasariui jau rimtai ruošiamasi I - ojo Lietuvos cukraus fabriko Marijampolėje statybai. Pirmiausia norima pravesti geležinkelio liniją į fabrikui paskirtą prie Kvietiškio dvaro. Tuo tikslu, šiomis dienomis, iš Kauno buvo atvykęs vienas geležinkelių valdybos inžinieris, kuris su vietos darbininkais darė išmatavimus ir niveliaciją projektuojamos gelžkel. šakos. Mūsų turimomis žiniomis ši šaka turės apie 700 metrų, o statyba prasidės sniegui nutirpus”.
1931 m. kovo 29 d. „Suvalkietyje” pranešama apie pirmuosius žingsnius, pradedant statybos darbus: „Šiomis dienomis I - ojo Lietuvos cukraus fabriko statyba Marijampolėje jau tikrai prasideda. Prieš keletą dienų atvažiavo iš Prahos du čekoslovakų inžinieriai, kurie čia apsigyveno ir vadovaus darbų eigai. Greitai bus paskelbtas darbininkų pareikalavimas. Dabar iš aplinkinių plytnyčių vežimais vežamos plytos, o kita statybos medžiaga ateina vagonais, kurie iškraunami į vežimus netoli Kvietiškio”.
Apie teigiamą aplinkinių gyventojų dėmesį sureagavo ir spauda: „Nors dar statyba neprasidėjo, tačiau tas pasitvirtina. Prie fabriko rajono daugelis piliečių jau susirūpino statyti namus ir krautuves. Vienos tokios krautuvės statybai prie Geležinkelio g-vės miesto valdyba jau išnuomavo gabalą žemės pil. Juškauskui”.
Tačiau atsirado ir cukraus fabriko priešininkų, kurie savo pozicijas išreiškė feljetone: „Na, tik pagalvokite, kokią klaidą darome, statydami cukraus fabriką Marijampolėje! (…) Statykime ne prie didelio miesto, bet kur nors giriose. Sakysime, apie Kazlų girią ar Plutiškes. (…) Nesakau, kad ten gerai auga cukriniai runkeliai, bet užtat kultūringieji suvalkiečiai jau seniai suprato slaptingąją cukraus vertę ir nedarko šios Dievo dovanos ten, kur galima ir sacharinka apsieiti”.
Buvo pasirūpinta ir cukrinių runkelių augintojais. Laikraštis pranešė: „Marijampolės ir Vilkaviškio apskr. cukrinių runkelių augintojai šiomis dienomis jau galės gauti cukr. runkelių sėklas jau betarpiai iš Marijampolės ir Vilkaviškio žemės ūkio dr-jų sandėlių. Tuomet bus išsiuntinėta ir avansai trąšoms pirkti. (…) Pažymėjimai gauti Čilės salietrai visiems bus pasiųsta paštu. Cukrinių runkelių sėklos kainuos: po 3 lt. kilogr., o ne nariams - po 4 lt. 50 cnt. kilogr. Paskutinėmis žiniomis cukriniais runkeliais šįmet bus apsodinta apie 2500 ha plotas”. Lūkesčiai buvo pralenkti ir ūkininkai užsėjo 200 ha daugiau.
Balandžio 19 d. laikraštis konstatuoja vykstančius darbus: „Dabar dirba virš 200 darbininkų. Kasami trobesiams pamatai ir daromi įvairūs pasiruošimai. Darbininkai dirba po 10 val. į dieną ir gauna po 60 - 70 centų už valandą. Darbams vadovauja Čekoslovakijos inžinierius Stasek ir statybos technikas Kolyta. Bet nuolat čia maišosi ir atstovai iš Kauno ar Čekoslovakijos”.
Gegužės mėnesio pabaigoje jau buvo matyti pirmieji darbų rezultatai: „Dirba virš 300 darbininkų. Didžiojo trobesio sienos jau išvestos. Dabar pradėta statyba ir kitų trobesių: sandėlių, džiovyklos ir t.t. Specialistai technišką darbą dirba ir šventomis dienomis. (…) Greitu laiku prasidės geležinkelio šakų į fabriką vedimas. Tam darbui jau paskelbtos atskiros varžytinės. Bus pravesta apie 2 klm. geležinkelio, kuris eis į fabriką ir šakosis prie atskirų trobesių”. Birželio viduryje atkeliavo pirmieji įrenginiai, kurie sutilpo į 12 vagonų.
Buvo užrašyti ir pirmųjų statybininkų ar dirbančių veikiančiame fabrike prisiminimai. Keletą jų pateiksime iš fabriko metraščio. Tiesa, žinant, kad žmonių pasakojimai buvo užrašyti „brandžiojo socializmo” metais, tai juos reikėtų vertinti kritiškai: užrašinėjantys žmonės pasistengė parodyti, kad darbininkai buvo nežmoniškai išnaudojami.
Vladas Bagdanavičius, gimęs 1913 metais, pasakojo: “Pradėjau dirbti Marijampolės cukraus fabriko statyboje 1931m. prie žemės kasimo darbų; fabriko vyr. korpusų pamatų kasimo ir betonavimo, runkelių aruodo ir jų tunelių statyboj, nutekamų vandens tunelių statyboj (rengiau armatūrą), dirbau prie išspaudų duobės darbų. Tuo laiku jokie darbai nebuvo mechanizuoti,-tiek žemės kasimas, betono maišymas. Ypač sunku buvo nešti plytas, t.y. 100-140kg svorio. Atlyginimas buvo valandinis, nuo 50 - 60 centų valandai. Akordiniai darbai buvo draudžiami. Mūrininkai gaudavo daugiau - 2-2,5 litų valandai. Dirbome 8 val. per dieną, bet labai dažnai dirbdavome ir po 10 val.”
Juozas Sarpalius, gimęs 1898 m., prisiminė: “1931m. kovo pradžioje pradėjau dirbti. Iš vietinių darbininkų buvau dar tik ketvirtas, o jau kovo pabaigoje buvo priimta daugiau kaip 1000 darbininkų. Aš dirbau mūrininku - betonuotoju. Gaudavau už valandą po 2 litus, o vėliau 2,5 lito. Dirbdavome ir šventom dienom, bet trumpiau - po 10-8val., o šiaip visą statybos laiką po 12 ir daugiau valandų, jokių mechanizmų nebuvo. Pagrindiniai darbo įrankiai buvo kastuvas, kirka bei karutis betonui vežti. Birželio mėn. darbininkų buvo priimta apie 2.500 žmonių, neskaitant čekų. Eiliniams darbininkams prie žemės darbų buvo mokama po 70 centų į valandą. Per šventes mokėjo dvigubai. Atlyginimą gaudavome šeštadieniais po darbo. Išmokėdavo “Škodos” firmos darbuotojai saviems darbininkams, o Brato - savo. Pinigai būdavo iš anksto paruošiami, sudedami į krepšelius, ant viršaus užrašyta vardas ir pavardė, išdirbtų valandų skaičius ir bendra suma”.
Augant darbininkų skaičiui (vasaros pabaigoje siekė 400), augo ir jų nepasitenkinimas sunkiomis darbo sąlygomis ir jas neatitinkančiu atlyginimu. Pagaliau rugsėjo 3 dieną kilo streikas, paralyžavęs bet kokius darbus. Jam vadovavo komunistinių pažiūrų asmenys; K. Požėla, Kapočius ir kiti. Iš Kauno atvyko ne tik darbų inspektoriai, bet ir rezervinis kariuomenės dalinys, skirtas neramumams slopinti. Iki susirėmimų neprieita, nes didžioji dalis streikininkų norėjo susitarti derybų būdu. „Suvalkietis” rašė: „ Kitos dienos rytą keli desėtkai darbininkų jau stojo dirbti. Agitatoriai Petrikas ir Kapočius prie fabriko ant bačkų užsilipę pasakė kalbas. Kadangi jos buvo kurstančio pobūdžio, tad Petriką policija sulaikė, Kapočius visiškai pasislėpė. Už grasinimą ir kurstymus vėliau buvo areštuoti dar 5 triukšmadariai: J. Šėmys, J. Burdilauskas, J. Kunickas, M. Kalinauskas ir Juodzevičius. Tie visi 6 perduoti karo komendantui - nubausti. Prie darbo buvo pasiryžę grįžti ir daugiau darbuotojų, tik jie reikalavo atlyginimo už vakarykštę streikuotą dieną ir palikti 11 valandų darbo dieną. Apie pietus buvo paskelbta, kad kas nestos dirbti, bus iš fabriko atleistas”. Prisijungė dar 200 darbininkų; visai negrįžo - apie 50. Dirbantiesiams nusprendė mokėti po 70 centų už valandą. Niekur kitur Marijampolėje samdinys tiek daug neuždirbdavo. Iš to pačio straipsnelio sužinome, kad jau tuomet pastatytas kaminas viršijo 50 metrų aukštį - „jį galima matyti net iš Vilkaviškio”.
Rugsėjo viduryje, pradėjus montuoti ir įrengimus, sumažėjo darbininkų skaičius, tačiau augo tarnautojų ir techninių vadovų gretos.
Spalio 4 d. „Suvalkietis” rašė: „Fabriko statyba jau baigta ir iki spalių 15 d. bus pilnai įrengtas. Daug darbininkų jau paliuosuota, bet apie 300 baigia kanalą ir kitus darbus. Fabriko viduje eina mašinų išbandymas ir sausinimas. Dėl šios priežasties marijampoliečiai jau gėrisi rūkstančiais dūmais iš aukšto fabriko kamino. Koks milžiniškas bus fabriko darbas, galima spręsti nors iš to, kad čia jau atvežta apie 400 vagonų akmeninių anglių kurui. Dabar vežama daug vagonų ypatingo kalkinio akmens, kuris taip pat reikalingas prie cukraus gamybos. Nelabai seniai fabriką aplankė pats ministeris p. Tūbelis”.

Pirmasis baltasis „auksas”

1931m. spalio mėn. 15d. fabrikas pradėjo veiklą. Pirmuoju direktoriumi paskyrė Juozą Jankauską; vadovavo iki pat mirties, t.y. 1937 metų. Vyriausiuoju inžinieriumi tapo čekas Vladzik Prochaska (dirbo iki 1935 m.), vyriausiuoju chemiku - Benediktas Girtautas (iki 1934 m.), vyriausiuoju mechaniku - čekas František Kvis, o vyriausiuoju buhalteriu - buvęs Lietuvos banko Marijampolės skyriaus direktorius Juozas Janušauskas (iki 1935m.), vėliau - J. Stukonis. Inžinieriais dirbo anglas Gregor Dine ir lietuvis (?) Sasnauskas, sandėlių vedėju - (?) Balsys, kasininku - (?) Brundza.
Beje, daugelis čeką V. Prochaską, anksčiau buvusį ir Mintaujos cukraus fabriko direktoriumi, laikė tikruoju Marijampolės pramonės milžino vadovu. Net laikraščiai jį vadino direktoriumi. Šis patyrės specialistas mieste apsigyveno baigiantis 1931 metų vasarai. Per ketverių metų laikotarpį nesiskyrė su fotoaparatu ir įmonę įamžino keliuose šimtuose nuotraukų; keliasdešimt iš jų ir išliko. Matyt, iš tikrųjų J. Jankauskas kurį laiką ėjo tik vicedirektoriaus pareigas (taip jis tituluojamas 1931 metų algalapiuose ir laikraščiuose)
Sandėlininkas P. Jankeliūnas ne kartą lankėsi čeko V. Prochaskos kabinete, buvusiame netoli nuo fabriko vartų ir stebėjosi kaip direktorius (o ne koks pavaduotojas) pakenčia vežikų ir traukinių keliamą triukšmą. „Direktorius sėdėdavo minkštame pusapvaliame krėsle prie tokios pat rudos spalvos dviejų spintelių rašomojo stalo. Tai buvo prabangūs nevietiniai baldai. Prie rašomojo stalo nugaros buvo pristumtas kuklesnis keturkampis stalas su trimis kėdėmis. Kažkas iš darbininkų pasakojo, kad stalą ir kėdes, gamintus miesto stalių dirbtuvėse, buvusiose Kvietiškyje, už šimto metrų, į fabriką atvežė keturračiu vežimėliu, skirtu vežioti cukraus maišams. Prie sienos stovėjo nedidelis stalelis, ant kurio direktorius laikė keletą foto kamerų (buvo aistringas fotografas), senovinius foto lakštų rėmelius ir kitokią įrangą. Kabinete buvo telefonas, o šalia jo - akmeninė ar marmurinė rašalinė. Už nugaros kabojo kažkoks iš Čekijos atsivežtas paveikslas, o prie minėto staliuko - galybė įrėmintų fabriko nuotrukų. Jeigu interesantus direktorius priimdavo prie darbo stalo (su trimis kėdėmis, o ketvirta stovėjo atskirai), tai svečius šiltesniam pokalbiui regztis, sodindavo į kitoje kabineto pusėje buvusius du fotelius ir šiek tiek kitokio stiliaus nedidelę sofą. Pamenu, kad čiobrelių arbatą ir daug cukraus pateikdavo ant prabangaus kavos stalo. Šalia direktoriaus dešinės rankos būta iš ąžuolo gamintos dokumentų laikyklos. Kabinete buvo sunku visą dieną palaikyti švarą, todėl antraisiais darbo metais patiesė kilimą, o valytoja kabinetą tvarkydavo ne tik vakare ir per pietus, bet ir po didesnės delegacijos apsilankymo. Net iš lauko buvo matyti puikus krištolinis Bohemijos šviestuvas, beveik nieko nekainuojančia ir vietos generatoriaus elektra pleškėjęs ne tik sutemose, bet neretai ir dieną”. Pasakotojas prisimena, kad direktorius ilgai painiojo sandėlininko ir savo pavaduotojo pavardes (Jankeliūno ir Jankausko). Beje, direktorius neturėjo atskiros sekretorės. Taigi, iš šito ir kitų pasakojimų galima suprasti, kad pagrindine vadovaujančia figūra pirmuosius kelis metus buvo čekas.
Administracija oficialiai darbą pradėjo spalio 1 d. Iš užsienio pasikvietė 12 specialistų, iš kurių 6 dirbo tik pirmuosius metus. O statybai vadovavę čekai spalio mėnesį jau apleido Lietuvą. Spalio 2 dieną į fabriką ėmė vežti cukrinius runkelius.
Spalio 14 d. įvyko iškilmingas fabriko atidarymas. Į miestą atvyko daug garbingų svečių, iš kurių paminėtini ministras pirmininkas J. Tūbelis, vidaus reikalų ministras S. Rusteika, krašto apsaugos ministras B. Giedraitis, užsienio reikalų ministras D. Zaunius, žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, švietimo ministras K. Šakenis, aukščiausieji kariuomenės atstovai, kunigai, bankų direktoriai, profesoriai. Korespondentus atsiuntė daugiau kaip dešimties leidinių redakcijos.
Atidarymo žodį tarė ministras pirmininkas. Pašventinimo ceremonijas atliko arkivyskupas Pranciškus Karevičius. Po pašventinimo pakvietė susipažinti su įmone. Inžinieriai įjungė visas mašinas, o direktoriai darbo vietoje aiškino, kaip jos dirba. Iš gamybinių patalpų visus nuvedė į fabriko antrąjį aukštą, kuriame laukė paruoštos vaišės. Už stalų susėdo apie šimtas žmonių. Kalbėtojai pabrėžė cukraus gamybos ir su ja susijusių ūkininkavimo sričių svarbą ne tik Marijampolei, bet ir visai Lietuvai. Nepamiršo palinkėti ir sėkmės. Statybų inžinierius P. Stanaitis, kilęs iš Suvalkijos, pabrėžė, kad „štai prieš 6 mėn. toj vietoj buvo laukai ir plynės, o dabar išaugo gražiausias Lietuvoje fabrikas. (…) Didžiausias nuopelnas yra dabartinės vyriausybės, nes be jos pritarimo ir geriausi sumanymai būtų žuvę. Ypač turime būti dėkingi ministeriui p. Aleksai, kuris šį siurprizą padarė visiems suvalkiečiams”. Įdomu, kad ministras pirmininkas duris atrakino paauksuotu raktu. „Šaltinio” redakcija už stalų suskaičiavo net 125 žmones.
Kalbėjo ir keli ūkininkai, profesoriai, prekybos ir pramonės rūmų direktorius, užsienio svečiai. Mintaujos cukraus fabriko direktorius palinkėjo fabriko kolektyvui tobulėti ir siekti vis geresnių rezultatų. Jis buvo įsitikinęs, kad tokių fabrikų Lietuvoje iškils ir daugiau. LDK didžiojo kunigaikščio Vytenio IX pėstininkų pulko orkestras svečio garbei sugrojo Latvijos himną. Po pietų svečius vaišingi svečiai pakvietė žemyn išgerti kavos - ten ir buvo iškilmingai pasirašytas fabriko atidarymo aktas.
„Suvalkietis” rašė: „Iškilmės prasidėjo 14 val., o svečiai „išsivadavo” tik vakare. Aukštiesiems svečiams išvažinėjus oficialios iškilmės baigėsi, bet šeimyniškos ir grupinės vaišės dar gana ilgai tęsėsi pačiame mieste. Mat, Penčylos restorane linksminosi cukr. fabriko personalas, kitur vėl atsisveikinimo „bruderšaftus” gėrė čekai”.
„Lietuvos aidas” detalizavo ir fabriko planus bei perspektyvas, pasakytas per atidarymo ceremoniją: „Iš kalbų paaiškėjo, kad fabrikas galės perdirbti cukrinių runkelių nuo 5000 ha. Tačiau kitą metą numatoma turėti iki 8000 ha cukriniais runkeliais užsodinto ploto. Tuo būdu, jei spėjimai pasitvirtins, kitą metą ši viena fabrika jau neaprėps visų cukrinių runkelių. Viena fabrika gali patenkinti tik trečdalį dabartinės Lietuvos rinkos. Tuo būdu, norint apsieiti be užsienio cukraus, reikėtų turėti bent tris fabrikus. Čekoslovakai esą turi apie 140 fabrikų”.
Čekoslovakai užsienio rinkai kilogramą cukraus parduodavo po 30 centų, o atvežtas į Lietuvą jis kainavo 50 centų. Kadangi naujai pradėtas gaminti vietinis cukrus galėjo kainuoti 70 - 90 centų, tai valstybės biudžetas galėjo patirti nuostolių, kuriuos kompensavo vietinės darbo rinkos skatinimas.
Buvo skubama laiku pradėti cukrinių runkelių apdorojimą, todėl administracija, kol jos būstinę statė, įsikūrė viename iš sandėlių. Iš pradžių vietoj planuotų trijų pamainų dirbo dvi. Pamainos trukmė - 12 val. Per parą perdirbo 600 tonų; iš jų pagamino šešis vagonus cukraus. Beje, vagonus iškraudavo ir pakraudavo rankomis, todėl traukinių transportas strigo ne tik fabriko teritorijoje, bet net miesto geležinkelio stotyje. Kalnai runkelių stūksojo Vinčų ir Kazlų Rūdos geležinkelio stotyse. Marijampolės geležinkelio stotyje pastatė svarstykles vagonams sverti; padidėjo ir aptarnaujančio personalo skaičius. Mieste liko „budėti” du garvežiai - anksčiau juos miestiečiai matė tik epizodiškai. Iki lapkričio mėnesio baigė grįsti ir P. Armino gatvę, kurioje grindinys padengė 5400 kvadratinių metrų plotą. Tiesa, dalis gatvės (į pietryčius nuo Vytauto gatvės) liko neišgrįsta.
Netrukus darbo inspekcija pareikalavo, kad darbininkai dirbtų tik 8 valandas per dieną. Tačiau nespėjus paruošti darbininkų, galinčių dirbti trečioje pamainoje, buvo leista dirbti dvejomis pamainomis, pakeliant darbininkams atlygį. Per mėnesį pagamino cukraus apie 16000 maišų, o pardavė - ketvirtadalį. Lapkričio pradžioje ir administracija persikėlė dirbti į jai pastatytus „rūmus” - kiekvienas svarbesnis pareigūnas turėjo atskirą darbo kabinetą. 1932 m. jau veikė ir bufetas, kuriame arbatą saldindavo vietoje pagamintu pigesniu cukrumi …
Pirmųjų metų derlių apdoroti pavyko tik 1932 metų sausį, nors oficialiai tai įformino dar gruodžio 28 dieną. Tuomet, sustabdžius mašinas, jų techninei apžiūrai teliko 20 - 30 darbininkų. Tuo metu pagausėjo ekskursantų skaičius; vienu metu lankytis fabrike leisdavo tik ne didesnei kaip 30 žmonių grupei. „Lankytojus” paprastai lydėdavo miesto fotografai J. Fridbergas ir I. Vincbergas. Objektyvą „mankštino” ir fabriko direktorius V. Prochaska, mėgęs įamžinti įrangą ir mašinas.
Gamybos procesas gana išsamiai aprašytas 1931 m. gruodžio 27 d. „Suvalkietyje”: „Runkeliai supjaustomi į gabalėlius tam tikruose pjaustytuvuose su judomu dugnu, į kurį įdėti tam tikri peiliai. Runkeliams savo svoriu spaudžiantis į dugną, gauname runkelių gabalėlius, vadinamus „barščiais”, kurie grėbliniu transporteriu nešami į tam tikrus katilus, vadinamus difuzorais. Fabrike iš viso yra 12 difuzorų. (…) Vanduo gi pašildytas kievieno difuzoro katalizatory iki 80 laipsnių, siurblių pagalba perstumiamas iš vieno difuzoro į kitą. (…) Difuzijos syvai atlieka fabrike tolimesnę kelionę, kad išgavus iš jų patekusį cukrų, o runkelių barščiai, paliuosuoti nuo buvusio juose cukraus, grėblinio transporterio pagalba išmetami iš fabriko į jiems paruoštą duobę”. Defekacijos skyriuje į syvus dedamos kalkės. Saturacijos stotyje pro šį mišinį perleidžiama angliarūgštis. Po to masė filtruojama, garinama ir t.t. Galų gale geltonasis ar rudasis cukrus perdirbamas į baltąjį.
Daug moksliškiau ir profesionaliau įrenginius ir gamybos procesą direktorius J. Jankauskas aprašė 1932 m. žurnale „Technika ir ūkis” (Nr.4).
Pateikiame ištrauką:
„Difuzijos stotis susideda iš 12 difuzorių su žemutiniu iškrovimu po 65 hektolitrus talpos kiekvienas ir 12 kaloriatorių (…). Defekacijos stotis susideda iš 2 malakserų po 65 H.L. kiekvienas, pritaikytų nepertraukiamam darbui. Saturacijos stotis susideda iš 4 saturatorių: I saturacijai atlikti, pritaikinta pertraukiamam darbui ir 2 saturatorių II saturacijai atlikti, pritaikyta nepertraukiamam darbui. Išgarinimo stotis susideda iš virintuvo (…) ir išgarinimo korpusų sistemos „Škoda - Vincek - Turek - Samzavski” (…). Vakuum aparatų stotis susideda iš keturių vakuum aparatų. Centrifūgų stotyje pastatytos aštuonios centrifūgos sist. „Veston”, betarpiškai sujungtos su elektromotorais. Fabrikui reikalingą garą teikia 3 vandenvamzdžių garo katilai ‚Škoda” (…) Visos katilų pakuros Vekk” pritaikytos akmens anglių kurui”.
Iš šio straipsnio sužinome, kad buvo pastatyti du geležiniai tiltai - keliai, skirti išspaudoms ir kalkių purvui išvežti. Jau tuo metu darbininkai turėjo bendrabutį. Direktorius tikino, kad fabrikui gyvuoti buvo skirta 6054820 litų.
Antrąjį darbų sezoną 400 darbininkų pradėjo 1932 metų rugsėjo 26 dieną. Optimalus cukrinių runkelių apdirbimo periodas turėdavo trukti 75 dienas, bet paprastai „nukrypdavo” keletą dienų. Ir taip tęsėsi dešimt metų. Dar kitais metais apribojo ir cukrinių runkelių augintojų galimybes - vienam ūkiui leido užsėti tik iki 20 ha ir ne daugiau kaip dešimtadalį visų turimų žemių. Tačiau buvo leista ūkininkams avansu gauti šiek tiek sėklos ir net pinigų.
Siekiant skatinti vietos gamintojus antraisiais metais pirko tik Lietuvoje siūtus maišus (pirmaisiais vežėsi iš užsienio). Nors kalkakmenį daugiausia gabenosi iš Estijos, bet jau aptiko ir vietinio. Runkeliams sverti įrengė net keturias svarstykles. Iš dvylikos užsieniečių dirbti teliko 6 - kitus pakeitė Lietuvoje paruošti žmonės.
Vakarais cukraus fabriko šviesos, susijungusios su kareivinių lemputėmis, sudarė įspūdingą ‚elektros ežerą” - taip jį vadino spauda. Tačiau ne viskas miestiečiams patiko, o kai kuriais požiūriais atsirado ir naujų bėdų: vežimų transportas užkišo gatves, P. Armino gatvės galas virto sunkiai pravažiuojama klampyne.
Apie pasikeitimus toje miesto dalyje miesto laikraštis 1932 metais rašė: „Kelias, kuris veda į fabriką, vadinasi P. Armino gatvė. Bet žodis „gatvė” čia skamba disonansu, nes tik kai kur stovi medinis namelis, o aplink dar apytušti laukai. Miesto savivaldybė per šią gatvę paskubomis išgrindė, bet šaligatvių dar nėra (…). Šia gatve traukia šimtai darbininkų. Dar neseniai jie tamsoje mindžiojo baisų purvą, bet dabar miesto savivaldybė taką išžvyravo, pastatė daugiau elektros lempų ir iki geležinkelio jau galima sausai nueiti. Tačiau kur prasideda valsčiaus ribos, ten prasideda ir baisus purvas. Tenka eiti viduriu gatvės ir saugotis, kad neprisemtum batus. (…) Miestas iš fabriko nieko negauna, o valsčiaus ir apskrities savivaldybės iš fabriko gauna apie 70000 lt. ir nepajėgia net tą trumpą galą kelio tinkamai sutvarkyti. Perdaug purvo atrodo ir fabriko kieme”.

Gamybos rezultatus neblogai iliustruoja šios lentelės:
Cukraus gamyba 1931-1934 m.

Metai Augintojų
skaičius Apytikr. Runkelių
derlius iš ha Perdirbta cukrinių
runkelių, t Runkelių
cukringumo, % Pagaminta
cukraus, t Fabrikas
dirbo dienų
1931 2 489 310 45 069,78 16,91 6 604,50 73
1932 3 198 430 121 928,62 15,2 16 191,45 153
1933 2 571 280 51 014,44 17,6 8 133,10 56
1934 2 482 450 91 769,88 17,87 15 232,70 88

Cukraus gamyba 1935-1938 m.

Metai Augintojų
skaičius Apytikr. Runkelių
derlius iš ha Perdirbta cukrinių
runkelių, t Pagaminta
Cukraus
Smulkaus , t Pagaminta
cukraus, t
Maltinio Fabrikas
dirbo dienų
1935 2 838 310 82 723,9 13785,2 - 87
1936 2 873 430 91931,3 14755,37 838 99
1937 2 993 280 86058,3 14772,3 1014 86
1938 3 134 450 69429,0 10442,3 1000 70

Iš lentelių matyti, kad augintojų skaičius nuolat didėjo. Nuo 1935m rudens Marijampolės fabrike pradėtas gaminti maltas cukrus, kuris anksčiau buvo tik importuojamas. Gamybos metu iki 90% visų darbuotojų buvo vyrai. Darbas buvo sunkus ir alinantis, o atlyginimai nedideli.
Iš fabriko darbuotojo A.Naudžiaus pasakojimo sužinome: „Katilinėje dirbo apie 10 vyrų. Anglis reikėdavo vežti vagonėliais , jas mesdavo į krosnį rankomis. Darbininkai turėdavo labai sekti vandens lygį ir temperatūrą, nes kiekvienu momentu galėjo įvykti avarija. Meistrai darbininkams dirbti nepadėdavo. Jie prižiūrėdavo, kad darbininkai gerai dirbtų, nesėdėtų be darbo. Prie difuzorių dirbdavo du darbininkai ir minkydavo runkelius kojomis. Jokių mašinų ,kuris palengvintų darbą, nebuvo. Sandėlyje taip pat maišus turėdavo nešioti rankomis po 100-150kg. Tik vėliau atsirado stumiami vežimėliai. Ypač blogai buvo dirbti kūrikams, nes prie krosnių būdavo labai karšta, o darbininkai neturėjo jokių apsauginių priemonių” (užrašė D. Kunickienė).
Apie sunkias moterų darbo sąlygas pasakoja buvusi cukraus fabriko darbininkė A. Malinauskienė : „Man teko fabrike dirbti 14 metų. Per mėnesį uždirbdavau 110 litų, tai buvo nemažas uždirbis, tačiau darbas buvo labai sunkus. Maišus siūdavome rankomis ir todėl jos visada būdavo sutinusios. Kartais mes mėgindavome prieštarauti fabriko administracijai, reikalaudavome, kad mums sumokėtų už papildomą darbą. Fabriko vadovybė išgirdusi reikalavimus, mokėjo su mumis susidoroti, grasino atleidimu iš darbo, o žinoma darbu buvome suinteresuotos, nes mieste buvo daug bedarbių” (užrašė D. Kunickienė). Kad ir kaip sunku buvo darbininkams, bet kitose miesto įmonėse jie uždirbdavo 2-3 kartus mažiau, todėl daug kas su pavydu žiūrėjo į stiprius jaunus vyrus, turinčius darbą cukraus fabrike.
Pirmajame fabriko gyvavimo dešimtmetyje vyko ir nuolatinės statybos: 1932 m. iškilo medžiagų sandėlis, 1933 m. - runkelių priėmimo stotis, 1935 m. - mechaninės dirbtuvės, fabriko klubo pastatas, kontoros priestatas, 1936 m. - antrasis cukraus sandėlis. Įvairiose Lietuvos geležinkelio stotyse įrengė šešis cukrinių runkelių priėmimo peronus - punktus.
1935 m. buvo įvykęs gaisras, kurio metu sudegė pirmasis cukraus sandėlis, kartu ir 3000t balto cukraus. Buvo imtasi skubių priemonių nukentėjusiam fabrikui atstatyti. Laikraštis rašė: „Varžytines sudegusiam Marijampolės cukraus fabrikui atstatyti laimėjo kauniečiai rangovai inž. Markūnas ir Judelevičius. Už 72000 lt. jie apsiėmė atstatyti ir įrengti gaisro sunaikintąjį sandėlį ir dar pastatyti du naujus mažus sandėliukus tepalams ir kitokiai medžiagai. Į cukraus fabriko kiemą jau vežama medžiaga ir pradedami paruošiamieji darbai. Sandėlis turės būti įrengtas ligi rugsėjo 1 d.” Prie P. Armino pradžios mokyklos pastatė spaudos kioską, kuriame galėjo nusipirkti laikraščių ūkininkai, lūkuriuojantys eilėje priduoti fabrikui atvežtą žaliavą.
1932 m. prie cukraus fabriko pastatė geležinkelio stotelę, kuria naudojosi ne tik „cukrininkai”, bet ir kaimyninio dvaro darbininkai. Neplanuotų darbų skaičių didino įvairios stichijos ir nelaimės. „Šešupės ledai išėjo šiemet vasario 24 d. Ties Marijampole patvinusi Šešupė apgadino geležinkelio tiltą ir pylimą. Tiltas skubiai remontuojamas”. 1935 m. pavasarį per Šešupę pradėtą tiesti plieninį geležinkelio tiltą užbaigė dar kitais metais.
23 ha užimančiame plote stovėjo 30 įvairių statinių, vinguriavo keturios geležinkelio šakos. Į fabriką buvo atvestos net dvi vandentiekio linijos. Elektros stotis galingumu (750 KW) net lenkė miesto elektros stotį.
Tačiau visos šios „vietinės” statybos nublanko prieš kitoje Lietuvos dalyje 1935 metais iškilusį Užvenčių cukraus fabriką - nuo to laiko Marijampolės fabrikas gaudavo mažiau cukrinių runkelių ir anksčiau baigdavo sezoną. Lietuvos vyriausybė ėmė reguliuoti cukrinių runkelių supirkimą, nes norėjo, kad abu fabrikai turėtų vienodas darbo sąlygas - iki tol Užnemunėjė augino daugiau šios žemės ūkio kultūros. Abiejuose fabrikuose runkelių supirkimą pradėjo tą pačią, griežtai nustatytą dieną - rugsėjo 15 - ąją. Už 1 toną „žaliavos” ūkininkams mokėjo 1.5 - 2 litus. Problemų sukūrė ir gamta: dėl dažno lietaus Vidurio Lietuvoje užaugo prastas derlius.
1936 m. rugsėjo 21 d. „Lietuvos cukraus” akcinės bendrovės metiniame susirinkime valdybos pirmininkas J. Norkaitis pateikė daug įdomios statistikos. Lietuva, gamindama cukrų savo krašte, sutaupė apie 20 mln. litų. Cukraus fabrikai į biudžetą sumokėjo beveik 80 mln. litų. Darbininkams išmokėta 2 mln. litų. Bendrovės akcinis kapitalas išaugo dvigubai: nuo 3 iki 6 mln. litų. Abiejų fabrikų vertė siekė 13,5 mln. litų. Ir kiti skaičiai rodė, kad bendrovės veikla visiškai pasiteisino. Buvo palaipsniui pereinama prie durpių kuro, mažinant importinės akmens anglies sunaudojimą. Norint geriau panaudoti melasą, buvo planuojama šalia fabrikų pastatyti spirito varyklas.
1937 metais buvo pasirūpinta ir Marijampolės cukraus fabriko darbininkų sveikata: visi norintys dirbti privalėjo pasitikrinti pas gydytoją. Be to, nusprendė, kad šeimos gerovei pasitarnaus tai, jog vyras ir žmona negalės dirbti toje pačioje pamainoje. 1938 metais darbininkams dirbantiems prie kalkių nupirko kaukes - taip buvo stengiamasi apsaugoti nuo kenksmingų medžiagų įkvėpimo. 1938 m. įrengė poilsio kambarius, skaityklą, valgyklą, stalo teniso kambarį ir dar kelias ne darbo patalpas. Planavo statyti ir gyvenamuosius namus darbininkams. Išgrindė aikšteles aplink fabriką.
Nuo 1937 metų cukrinių runkelių iškrovimo darbus mėgino monopolizuoti samdomi rangovai, bet fabriko darbininkai (o jų šiame padalinyje dirbo 150), suorganizuoti Vlado Plečkaičio, ėmėsi alternatyvių darbų: jie netgi pasamdė apskaitininkus iškrovimo darbams registruoti. Rangovai net kurį laiką pasitraukė iš fabriko teritorijos, nes pabūgo darbininkų streiko. Neblogai uždirbdavo ir samdiniai, nukasantys ūkininko runkelius - už vieną nukastą arą mokėdavo vieną litą ir maitindavo. Kitoks darbų organizavimas leido 1937 metais pagaminti rekordinį kiekį cukraus - 7 milijonus kilogramų. Tuo metu runkelių cukringumas siekė 19%.
1937 m. pasikeitus daliai administracijos, labai sugriežtėjo darbo drausmė; kas savaitę atleisdavo po kelis apsivogusius, iš darbo išvarė ir sargą, dirbusį nuo fabriko atidarymo. Tiesa, nuo 1938 metų fabrike dirbo tik lietuviai - čekų specialistų buvo atsisakyta (tik techniniams darbams ir toliau vadovavo anglas G. Dine). 1937 metais mirus pirmajam direktoriui Juozui Jankauskui, šios pareigos atiteko Stasiui Vaičiui.
Darbininkų kaitai ir jų atlyginimams iliustruoti pateiksime lentelę:

Metai Dirbančiųjų skaičius Atlyginimų sumos Lt.
1931/1932 531 346 702
1932/1933 745 700 880
1933/1934 684 439 158
1934/1935 776 575 061
1935/1936 842 570 592
1936/1937 752 715 427
1937/1938 771 743 008

Per septynerius metus fabrikas pagamino 896 622 maišų cukraus. Valstybei sumokėjo net 34 milijonus litų mokesčių; deja tik pusę milijono litų gavo Marijampolės apskrities ir valsčiaus savivaldybės (miestas negavo mokesčių). Už cukrinių runkelių pervežimą geležinkelių instancijoms sumokėta apie 5 milijonai litų. Fabriko dėka atsirado kalkakmenio gamyklos ir susikūrė keli fabrikai maišams siūti. 1938 metais kristalinio cukraus maišą (100 kg) parduodavo už 94 litus, o cukraus pudros dėžę (50 kg) - už 52,5 Lt.
Nors centneris išspaudų buvo vertas trijų litų, bet jį atiduodavo ūkininkams veltui. Taip pat pastarieji galėjo paimti ir kalkių purvą. Tiesa, šio produkto runkelių augintojai nepamėgo. Iš pradžių atsargiai žiūrėjo ir į išspaudas, o vėliau prie jų net susidarydavo nedidelė eilutė.
Darbų sezonų trukmę atspindi šie skaičiai: 1931/1932 - 77 darbo dienos, 1932/1933 - 154, 1933/1934 - 57, 1934/1935 - 89, 1935/1936 - 88. 1936/1937 - 99, 1937/1938 - 86.
1938 m. Pradžioje fabrike pradėjo veikti automatinė telefonų stotis, kuri leido interesantams tiesiogiai kalbėti su svarbesniais darbuotojais.
Nežiūrint sunkaus darbo, fabrike atsirado ir saviveiklos mėgėjų. Vyresnės kartos marijampoliečiai dar ilgai prisiminė artistus - mėgėjus: Kostę Badanavičienę, Vincą Miknevičių, Miką Burčiką, Vincą Bizunevičių.
Saviveiklininkai pastatė keletą spektaklių. Žiūrovams patiko V. Zlotorevskio pjesė „Meilės auka” (dar kitaip „Užnuodyta jaunystė”), kurią 1935 m. režisavo Mendelis Vilkozerskis. Po trejų metų darbininkams parodė „Tūkstantį dinarų”. Fabrike, prie šaulių organizacijos, susibūrė ir pučiamųjų orkestras, kuriam vadovavo chemikas Antanas Kovalevskis. Norintieji dainavo chore. Kai kurie aktoriai vėliau įsijungė į mėgėjišką Darbo rūmų teatrą. Ten dirbo ir minėtas režisierius.
Saviveiklos mėgėjai repetuodavo ir pasirodydavo fabriko klube, kuriame dažnai vykdavo pasilinksminimai, šokiai; juose darbuotojai dalyvaudavo su kitais savo šeimos nariais. Dirbantiesiems susidomėjus sportu, 1935m administracija įruošė teniso aikštelė, dar vėliau - krepšinio. Sportui skirta teritorija buvo apsodinta medeliais. Fabriko darbininkai užsiiminėjo boksu, sunkiąją atletika, stumdė rutulį. Paspardydavo ir futbolą, bet komanda gimė tik pokario metais. Daugiau sportuoti trukdė varginantis pamaininis darbas ir buitiniai rūpesčiai.
Vis tik klestintis fabrikas 1940 metais susidūrė su naujais, jau ne ekonominio pobūdžio sunkumais.
Priedai:
Benjaminas Mašalaitis, 2011 m.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras